-50% metinei prenumeratai. 15 dienos proga!
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Prahos magiją užčiuopusi rašytoja D.Hodrová: „Pasąmonėje tikrai egzistuoja ryšys tarp mūsų tapatybės ir miesto“

„Po tiek metų mane stebina, kaip man visa tai pavyko sugalvoti, ką sugebėjau išreikšti, kokią fabulą sukurti, ir suvokiu, kad šiandien taip nepadaryčiau“, – sako Daniela Hodrová, kurios knygose mes klaidžiojame po mistiškosios Prahos ir istorijos, atminties labirintus. Viena labiausiai vertinamų čekų rašytojų davė išskirtinį interviu 15min.
D.Hodrová 2015 metais
D.Hodrová 2015 metais / Asmeninio albumo nuotr.

,,Tai mano mėgstamiausia šiuolaikinės literatūros knyga, padariusi man milžinišką įtaką“, – kažkada Vilniaus knygų mugėje interviu metu apie D.Hodrovą man sakė lietuvių skaitytojams puikiai žinomas islandų rašytojas Sjónas. Taip prasidėjo pažintis su šia čekų rašytoja, apie kurios kūrybą netrukus galėjau pasakyti tą patį – jos kūryba užhipnotizuoja, įsviedžia skaitytoją į tirštą audinį, kuriame gausu Čekijos istorijos, realių įvykių ir personažų, literatūrinių aliuzijų, kultūrinių nuorodų, istorijos susilieja viena su kita. Jame mirusiųjų ir gyvųjų pasauliai egzistuoja vienas šalia kito, susipina praetitis ir dabartis. Ir tai, žinoma, pasakojimas apie Prahą, jos mistiškąjį pasaulį.

Dabar D.Hodrová – viena labiausiai vertinamų čekų rašytojų, ji taip pat žinoma literatūros teoretikė. Tačiau ilgą laiką jai, kaip ir daugybei kitų kūrėjų tais laikais, teko rašyti ,,į stalčių“. Ją išgarsinusią knygą ,,Abiem pavidalais“ (originalo kalba ,,Podoboji“, lietuvių kalba išleido leidykla ,,Hubris“, į lietuvių kalbą vertė Kristė Karvelytė) ji pradėjo rašyti dar 1977 metais, tačiau išleista ji buvo tik 1991 metais. Šis kūrinys tapo Prahos trilogijos dalimi ir sulaukė tiek kritikų, tiek skaitytojų susižavėjimo, buvo lyginamas su Franzu Kafka ar Virginia Woolf.

Šiame pokalbyje kalbame apie jos kūrybą, tai, ką reiškė kurti cenzūros laikais, ir kas jai yra Praha, kuri – visuomet D.Hodrovos kūrinių centre.

– Žinau, kad čekų skaitytojai jau puikiai žino jūsų kūrybą, jūsų biografiją, tačiau lietuvių skaitytojams šis kūrinys yra pirmoji pažintis su jumis ir jūsų kūryba. Knygą jūs pradėjote rašyti dar 1977 metais, tačiau išleista ji buvo tik griuvus geležinei uždangai, 1991 metais. Nors knyga buvo oficialiai ir neišleista, kiek plačiai ji buvo paplitusi tarp skaitytojų? Kaip suprantu, kūrinys visgi buvo platinamas iš rankų į rankas?

– Knygos ,,Abiem pavidalais“ rankraštis sukosi tarp mano draugų, kolegų ir šių draugų. Tuomet, plitusio be autoriaus pavardės, jį nedaug kas skaitė. Skaitytojų galėjo būti pora dešimčių.

– 1989 metais, kuomet Čekija, kaip ir daugelis kitų Rytų Europos šalių, pagaliau pajuto laisvės kvapą, jūs jau buvote parašius tris knygas. „Į stalčių“ rašiusių rašytojų nemažai buvo ir to laiko Lietuvoje. Ar rašydama tuos kūrinius visgi galvojote, kad jie kažkada bus publikuoti? Ir kai galiausiai knygos pasirodė, kokia buvo jūsų pačios reakcija? Visgi kai kuri kūryba buvo parašyta jau labai seniai – ar nejautėte, kad tai rašė visai kitas žmogus, nei buvote jūs tuomet, kai knygos galiausiai pasirodė?

