Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 8d. 17:00

Prancūzų rašytojas Mathiasas Énard'as: „Rašome knygas, kad kovotume su klišėmis“

Mathias Énard Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Mathiasas Énard'as

„Man knygos yra vartai į daugybę pasaulių, naudoji jas kaip duris, vedančias į didžiulę biblioteką“, – sako vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų, Goncourt'ų premijos laureatas Mathiasas Énard'as. Savo kūriniuose jis nuolatos permąsto santykius tarp Rytų ir Vakarų, rašo apie kitoniškumo baimę, o jo kūriniai persmelkti gausybės žinių apie Artimuosius Rytus.

Lietuvių skaitytojai jau galėjo susipažinti su šio rašytojo kūryba – buvo išverstas vienas garsiausių šio rašytojo kūrinių „Kompasas“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, į lietuvių kalbą vertė Violeta Tauragienė). Lapkričio viduryje pasirodys ir kitos jo knygos vertimas – bus išleistas kūrinys „Vagių gatvė“ (šią knygą irgi išvertė V.Tauragienė). Taip pat jis virtualiai dalyvaus festivalyje „Vilniaus lapai“.

Mathiaso Énard'o kūryba – daugiabriaunė. „Kompasas“ gali būti apibūdinamas kaip enciklopedinis romanas, tiesiog pulsuojantis erudicija, žiniomis apie Artimuosius Rytus, persmelktas tamsios, sapniškos, melancholiškos nuotaikos. Būtent už šią knygą jis buvo apdovanotas Goncourt'ų premija ir nominuotas „Man Booker International“ premijai. „Vagių gatvė“, kuri buvo apdovanota „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“ premijomis – tiesmukiškesnė, pasakojanti apie norą pradėti naują gyvenimą, apie marokiečio sekimą paskui savo svajones į Ispaniją, kur realybė pasirodo esanti kur kas labiau gniuždanti, nei buvo galima įsivaizduoti gyvenant Tanžere.

Duodamas interviu 15min autorius pasakojo, kokias esmines temas nori paliesti savo knygomis, kodėl mes bijome kitoniškumo, kitų kultūrų įsiskverbimo, kokie stereotipai dabar vyrauja Europoje, kuo jam artimas arabų pasaulis.

– Jūsų knygose itin daug dėmesio skiriama Artimiesiems Rytams, jų literatūrai, muzikai. Kaip gimė šis susidomėjimas?

– Artimaisiais Rytais susidomėjau dar būdamas vaikas, mokykloje – iš pradžių skaitydamas tokias knygas kaip „Tūkstantis ir viena naktis“. Gyvenau mažame miestelyje Vakarų Prancūzijoje prie Atlanto vandenyno, ir mano šeima neturėjo nieko bendra su Artimaisiais Rytais ir arabų pasauliu. Sulaukęs 18-os nusprendžiau iš to mažo miestelio išvažiuoti studijuoti į Paryžių – ir sužinojau, kad galiu ten mokytis Rytų kalbų – arabų, persų. Studijuodamas kalbas suvokiau, kad jaučiu aistrą toms šalims, kuriose anksčiau net nebuvau buvęs. Puiku, kad tuo metu studijuojant buvo galima lengvai keliauti – būdavo sudaromos tam visos sąlygos, vyko mainų programos, tad taip nukeliavau į Iraną, Libaną, Siriją, Kairą ir t.t. Mano susidomėjimas šiomis šalimis vis augo.

15min nuotr./Mathiaso Enard'o „Kompasas“
15min nuotr./Mathiaso Enard'o „Kompasas“

– Viename interviu sakėte, kad į Libaną pirmą kartą nuvykote kaip žurnalistas, tačiau patekęs ten supratote, kad visiškai nenorite būti žurnalistu.

