Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 26d. 20:07

Poeto V. Bako eilėraščiai – kaip sielos virpesių seismogramos

Vainius Bakas
Ingridos Pociūtės nuotr./ 15min nuotr. / Vainius Bakas

Su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausia kūryba dalinasi legendinio literatūros festivalio – Poezijos pavasario (PP) menininkai. Šį kartą kviečiame susipažinti su vienu iš PP laureatų – Vainiumi Baku. „Kūryba man yra tarsi vėjas – nežinai, iš kur jis atėjo, nežinai, kur link nuoš. Įdomu, kad rusų kalba eilėraščiai reiškia „стихи“. Kiekvienas tekstas iš tiesų turi savo stichijas: ugnį, vandenį, potvynio sroves, žemės drebėjimus, vidinį gaisrą, liūtį, pūgą, o ypač žemės drebėjimus ir tektoninius lūžius. Kiekvienas tekstas yra sielos virpesių seismograma“, – 15min rašė poetas.

- Vainius Bakas

Iškvėpuoti vasaros vėjai

Tu man visą save atiduok

ir lyg šito dar būtų per maža

aš pasiimu šitą peizažą

kuriame tik dangus ir vanduo

savo lūpomis vėl susilieja

ir nugrimzta į gilią nirvaną

medituojanti vasara mano

kvėpavau tai vadinas mylėjau

tavo lūpose gimusį vėją

tik akimirką rodos turėjau

ir mylėjau vadinas vogiau

visą grožį po vieną detalę

kada kūnai užmigo apsalę

nenorėdami nieko daugiau.

Žolynų sonetas

Į žolę takas lig pečių įbridęs,

o smilgos rungtyniauja – kas aukščiau,

ir nuskamba tolyn kamanės skrydis

ir toks visai lengvutis tavo čiau...

Pabūk! Palauk! Koksai žvaigždynų rėtis!

Jame žvilgsniu vis ieškai sau vienos.

Su kuo dėl kainos galima derėtis?

Nors nesvarbu, kiek visa tai kainuos...

Nuo lengvo vėjo mūs blakstienos supas,

ir tavo putlios ir rasotos lūpos

be žodžių moka pasakyt – mylės.

Tokia šilta šviesi naktis birželio

ir prisispaudusios prie lango akys žalios

į mus pro stiklą žvelgiančios žolės.

Įkvėpimai

Trys trumpi trys ilgi trys trumpi

iškvėpimai iš plaučių

kai su spalio paletėm plauki

kad tavęs nesugaučiau

tu neri į gelmes ir visa

išryškėsi... išnyksi?

mus paliekanti saulės šviesa –

tarsi sapnas pernykštis

iš kurio nesinori nubust

tarp savęs kuždas dvasios

ten kur laikas toksai nesvarbus

nebūtasis

ten kur laiko iš viso nėra

jokio pernai

pakirpta ir trumputė para –

juodas sparnas

prasikalęs tarp menčių baltų

nebūtin išsiskleidęs

man į ausį kuždi jau ne tu –

tavo aidas

ir ne tu mano veidą lieti –

rasos gailios

pats didžiausias laimikis matyt

buvo mailius

suspurdėjęs tinklainėj akių

suspindėjęs

visa tai kuo tikėjau – tikiu

buvo vėjas

nuolat šiaušiantis vandenį bet

tik paviršių

ką turėjau daryt ką kalbėt –

greit pamiršiu

trys ilgi trys trumpi – taip mažai

tavo kvapo

stingsta drobėje spalio dažai

mus nutapo

tiktai reikia išmokt nejudėt

spalio tiltas

po juo glaudžias raidė prie raidės

kad sušiltų.

Pamestas

Vienaragis mėnuo

raitos rasoj

žvilga

sidabro šonas

pamestas litas

pernykštėj žolėj

žvilgėjimas tuščias

nenusipirksi

nei mažiausios vėjo atraižos

nei gramo sniego

šiugžda nakties satinas

viskas už dyką

žiūriu į

žibančias tavo

akių monetas

pakuždom man kartoji:

nesidžiauk radęs.

Čechovo motyvai

Mano senelis už 45 kapeikas

nusipirko vyšnių sodą

telpantį į vidinę

palto kišenę

miręs paliko jį man

kad turėčiau kur pabėgt nuo savęs

aš irgi nešiojuos vidinėje

palto kišenėje

kad neiššaltų peržiem.

Blykstės

Rūsiuos užrakintos naktys obuolių

vynas rūgstantis papsintis

nuo savo senatvės

papsintis

kaip pypkę

senelis

palėpėse pasilieka viskas

fotoalbumai

storais odiniais viršeliais

nuputi dulkių sluoksnį ir vartai:

va

kaip gražiai išėjus močiutė

su tokia šypsena

brolis šviesiais plaukais

visi

visi gražiai

išėję.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/