– Tiesą sakant, net nežinau, ar tikėjausi, kad mano knygos bus kada nors išleistos, bet pačiam rašymo procesui tai beveik neturėjo įtakos. Žinoma, džiaugiausi, kai vėliau jas pradėjo leisti, nors iš pat pradžių teko ir smarkiai nusivilti. Antrosios trilogijos ,,Agonijos miestas“ dalies ,,Lėlės“, kuri per nesusipratimą išėjo pati pirmoji, leidimas buvo nevykęs, negražus ir iš grafinės pusės ydingas. Buvo tikrai gera laikyti rankose savo knygas, bet tai palyginti greitai išblėso ir nesulyginsi su jausmu, kuris apima rašant, kad ir kokia varginanti patirtis tai būtų. Nejaučiau, kad jas rašė kitas žmogus, kai vėliau jas varčiau, – tai buvo mano knygos. Tačiau dabar, po tiek metų, mane stebina, kaip man visa tai pavyko sugalvoti, ką sugebėjau išreikšti, kokią fabulą sukurti, ir suvokiu, kad šiandien taip nepadaryčiau. O gal tiesiog dabar viską išreikščiau kitaip, daug paprasčiau.

Suvokiu, kad šiandien taip nepadaryčiau. O gal tiesiog dabar viską išreikščiau kitaip, daug paprasčiau.

– Kaip pasikeitė jūsų santykis su rašymu po 1989-ųjų? Kuomet jautėte, kad dabar jau jūsų kūriniai bus publikuojami? Ir ar Čekijoje įmanoma išgyventi iš rašymo?

– Faktas, kad mano kūriniai bus leidžiami, niekaip nepakeitė santykio su rašymu. Negaliu sakyti, kad man tai visiškai nerūpėjo, bet rašymo proceso, bent jau man taip atrodo, tai nepaveikė. Laikui bėgant jaučiu daugiau atsakomybės už viską, ką rašau, suvokiu to, ką parašiau, rimtumą.

Gyventi iš rašymo gali tie rašytojai, kurie rašo plačiai auditorijai ir kiekvienais metais išleidžia vieną ar dvi knygas. Nesu viena iš jų. Laimei, pragyventi galėjau iš mokslinės veiklos Čekų literatūros institute, kur dirbau net 40 metų. Mėgavausi tuo. Beje, už daugelį savo knygų negavau jokio honoraro, man pakako žinoti, kad jas išleis draugas (ištikimas mano leidėjas yra Jakubas Hlavičekas iš leidyklos „Malvern“) taip, kaip aš noriu.

– Pirmasis knygos sakinys mane visiškai įtraukė į knygos pasaulį. ,,Alicija Davidovičiova niekada nebūtų patikėjusi, kad jos vaikų kambario langas taip menkai pakilęs virš Olšanų kapinių, jog kūnas tą atstumą įveiks per mažiau nei dvi sekundes“.​​​​​​ Manau, drąsiai galėčiau jį dėti tarp stipriausių pirmųjų knygų sakinių, lyginčiau kad ir su Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtas metų vienatvės“ pradžia. Žinau, kad praėjo daug laiko nuo tada, kai parašėte šią knygą, tačiau visgi, gal prisimenate, nuo ko prasidėjo šios knygos kelionė, ar buvo būtent kažkoks vaizdinys, paveikslas mintyse, kuris ir tapo vėlesnio pasakojimo pagrindu? Suprantu, kad kiekvienos knygos atveju tai skiriasi, tačiau visgi, koks būna pirmasis impulsas knygai atsirasti?

– Tas pirmas ,,Abiem pavidalais“ sakinys man pačiai atrodo magiškas. Juk tai pats pirmasis mano pirmojo romano sakinys, sakinys, nuo kurio aš pradėjau rašyti. Kol neatsisėdau prie stalo, neįsivaizdavau apie ką rašysiu. Tikrai, viskas ir prasidėjo nuo to sakinio, iš jo gimė istorija. Istorija apie jauną žydaitę, kuri per karą iššoko iš mano vaikų kambario lango, kad nebūtų išvežta transportu. Šiandien net negaliu pasakyti, ar šią istoriją suaugusi išgirdau iš savo tėvų, ar ją išgalvojau, tiesą sakant, tai ne taip svarbu – ji tapo tikra. Vėliau, parašiusi pirmą sakinį, taip pat nežinojau, ką rašysiu, nežinojau ir didžiąją laiko dalį, vieną po kito rašydama romano skyrius. Dabar jau daugmaž žinau – rašysiu apie tai, kas nutiks mano gyvenime, mano artimųjų gyvenimuose, aprašysiu tai, kas bus. Ir tame kartu bus įpinta praeitis, vėl ir vėl pasakojamos tos pačios ir kartu skirtingos istorijos. Į jas nuolat grįžta ir Alicija Davidovičiova.

Danielos Hodrovos knyga
Danielos Hodrovos knyga

- Daugybė kritikų, rašydami, kalbėdami apie jūsų knygas, taip pat veda paraleles su kitų autorių kūryba, bando surasti sąsajų. Skaičiau ir vieną publikaciją, kurioje jūsų kūryba buvo analizuojama, lyginant ją su Virginia Woolf knygomis. Kas jus pačią įkvėpė labiausiai, buvo jums rašymo pavyzdžiu? Ir turbūt tais laikais Čekijoje ne visa literatūra buvo prieinama? Ar visgi būdavo būdų ją gauti?