– Labai mėgau rašyti, domėjausi tuo, kas vyksta pasaulyje, todėl pagalvojau, kad galbūt žurnalistika yra man tinkama profesija. Mano tėvo bičiulis buvo fotografas, tuo metu jau bebaigiąs penktą dešimtį, jis buvo parengęs nemažai reportažų apie Raudonojo Kryžiaus veiklą visame pasaulyje. Jis man pasakė: „Vykstu į Libaną, rengsiu reportažą apie Raudonąjį Kryžių. Man reikės žmogaus, kuris parengtų tekstą. Tad jei nori vykti, junkis prie manęs.“ Taigi, aš išvykau. Manau, visų prima buvau tam per jaunas. Neturėjau suvokimo, kas ir kaip vyksta. Tačiau tuomet taip pat supratau, kad žurnalistika – ne man. Ji buvo per greita, reikėjo rašyti, imti interviu labai greitai, šokinėti nuo vienos temos prie kitos. Pagalvojau, kad bent jau tokia žurnalistika nėra man artima. Tačiau supratau ir kitą labai svarbų dalyką – Beirute, arabų pasaulyje, jaučiausi kaip namie. Tai buvo ilgo pilietinio karo pabaiga, man patiko kalba, žmonės, jaučiausi su jais labai laisvai.

Tačiau supratau ir kitą labai svarbų dalyką – Beirute, arabų pasaulyje, jaučiausi kaip namie. Tai buvo ilgo pilietinio karo pabaiga, man patiko kalba, žmonės, jaučiausi su jais labai laisvai.

– Nemažai knygos „Vagių gatvė“, kuri netrukus bus išleista ir lietuvių kalba, veiksmo vyksta Barselonoje, gatvėje, kuri garsėja kaip narkomanų, imigrantų, prostitučių susitelkimo vieta. Kaip suprantu, šios gatvės atmosferą, žmonių portretus taip pas kūrėte iš savo paties prisiminimų?

– Kai gyvenau Barselonoje, mano darbo kabinetas, kuriame rašiau, buvo būtent šioje gatvėje. Taigi, iš savo balkono galėjau stebėti, kas ten vyksta. Daugybę kartų bendravau su tais žmonėmis, ir tarp jų buvo imigrantų iš Maroko, jie pasakojo man savo istorijas, tai vėliau padėjo rašant knygą.

– Šios knygos istorinis fonas – Arabų pavasaris. Kaip jūs pats matote tų laikų įvykius iš šių dienų perspektyvos?

– Tai, ką mes vadiname Arabų pavasariu, tapo dideliu pralaimėjimu. Pralaimėta daugybe būdų. Taip, Hosni Mubarakas buvo išmestas iš valdžios, bet tai atvėrė vartus naujam režimui, Libijoje Muammaras al-Gaddafi taip pat buvo išverstas iš valdžios, tačiau nauja tvarka turbūt dar chaotiškesnė nei buvo anksčiau. Sirija sunaikinta ir po dešimties metų vis dar nematome vilties, kad demokratija gali ateiti į šią šalį. Taigi, vaizdas labai liūdnas, su išimtimi galbūt tik Tunise. Ten gana sėkmingai įgyvendinama demokratija, tačiau ekonominė situacija yra siaubinga. Labai liūdna tai sakyti, bet tikraisiais laimėtojais tapo islamistų ekstremistai. Teroristai, kurie nuo to laiko išaugo, sustiprėjo. Ir šiuo metu, kalbėdamas apie šį regioną, nejaučiu didelio optimizmo.

Ir šiuo metu, kalbėdamas apie šį regioną, nejaučiu didelio optimizmo.

Esminė tema – kitoniškumas

– Abi knygos, kurias skaičiau lietuvių kalba – „Kompasas“ ir „Vagių gatvė“ – bent jau stilistiškai yra labai skirtingos. „Kompasas“ yra sudėtingas, daugybę temų, žinių aprėpiantis kūrinys, kone enciklopedinis veikalas, tuo metu „Vagių gatvė“ yra kur kas paprastesnės struktūros ir pasakojimo būdo. Kuris pasakojimas jums pačiam artimesnis? Viename interviu užsiminėte, kad „Vagių gatvė“ galbūt net ir jums pačiam yra kiek per tiesmukiška.

