Pirmiausia norėtųsi pagiriamąjį žodį tarti leidyklai „Kitos knygos“, išleidusiai ir šią, ir pirmąją N.Doidge‘o knygą, ir pasveikinti skaitytojus, sulaukusius dar vieno lengvai skaitomo ir, svarbiausia, negalinčio nekelti optimizmo kūrinio – pasakojimo apie smegenis, jų veiklą ir galimybes keistis, jei dėl vidaus ar išorės priežasčių atsiranda sutrikimų. Tai knyga ne tik maloniam pasiskaitymui tiems, kas nori sužinoti, kaip veikia tas mūsų labiausiai vertinamas, kaukolėje paslėptas organas, bet ir potencialiems smegenų poveikių (madingai vadinamų intervencijomis) paslaugų vartotojams.
Gamta taip jau sutvarkė, kad kuo didesnė žmonių įvairovė, tuo geriau atrankai. Smegenų morfologijos bei funkcionavimo įvairovė taip pat didžiulė. Tačiau ji turi ir neigiamą atspalvį, nes mažina žmogaus adaptacines ir savarankiško gyvenimo galimybes. Mokslas įvairiausiais būdais bando įveikti šiuos neigiamus smegenų funkcionavimo aspektus. N. Doidge’o, rašančio apie naujausius neuromokslo pasiekimus, knygos (tiek ankstesnioji, tiek ši) grįstos siūlymu išnaudoti vieną iš pagrindinių smegenų savybių – gebėjimą keistis, persitvarkyti, jei tik kyla pavojus normaliam veikimui.
Šių eilučių autoriaus nuomonė apie smegenų plastiškumą – keitimąsi mokantis, gydantis, reabilituojantis, naudojantis psichoterapija ar kitaip stengiantis gerinti jų veikimą (kartu ir pačiam keistis) – buvo išdėstyta rašant knygos „Save keičiančios smegenys“ pratarmę. Glaustai galiu pakartoti: į tobulai sėkmingą smegenų prarastų funkcijų atsikūrimą visais atvejais nežiūriu su pernelyg dideliu pasitikėjimu, tačiau tuo pat metu negaliu atmesti daugybės pavyzdžių, aprašomų tiek pirmojoje, tiek ir šioje N. Doidge’o knygoje. Ir N. Doidge‘as, ir jo aprašyti mokslininkai, visokiais būdais siekiantys norimų smegenų veikimo pokyčių, yra šiek tiek šališki: aprašomi tik sėkmingi (sakyčiau, tik ypač sėkmingi) smegenų pasikeitimo ar net visiško išgijimo atvejai.
Norėtųsi žinoti, koks neurologinių sutrikimų sėkmingos įveikos neuroplastiškumo prieiga atvejų santykis su skaičiumi tų, kuomet nebuvo pasiekta teigiamo rezultato arba išryškėjo neigiamų pasekmių (pvz., stiprus šalutinis poveikis). Abi N.Doidge’o knygos tiesiog spinduliuoja tikėjimą smegenų galimybe keistis ir gyti, tačiau parodžius teigiamų, neutralių ir neigiamų atvejų santykį galima būtų užsikrėsti ne tik pavienių atvejų sukeltu, bet ir objektyviuoju optimizmu.
Aprašytieji smegenų išgijimo, o kartu ir įvairiausių sutrikimų (Parkinsono ligos, lėtinio skausmo, negebėjimo mokytis, išsėtinės sklerozės, hiperaktyvumo ir pan.) įveikos atvejai užkrečia optimizmu ir skatina netgi sunkiausiu atveju priimti sprendimą: patyrus smegenų traumą, susirgus neurologine ar psichikos liga būtina ieškoti galimybių atkurti normalų smegenų veikimą, padriką jų veiklą grąžinti į milijardų neuronų darnų aktyvumą, kuriam esant kasdienio gyvenimo problemos sprendžiamos daug lengviau.
Čia norėtųsi priminti vieną svarbią problemą, trikdančią šiuolaikinio žmogaus gyvenimą: mūsų smegenys, kurių evoliucija baigėsi akmens amžiuje, pritaikytos gyventi kaip medžiotojai ir rinkėjai – neleisti daug laiko sėdint ar gulint, nevalgyti stipriai perdirbto maisto, nekvėpuoti dūmais, negerti daug alkoholio (senstelėjusiuose vaisiuose jo buvo tik iki 1 proc.) bei judėti, judėti. Skaitytojai pamatys, kiek daug dėmesio N. Doidge’as knygoje skiria judėjimui, ypač įsisąmonintam judėjimui. Jei mankšta ir „negamina“ naujų neuronų, ji didina tarpneuroninių jungčių skaičių, stiprina jau esančias jungtis, tokias svarbias bet kokio judesinio sutrikimo atveju. Dar, pridėjus mokymąsi visą gyvenimą, bus sukauptas didžiulis pažintinis rezervas, kuris atitolins bet kurios kilmės demenciją – ir pačią senatvę – bent 20-čia metų.