– Gauti knygų, tiksliau jas perskaityti, nebuvo taip sunku ir už tai pirmiausia turėjome būti dėkingi šauniai leidyklai „Odeon“, kuri publikavo nepriekaištingai išverstus pasaulinės literatūros šedevrus, jos dėka Jūsų minėtą Virginia Woolf perskaičiau dar septintajame dešimtmetyje. Kafką, Joyce‘ą, – visa tai turėjome. Taigi, esminių spragų nebuvo. Sudėtingiau sekėsi gauti teorinės literatūros, bet dabar matau, kad daug nepraradome. Laiku pradėjau skaityti prancūzų ir rusų teoretikų darbus (juos galėjau skaityti originalo kalba) ir būtent jų paveikta parašiau savo teorines knygas: „Romano paieškos“, „Iniciacijos romanas“, „Jautrus miestas“, „...ties chaoso riba... (XX a. literatūros poetika)“, „Šlovė susivijimui“. Kalbant apie prozą, sunku nurodyti kokį nors mano kūrybą reikšmingai paveikusį vardą.

– Atrodo, kad knygoje žmogus, ieškodamas savo identiteto, ieško jo tyrinėdamas miesto identitetą. Kaip susijęs miestas ir žmogus? Kaip žmogaus istorija tampa miesto istorija? Ar galima tai atskirti? Jūs esate sakiusi, kad „miestas yra dalis manęs, o aš esu jo dalis, mes – viena būtybė“.

– Kaip čia geriau išsireiškus? Galbūt žmogus to sąmoningai nejaučia, bet pasąmonėje tikrai egzistuoja ryšys tarp mūsų tapatybės ir miesto. Dabar, kai dėl ligos mano judėjimo laisvė yra gerokai apribota, pastebiu, kad esu esmiškai susijusi su butu, savo išsiplėtusiu kūnu, aikšte su Plečniko bažnyčia, kurią matau pro savo langus. Ši kunkuliuojanti aikštė, kurioje pilna kavinių, vyksta turgūs, o taip pat stovi man brangus knygynas, dabar man atstoja visą miestą.

Ši kunkuliuojanti aikštė, kurioje pilna kavinių, vyksta turgūs, o taip pat stovi man brangus knygynas, dabar man atstoja visą miestą.

– Daugelis knygos veiksmo vyksta Vinohradų ir Žižkovo rajonuose. Kaip suprantu, būtent čia jūs praleidote didžiąją dalį savo gyvenimo. Kaip aprašomos vietos, įvykiai susiję su jūsų pačios asmenine istorija? Ir kaip asmens istorija virsta kolektyvine pasąmone?

– Mano gyvenimo istorija skleidžiasi būtent čia, gyvenu čia nuo mažų dienų, iki trylikos metų – name priešais Olšanų kapines, paskui Jiržio Podebradiečio aikštėje. Vietų istorijos ir žmonių istorijos susilieja, tampa vienu. Galime tik spėlioti, kaip žmogaus istorija virsta kolektyvinės pasąmonės dalimi. Greičiausiai taip nutinka, kai žmogus yra jai atviras ir pasižymi tam tikru jautrumu. O rašant šis jausmas yra daugiau ar mažiau realizuojamas.

– Daug kas sako, kad ši knyga puikiai perteikia Prahos atmosferą, jos magiškąjį pajautimą. Ar jūs pati įsivaizduojate, kad panašią istoriją galėtumėte rašyti kitame mieste?

– Ne, tai jau būtų kita istorija. „Abiem pavidalais“ perteikia būtent aštuntojo dešimtmečio Prahos atmosferą, o senoji ir naujoji miesto, tiksliau tautos, istorija ten užšifruota, alegorizuota, ją atspindi kapinių įvykiai. Kituose mano romanuose, pradedant „Ryškinimu“ ir baigiant „Tuo artumu“, Praha jau kitokia, kartais juose esti tik implicitiškai, per mane. Magiškosios Prahos idėja geriausiai atsispindi knygoje „Matau miestą...“, o ne „Abiem pavidalais“.

– Jūs taip pat – ne tik rašytoja, bet ir literatūros mokslininkė. Kaip, jūsų manymu, tai paveikė jūsų kūrybą? Teorinės literatūros žinios daugiau padeda, o galbūt kartais trukdo, matant visą platų kontekstą?

– Man taip nebuvo, bent jau ne tokiu mastu, kad blokuotų kūrybą. Turbūt taip yra ir dėl to, kad mano teorinės knygos yra pakankamai artimos grožinei literatūrai, kas, beje, labai imponuoja studentams. Panašu, kad sugebu judėti skirtinguose sąmonės lygmenyse. Kita vertus, jaučiu, kad mano knygos – tiek teorinės, tiek proza – sudaro nedalomą visumą ir papildo viena kitą.