– „Vagių gatvė“ parašyta žurnalistiniu stiliumi, kaip reportažas. Norėjau rašyti ją tarsi gyvą įvykių atpasakojimą. Mano pagrindinis personažas Lakdaras jaučia tai, ką mačiau aš, jis – tarsi mano akys. Ir tai labai skiriasi nuo „Kompaso“, kurio struktūra sudėtingesnė, ten sudėta daug žinių. Jeigu „Vagių gatvės“ pagrindinis personažas Lakdaras būtų toks, koks yra Francas „Kompase“, abi knygos būtų buvusios panašios, tačiau jie yra be galo skirtingi personažai. Lakdaras yra neišsilavinęs, kilęs iš skurdaus Tanžero rajono, o „Kompaso“ personažas – išsilavinęs, inteligentiškas žmogus. Kadangi abu personažai labai skirtingi, tai ir rašymo būdai yra skirtingi. Labai svarbu rasti tinkamą pasakojimo balsą, ir man buvo svarbu, kad Lakdaro ar Franco balsai būtų labai asmeniški, giliai atspindintys tai, kas jie iš tiesų yra. Be to, ir geografiškai abi šios knygos yra skirtingos – „Kompase“ keliaujame iš Vienos į Iraną, Siriją, kitas šalis, tuo tarpu „Vagių gatvėje“ veiksmas prasideda Tanžere, vėliau persikelia į Pietų Ispaniją, paskui Barseloną. Taigi, šie du skirtingi geografiniai pasiskirstymai irgi diktavo pasakojimą.

– Visgi, nepaisant struktūrinių, stilistinių skirtumų, abiejose knygose nagrinėjamos temos yra panašios. Viena iš jų – svetimumas, buvimas Kitu. Ir noras iš to išsilaisvinti, vienovės siekimas.

– Visiškai sutinku. Tai klausimas, kuris labai svarbus man ir labai svarbus mano knygose. Kitoniškumas ir tai, kaip mes su tuo susitvarkome. Ką reiškia būti kitokiu. Siekis suprasti, kad islamas dabar, ir jau daug metų, yra Europos dalis. Kad mes negalime apibendrinti musulmonų kaip kažko labai svetimo mums. Tad šia prasme abi knygos, žinoma, susijusios.

– „Kompase“ Sara sako, kad Europoje visi miestai yra vartai į Rytus, kad visa Europa yra Rytuose, viskas tarpusavyje susiję ir kosmopolitiška. Ar būtent taip ir matote Europą?

– Manau, kad tai tiesa. Jei pavaikščiotumėte Paryžiuje, pamatytumėte žmones, atvykusius iš viso pasaulio, ir daugelis jų iš Rytų. Pamatysite rytietiško maisto restoranų, papročių, aprangos stilių. Visuomenė yra labai susimaišiusi.

– Kita tema – sienos. Ji ypač aktuali „Vagių gatvėje“. Pagrindinis personažas nori pabėgti iš Maroko į Ispaniją, tačiau susiduria su sunkumais. „Kompasas“ tarsi sako, kad mes visi esame susiję, o „Vagių gatvė“ – kad visgi ne, mus skiria daugybė sienų. Beje, koronaviruso pandemija šias sienas dar labiau sustiprino.

– Taip, ir kaip tik neseniai pranešta, kad Prancūzija vėl užsidaro. Tiesa, dabar sakoma, kad Europos sienos liks atviros – tai naujiena, nes pavasarį sienos buvo griežtai uždarytos. Šiaip ar taip, dabar nebegalime keliauti, ir būtent todėl aš negalėsiu atvykti į Vilnių, nors labai norėjau pamatyti šį miestą, – bet gal kitą kartą. Taip, ši situacija labai liūdina, kita vertus – galbūt mums reikia poilsio, planetai reikia poilsio. Yra ispaniškas posakis, kad kiekvienas blogis atneša ir kažką gero. Galbūt koronavirusas yra didelis blogis, tačiau galbūt tai privers mus susimąstyti, kas mes esame, ko mes norime, kas yra geriau planetai, gamtai. Galbūt.

Galbūt koronavirusas yra didelis blogis, tačiau galbūt tai privers mus susimąstyti, kas mes esame, ko mes norime, kas yra geriau planetai, gamtai. Galbūt.

Grįžtant prie knygos ir sienų temos, Viduržemio jūra tarp Maroko ir Europos tapo labai pavojinga vieta. Daugybė žmonių miršta, bandydami ją kirsti. Labai liūdna, kad tokia nuostabi jūra, kupina legendų, prisiminimų, yra viena didžiausių šių laikų kapaviečių.

Europa, tapdama vis stipresnė, taip pat stiprina ir savo barjerus, sienas.

Knygos – kovojimui su klišėmis

– Jūsų knygose labai svarbus ir identiteto klausimas. Baimės jį prarasti klausimas. Pavyzdžiui, pagrindinis „Vagių gatvės“ personažas, atvykęs į Ispaniją, sako, kad jis tarsi padaugino save, tačiau praleidęs kelis mėnesius Barselonoje, jis jau sunkiai supranta, kas iš tiesų yra.

– Taip, tai svarbi tema, ir manau, kad ji yra svarbi motyvacija ir balsuojantiems už ekstremalų dešinįjį sparną – jausmas, kad kiekvieną dieną kažką prarandi, kad vyksta dideli pokyčiai. Aš manau, kad taip buvo visada, tačiau dabar matome tai ryškiau. Jei paskaitytumėte viduramžių kūrinius, pamatytumėte, kad ir tada identiteto klausimas buvo labai svarbus. Ispanijoje karalius kovojo prieš musulmonus, tuomet identiteto klausimas irgi buvo vienas esminių: „Jie nėra tokie kaip mes“. Kryžiaus žygiai irgi stiprino identiteto jausmą. Kryžiaus žygių metu Rytuose ir Vakaruose buvo suformuotas labai stiprus identitetas, ir mes tai jaučiame net iki šiol.

Tai susiję su grėsme. Kad tas kitas nepriklauso tam pačiam diskursui, neturi tų pačių naratyvų kaip ir mes. Juk viskas susiję su naratyvais. Mums tie diskursai ir naratyvai sukelia grėsmę, jausmą, kad jie gali sumenkinti mus pačius. Kas nėra tiesa. Tačiau mes reaguojame, galvojame, kad kitas naratyvas mūsų žemėje, mūsų vietovėje sukels iššūkį mums patiems. Ir tai dabar vyksta Europoje, – daugybėje vietų. Pavyzdžiui, dešimtmečius mes galvojome, kad Vokietija yra protingo politiško mąstymo pavyzdys. Tačiau mes dabar matome, kad jie turi labai stiprų, aktyvų kraštutinį dešinįjį sparną. Nėra vietos Europoje, kuri nebūtų to paveikta.

Dešiniosioms politinėms partijoms labai lengva sutelkti savo rinkėjus su labai paprastomis temomis – krikščionys, baltieji, etc. Manau, kad mūsų visuomenėms tai yra labai pavojinga. Mes turime atsakyti jiems, sakyti, kad gali būti vyraujantys naratyvai, bet gali būti ir kiti, ir tai nekelia jokios grėsmės.

– Kita vertus, ilgą laiką Rytai taip pat buvo įsivaizduojami labai romantiškai. Kas irgi buvo klaidingas įsivaizdavimas.

– Taip, tai buvo labai būdinga XIX amžiuje ir anksčiau. Tačiau dabar klaidingas įsivaizdavimas eina kita linkme – su baime. Ir šios baimės kyla iš vaizduotės. Daug žmonių bijo islamo, nes sieja jį terorizmu, bet tai nėra racionalu. Neretai tai suformuojama žiniasklaidos. Dėl to mes ir rašome knygas: kad kovotume su tomis klišėmis.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Arabų pasaulis – didelė rašytojo dalis

– Jūsų knygų vertėja į anglų kalbą Charlotte Mandell sakė, kad jūs, kaip ir kiti įdomiausi šių laikų rašytojai, jau pačią kalbą naudojate ne tik kaip komunikacijos priemonę, bet ir kaip tyrinėjimo objektą – siekdamas išsiaiškinti, ką ji bando jums pasakyti. Ar sutinkate su šia mintimi?

– Turbūt taip. Man kalba yra svarbiausias dalykas – galų gale, tai vienintelis įrankis, kurį turiu rašydamas knygas. Juk rašydamas neturi personažų, neturi jų veidų, kvapų, neturi nieko. Žodžiai, kaip juos panaudoju, kaip jie balansuoja ties poezijos riba, kokias metaforas jie perteikia. Kalbos totalumas.

– Savo knygas rašote visada prancūziškai. Kaip arabų kalba veikia jūsų rašymą?

– Mane labai įkvepia arabų literatūra. Tyrinėju arabų literatūrą, kultūrą. Jei galėčiau rašyti arabiškai, būčiau labai laimingas. Taip, aš galiu rašyti arabiškai, tačiau ne grožinę literatūrą, ją visuomet rašau prancūziškai. Arabiškai esu parašęs publikacijų laikraščiams. Kartais į prancūzų kalbą aš įterpiu ir kai kurias arabų kalbos formas, naudoju citatas, klasikinių kūrinių ištraukas.

Naujausioje savo knygoje, kurios veiksmas vyksta Prancūzijoje, mano gimtajame mieste, naudoju nemažai arabų kalbos sintaksės, to, kas ateina iš arabų tradicijos. Taigi, arabų pasaulis yra didelė mano dalis

Romano ir akademinio kūrinio jungtis

– Knyga XXI amžiuje. Ar manote, kad jos reikšmė keičiasi, menksta?

– Buvome labai išsigandę paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šio amžiaus pradžioje, galvojome, kad knygų skaitymas mažės, tačiau internetas, elektroninės knygos, nors šį tą ir pakeitė, bet nelabai smarkiai. Pavyzdžiui, jeigu pažiūrėtumėte Prancūzijoje, ten elektronines knygas skaito labai maža dalis žmonių – apie 5 proc. Po tam tikro nuosmukio, žmonės vėl daugiau skaito, perka knygas, eina į knygynus, bibliotekas, skolinasi knygas. Dėl to aš mėgstu Europą – Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Ispanijoje, turbūt ir kitose šalyse knygos vis dar yra labai svarbios. Ir tai mane labai džiugina, nes tai yra mano aistra – ne tik knygų rašymas, bet ir jų skaitymas. Atvykęs į naują miestą aš pirmiausia einu į knygynus, bibliotekas pažiūrėti, kas ten gero.

Yra daug leidėjų, skaitytojų, ir žmonės vis labiau pasikliauna knygomis, o ne televizija.

Prieš dešimt metų nebūčiau buvęs toks optimistiškas, būčiau sakęs, kad taip, galbūt knygos išnyks, po dešimties metų jų nebeliks. Tačiau taip nenutiko. Popierinės knygos vis dar čia. Yra daug leidėjų, skaitytojų, ir žmonės vis labiau pasikliauna knygomis, o ne televizija.

– Tačiau kai kurių jūsų knygų, tarkime, „Kompaso“ skaitymas, žmonėms, neturintiems gilesnių šios temos žinių, gali būti labai sudėtingas uždavinys. Tuomet visai pravartu po ranka turėti „Google“, ar ne?

– Žinoma, aš rašau naudodamas internetą. Ir galiu daryti prielaidą, kad mano skaitytojai daro tą patį, ką ir aš. Galima tiesiog paguglinti ir taip atrasti antrą ar trečią knygos lygmenį. Tos žinios prieinamos visiems. Pavyzdžiui, skaitydamas Omaro Chajamo ar Fernando Pessoa knygas, tiesiog gali paguglinti, sužinoti jų istorijas. Man knygos taip pat yra vartai į daugybę pasaulių, naudoji jas kaip duris, vedančias į didžiulę biblioteką.

Tačiau, žinoma, gali iš pradžių tiesiog mėgautis istorija, o vėliau sugrįžti ir sakyti – pala, pala o kas ten buvo? Ir ieškoti tos informacijos. Arba ne. Yra daugybė būdų skaityti knygas.

– „Kompasas“ galėtų būti apibūdintas kaip romano ir akademinio kūrinio jungtis. Ar sutinkate su šia mintimi?

– Taip, tai tiesa. Aš didžiuojuosi tuo. Tai nauja forma, kažkas panašaus į hibridą. Orientalizmo ir „Tristano ir Izoldos“ mišinys. Galima sakyti, kad to negalima supinti, bet išties juk galima! Ir tai veikia gana neblogai. Kiekvienas romanas turi plėsti horizontus, ir tai man buvo iššūkis. Įsivaizduokite meilės istoriją tarp dviejų mokslininkų – jie myli vienas kitą, bet taip pat ir turi daug žinių. Tai, kuo jie keičiasi, yra ne gėlės ar meilės eilėraščiai, o žinios. Jei apie tai kalba, diskutuoja, man buvo labai įdomu tai įsivaizduoti. Tuos išmintingus žmones, besikeičiančius žiniomis.

Orientalizmo ir „Tristano ir Izoldos“ mišinys. Galima sakyti, kad to negalima supinti, bet išties juk galima!

Atvykėlis mato tai, ko nepamatome mes

– Jūsų knygos taip pat persmelktos ir melancholijos.

– Taip, melancholija yra labai svarbi Europos literatūros, meno dalis, tai labai svarbi tema. Melancholija gali būti labai liūdnas jausmas, net liga, tačiau gali būti ir labai stiprus įkvėpimo šaltinis. Tai įkvėpė daugybę rašytojų, poetų. Manau, kad esu šiek tiek melancholiškas, tačiau man labiau patinka patirti tai per muziką, meną, eksperimentuoti su giliausia melancholija pačiam nesusergant.

– Kai kurių jūsų knygų struktūra yra labai sudėtinga. Ar kruopščiai planuojate savo kūrinius? Ir ar turite kažkokią rašymo rutiną?

– Taip, rašydamas knygas jas labai suplanuoju. Kurdamas romaną, pavyzdžiui, dažnai parašau kelis pabaigos puslapius, tada toliau planuoju knygą. Nebūtinai rašau taip, kaip buvau suplanavęs, tačiau planas visada yra, tai yra tarsi žemėlapis. Kitaip nežinočiau, kaip rašyti.

Rašau anksti rytais, – nesu labai originalus. Pabundu su aušra ir rašau.

– Jūsų knygos taip pat yra didele dalimi apie keliones. Apie keliones daug kalbėjo Olga Tokarczuk, apibūdinusi jas kaip būdą išsivaduoti iš savęs, „takaus identiteto“ sukūrimą, galimybę pamatyti, kokia ribota yra mūsų vaizduotė. Kas jums pačiam yra kelionės?

– Aš nesileidžiu į tokias gilias teorijas, bet man patinka galimybė atrasti kažką naujo, galimybė pajausti naujas kalbas. Būti kitų, nežinomų man iki tol kultūrų dalimi. Pažvelgti, kaip gyvena žmonės kitose vietose. Mano kelionės labiau susijusios su kultūra, kalba, žmonių gyvenimo pojūčiu. Kai netenki galimybės keliauti, supranti, ką praradai. Pavyzdžiui, dabar svajoju nuvažiuoti į Veneciją, nes ten šiuo metu nėra turistų, būtų unikali galimybė patyrinėti šį tuščią miestą. Taip, aš ilgiuosi to, kaip mes galėjome keliauti prieš virusą.

– „Vagių gatvėje“ jūs mums rodote, kad kartais atvykėliai tavąjį miestą pamato visai kitomis ir netgi įvairesnėmis spalvomis. Tarkime, atvykėlės iš Ispanijos žino apie Tanžero senamiestį, kalba apie tai, ką jame veikė Williamas Burroughas ar Paulas Bowlesas. Kita vertus, marokietis, atvykęs į Barseloną, pamato tą jos dalį, kurios nemato daugelis barselonieičių – skurdžiuosius jos rajonus.

– Taip, atvykėliai neretai kur kas labiau domisi miestu nei tie, kurie gyvena jame ir net nebando jo tyrinėti. Turistai eina į muziejus, kitas vietas, kurios vietinių dažniausiai net nedomina. Tai požiūris, kurį dažnai naudoju savo knygose – žmogus iš šono, kuris naujai pajaučia tai, ką mes turime, mato tai, ko nematome mes. Man labai įdomu naudoti šią perspektyvą, aptikti naują žvilgsnį į tai, ką mes matome kasdien.

Man labai įdomu naudoti šią perspektyvą, aptikti naują žvilgsnį į tai, ką mes matome kasdien.

– Kita vertus, turizmą jūs ironizuojate.

– Taip, masinis turizmas labai nuobodus. Jis naikina ne tik mūsų Vakarų miestus, bet ir visą planetą, ir tai katastrofa. Tačiau dabar to neliko.

– Bet tie patys miestai, kurie skundėsi turistų pertekliumi, dabar jau ilgisi jų.

– Taip, jie ilgisi turistų pinigų, turi reorganizuoti ekonomiką. Bet dabar Barselonos miesto centras, kai jame nėra turistų, atrodo tarsi visai kitas miestas. Dabar gali nuvykti ir į Luvrą ir apžiūrinėti „Moną Lizą“, ir šalia tavęs bus vos keli žmonės. Tai visiškai kitas potyris.

Michelis Houellebecqas „aptingo“

– Kitas žymus prancūzų rašytojas, kuris savo knygose nemažai dėmesio skiria islamui, tiesa, rašo apie jį visai kitaip nei jūs, yra Michelis Houellebecqas. Kaip vertinate jo knygas?

– Taip, skaičiau jo knygas. Buvau didelis jo pirmųjų knygų gerbėjas. Manau, kad vėliau jis aptingo. Jo „Pasidavimas“ nėra labai gera knyga – ir ne dėl knygoje aprašomų idėjų, bet dėl pertekliaus. Visko ten yra per daug, nėra subtilumo, jis pernelyg tiesmukiškas, propagandiškas. Man šis autorius patinka, nes įdomiai perteikia realybę, savo pasaulį, kuris labai tamsus, bet ir sykiu labai įdomus. Jo naujausia knyga „Serotoninas“ irgi labai tamsi, depresyvi, bet, manau, geresnė nei „Pasidavimas“, ne tokia tiesmuka.

– Manote, kad jis perteikia pernelyg supaprastintą islamo vaizdą?

– Ne tik supaprastintą, bet ir visiškai absurdišką. Jis tiesiog apsėstas poligamijos idėjos, to, kad musulmonai gali turėti keturias žmonas – jaunas žmonas, tai islame jam labai įdomu. Jis supina savo paties su islamu susijusias seksualines fantazijas su islamo Prancūzijoje realybe, ir tai yra visiška netiesa. Ir daugybė kitų dalykų, kurie neturi jokios prasmės, nebent jam pačiam.

– Jūsų knygose irgi nemažai tamsos. Ar visgi matote pagrindo vilčiai?

– Žinoma. Viltis yra visuomet šalia. Ji tarsi akiniai, kuriuos galime užsidėti ir žiūrėti į pasaulį. Žinoma, naujienos gali sukelti depresiją, tačiau visuomet yra galimybė vilčiai. Jai yra daug priežasčių – juk ir virusas nesitęs amžinai, ir jis pateiks naujų perspektyvų, pakeis mūsų visuomenes. Visuomet verta užsidėti tuos vilties akinius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/