Knygoje aprašomi sudėtingi, kartais tik specialistams žinomi reiškiniai. Tačiau autorius sugeba suprantamai ir nenuobodžiai juos pristatyti ir paaiškinti. Mokslinė kalbėsena perpinama pacientų kasdienio gyvenimo ir biografijos faktais, patirčių aprašymais. Pagirtinos vertėjos bei kalbos redaktorių pastangos kuo tiksliau perteikti N. Doidge‘o idėjas. Juk lietuvių kalbos terminija neuromokslų srityje pradėta tobulinti tik pastarąjį dešimtmetį. Šių eilučių autoriui beliko tik pakoreguoti vieną kitą lietuvišką atitikmenį anglų kalbos terminui. Nesiekta laikytis labai griežtos terminologijos, nes knyga priskirtina populiariosios mokslinės literatūros žanrui, skirta plačiam skaitytojų ratui, taip pat asmenims, turintiems neurologinių ir psichinės sveikatos problemų. Pavyzdžiui, palikome jau įprastą terminą smegenų / pusrutulių žemėlapis (turimas omenyje didžiųjų pusrutulių žievės skirstymas į laukelius pagal ląstelinę sandarą arba atliekamas funkcijas), nors dabar vis dažniau vartojamas terminas žievėlapis.
Knyga „Save keičiančios smegenys“ Lietuvoje sutikta labai entuziastingai. Ją perskaitė per kelis šimtus Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų studentų – kineziterapeutų ir ergoterapeutų, psichologų, logopedų ir specialiųjų pedagogų. Jų nuomonę gerai žinau, nes teko visiems jiems dėstyti. Dažniausią atsiliepimą galiu perteikti apibendrinta fraze: „Labai patiko. Norėčiau įsigyti šią knygą“, – sakoma jau po to, kai knyga perskaityta pasiėmus iš bibliotekos.
Knyga bus naudinga visiems, norintiems pažinti žmogaus kaukolėje slypinčią visatą.
Tikiuosi, kad ir naujoji knyga sužavės daugelį, ir ne tik girdėsime teigiamus atsiliepimus apie ją, bet ir ji paskatins įvairiausius specialistus taikyti knygoje aprašomus poveikio būdus mūsų lietuviškoje sveikatinimo praktikoje. Juk ir N. Doidge’o aprašomi sėkmingo gydymo pavyzdžiai yra iš sričių, kuriose darbuojasi ir mūsų neurologijos, sveikatos, klinikinės bei edukacinės psichologijos, reabilitacijos ir specialiojo ugdymo profesionalai. Žinau, jog ir Lietuvoje jau yra Alfredo Tomačio metodo taikymo specialisčių, o viena netgi mokėsi pas patį Paulą Madaule.
Knyga bus naudinga visiems, norintiems pažinti žmogaus kaukolėje slypinčią visatą. Tačiau primygtinai patarčiau ją perskaityti tiems, kurie viltingai ieško būdų padėti savo artimiesiems (kartu ir sau) įveikti tai, ką apibendrintai vadiname „nervinio ar psichinio funkcionavimo problema“. O tokių problemų įvairovė begalinė: nuo dėmesio ar suvokimo sutrikimo iki gilios demencijos, kilusios dėl degeneracinės ligos, smegenų trauminio pažeidimo, insulto ar genetinės klaidos.
Turiu ir kelias dalykines pastabas. Pirma, kaip ir pirmoje knygoje, ne visai pelnytai neuroplastiškumo idėja priskiriama Paului Bach-y-Ritai (1934–2006). Ši mintis vienokiu ar kitokiu pavidalu sklandė daugiau nei šimtmetį iki P. Bach-y-Ritos tyrimų. Įsivaizduoti atminties ir mokymosi nervinių mechanizmų be tarpneuroninių ryšių plastiškumo buvo paprasčiausiai neįmanoma. Net I. Pavlovas (1849–1936) savo atrastus sąlyginius refleksus aiškino laikinųjų ryšių susidarymu – formuojantis refleksui (pvz., skatinant tai maistu ar kitu teigiamu poveikiu) atsiranda naujų jungčių arba stiprėja jau esančios; jam silpstant (pvz., atmainius paskatą), jos silpnėja ir nyksta.
Septintajame dešimtmetyje sustiprėjo neuronų dinaminių (t. y. plastinių) savybių tyrimai ląsteliniu ir netgi viduląsteliniu lygmenimis (dinamines, arba plastines, jutimo neuronų savybes tuo metu teko tyrinėti ir šių eilučių autoriui). Dar XIX a. viduryje moderniosios neurologijos pradininkas Johnas Hughingsas Jacksonas (1835–1911) iškėlė idėją apie sudėtingą ir nepastovią funkcijų lokalizaciją smegenyse. Ši idėja XX a. viduryje A. Lurijos (1902–1977) ir kitų neuropsichologų pastangomis virto dinaminės funkcijų lokalizacijos smegenyse teorija. P. Bach-y-Ritos nuopelnas tas, kad neuroplastiškumą jis pradėjo taikyti gydymo tikslais, naudodamas savo sukurtus jutimų pakaitalus (pvz., prietaisą, padedantį liežuviu „matyti“ daiktus) ir parodydamas dideles šios idėjos perspektyvas.
Antra, siūlyčiau skaitytojams atkreipti dėmesį į naujoje knygoje pristatomą (tiesa, neplėtojant) motyvacinį aspektą, apie kurį nebuvo užsiminta pirmojoje knygoje. N. Doidge‘as pabrėžia dopamino – vieno neuromediatorių – svarbą ne tik gerinant judesių sklandumą, bet skatinant žmogų judėti. Dopaminas yra atlygio hormonas: kai žmogus pasiekia kad ir nedidelį pageidaujamą rezultatą, pvz., savarankiškai nueina daugiau metrų ar kilometrų negu vakar, jo smegenyse padaugėja keliančio ir emocinį pasitenkinimą dopamino. Tai ypač svarbu gydant judesinius sutrikimus (pvz., Parkinsono ligą, kurios atveju motyvacinis judėjimo aspektas ypač susilpnėjęs).
Trečia, svarbu suvokti, kad kiekvieno mūsų smegenys sudarytos šiek tiek skirtingai. Kaip skiriamės ūgiu, kūno mase, veido ar asmenybės bruožais, taip ir smegenų organizacija. Vadinasi, ir smegenų veiklos sutrikimų įveika (nesvarbu, ar tai jų sutrenkimas, ar kuri nors iš demencijų) turi būti individualizuota.
Ketvirta, knygoje Michaelui Moscowitzui lyg ir priskiriamas jutimų tarpusavio sąveikos atradimas. Ši idėja taip pat sena. Anksčiau odontologijos praktikoje naudota vadinamoji audiogeninė analgesija (nuskausminimas muzika gydant dantis). Nuo XX a. vidurio atlikta daugybė neurofiziologinių ir psichologinių jutimų sąveikos tyrimų. Dar tarpukariu anglų neurologas Henry Headas (1861–1940) atliko bandymą su savimi – persipjovė rankos jutimo nervus ir stebėjo, kaip atsikuria skirtingi jutimai. Pirmiausia atsikūrė evoliuciniu požiūriu senesni jutimai – skausmo ir temperatūros, vėliausiai – taktilinis (prisilietimo). Kol nebuvo atsikūręs pastarasis, bet koks prisilietimas prie pirštų ar delno buvo skausmingas. Atsikūrus taktiliniam jutimui, skausminiai pojūčiai reaguojant į prisilietimą nuslopinti. Taigi, kaip ir P. Bach-y-Ritos atveju, M. Moscowitzo nuopelnas – jutimų savitarpio slopinančios sąveikos pritaikymas skausmui gydyti.
Šį naujos N. Doidge‘o knygos pristatymą norėčiau užbaigti tuo pačiu sakiniu, kuriuo 2012 m. baigiau knygos „Save keičiančios smegenys“ pratarmę: „O dabar – pirmyn į kelionę briauna tarp, atrodytų, neįmanomo ir, pasirodo, įmanomo.“ Tiems, kurie pakeliavo po pirmąją N. Doidge’o knygą, kelionė po naująją bus lengvesnė ir, garantuoju, nė kiek nenuobodesnė – joje aprašomi ir aiškinami nauji atvejai, dar išsamiau atskleidžiamos mūsų smegenų veikimo subtilybės.
Norman Doidge. Smegenų gebėjimas gyti. Iš anglų k. vertė Austėja Banytė. K.: Kitos knygos, 2016.