– Bent jau man atrodo, kad viena iš pagrindinių jūsų knygos temų yra praeitis ir atmintis. Tai, kaip ji įsilieja į dabartį. Iš čia ir numirėlių ir gyvųjų egzistavimas vienoje erdvėje. Ar savo kūryboje ir bandote suvokti, kaip praeitis veikia mūsų dabartį, tai kaip ji mūsų nepalieka?

– Taip, bandau, tiksliau, tai vyksta savaime. Visi laikai egzistuoja vienas šalia kito, deja, išreikšti tai pavyksta tik iš dalies.

Visi laikai egzistuoja vienas šalia kito, deja, išreikšti tai pavyksta tik iš dalies.

– Taip pat knygoje jaučiame, kad viskas lieka neapibrėžta, nevienareikšmiška, viskas pasiduoda vertinimams ir interpretacijoms, nepalieka takumo jausmas, neaiškios ribos tarp gėrio ir blogio. Tarsi bandytumėte pasakyti, kad mes visi esame tarp šiapus ir anapus. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?

– Taip, čia ir vėl galiu su Jumis sutikti. Tik pridėsiu, kad takumo jausmą, matyt, ir sukuria tas dviprasmiškumas, neaiški riba – vienas dalykas pereina į kitą arba abu esti tuo pat metu.

– Dažnai jūsų kūrybai apibūdinti naudojamas terminas „magiškasis realizmas“, nors aš pats nelabai jo mėgstu, nes jo reikšmė kalbant apie literatūrą tapo labai abstrakti. Tačiau ką jums pačiai duoda tas magijos, anapusinio pasaulio, mitologijos elementų įterpimas į realybę? Kuo jis padeda paaiškinti mūsų pasaulį?

– Aš taip pat nemėgstu termino „magiškasis realizmas“. Nesistengiu į tekstą įpinti magijos elementų, jei jų ten yra, matyt, atsirado savaime, taip, kaip jų yra pačioje tikrovėje ar mūsų sapnuose.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Praha
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Praha

– Manau, kad norint perprasti jūsų knygos sluoksnius, būtinos Čekijos istorijos žinios, nes knygoje randame nemažai nuorodų į ją, į Čekijos istorinius įvykius. Ar jaučiate, kad jūsų skaitytojai užsienyje jūsų kūrybą perskaito kitaip nei čekai? Galbūt tai, kad kiekvienas skaitytojas susikurs savąją versiją to, ką jūs parašėte, netgi įdomu? Ir ar jūs pati, rašydama knygas, galvojate apie skaitytojus, kaip jie supras jūsų kūrybą, o gal rašymo metu tai jums nėra svarbu?

– Taip, žinoti istorinius įvykius yra pakankamai svarbu, jų nežinant lengva pasimesti; kai kuriose vertimuose daromos išnašos su paaiškinimais. Aišku, kad knygos užsienio skaitytojus veikia kitaip, bet visgi kažkas išlieka ir gal net padaugėja, nes nesupratimas visada veda prie naujų galimų reikšmių. Galų gale, šiandien knygą į rankas paėmęs jaunas čekų skaitytojas, neturintis tos istorinės patirties, tekstą irgi supras kitaip. Ir tai yra gerai.

– Kuomet aš rengiau interviu su kitu čekų rašytoju Jáchymu Topoliu, jis sakė, kad jam nepatinka, kaip pasikeitė Praha. Jis sakė: „Nepatinka, kaip turizmas pakeitė Prahą. Jis sunaikino tokių vietų kaip Karolio tiltas mistiką ir magiją“. Todėl jis išvyko gyventi iš Prahos į provinciją. Kaip jūs vertinate Prahos virsmą? Ar vis dar jaučiate, kad tai „jūsų“ miestas?

– Miestas pasikeitė. Suvokiu jį savyje, tai vis dar mano miestas. Ne todėl, kad būtų man įstrigęs kažkokiu senamadišku pavidalu, tiesiog šiandieniniai išoriniai pokyčiai nekeičia to miesto, kurį nešiojuosi savyje, įvaizdžio, jausmo, kurį jis man sukelia.

– Jei reikėtų išskirti svarbiausias vietas jums Prahoje, kurios tai būtų?

– Galbūt nustebsite, bet kaip tik ta aikštė, kurioje gyvenu, ir gretimos erdvės, ten, kur siekia mano „aura“. Pavyzdžiui, tas charakteringas bažnyčios fasadas, jos skraistė, kuri primena hermelino sūrį ir yra tokia artima mano savasčiai, lyg būtų mano pačios. Istoriniai paminklai man toli gražu nėra tokie svarbūs, matyt, dėl to, kad nesugebu jų „įkrauti“ savimi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius