Žinomo psichiatro Viktoro Larenco dvylikametė duktė dingsta mįslingomis aplinkybėmis. Nė vieno liudytojo, jokių pėdsakų, jokio lavono. Niekas negali pasakyti, kaip dingo Josi. Beje, mergaitė sirgo paslaptinga liga, kurios diagnozuoti negalėjo nė vienas gydytojas. „Tačiau nepaisant viso ilgo – nuo vieno gydytojo prie kito – maratono, kurį teko per pastarąsias savaites sukarti, daugybė konsultavusių ekspertų tik skėsčiojo rankomis. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl kartojasi traukuliai, nuolatinės infekcijos ir naktiniai kraujavimai iš nosies.“ (p. 11)
Štai tiek nemažai informacijos prologe. Mergaitės liga toli gražu ne svarbiausia kūrinio tema, tačiau tai užuomina, jų nemažai visame romane, bet jos tampa aiškios tik perskaičius visą kūrinį.
„Nejučia jis [Viktoras] išvydo, kas buvo nutikę. Kas jai buvo padaryta. Jam ėmė gniaužti kvapą, kai suvokė, kad dabar jie, ko gero, eina jo pėdsakais. Jie suras jį. Anksčiau ar vėliau. Dėl to neabejojo. Tačiau siaubinga įžvalga išblėso. Ji vėl pradingo. Nelyginant vandens lašas kanalizacijoje.“ (p. 15) Turiu prisipažinti, kad man užuominos nepadėjo – romano pabaigos aš nenuspėjau. Ir tuo džiaugiuosi
Pirmas skyrius pradedamas pasakojimu po kelerių metų. Viktoras atsidūręs psichosomatinių traumų klinikoje: iš gydytojo virtęs pacientu, pririštu prie hidraulinės lovos pusiau elastiniais raiščiais. Bauginantis, net gąsdinantis pasikeitimas... Beje, skaitant knygą nevertėtų pamiršti šio dalyko: gydytojo-ligonio motyvo. Nors autorius kartas nuo karto „primena“, kad Viktoras guli ligoninėje, tačiau kur kas labiau susikoncentruoja į Viktoro pasakojimą. O pasakojimo veiksmas vyksta vasarnamyje Parkume.
„Viktoras ėmė sukioti galvą ir išgirdo treškant stuburo kaulus. Kadangi rankos ir kojos pririštos, tai judinti galvą buvo vienintelė likusi galimybė pasimankštinti ir atsipalaiduoti. Giliai įkvėpė ir užsimerkė. Kaip visuomet užteko vos kelių akimirksnių mintims susigrąžinti. Atgal į Parkumą. Į meldais dengtą pajūrio namą. Vietą, kurioje po ketverių tragedijos metų ketino iš naujo susitvarkyti gyvenimą, kur vylėsi šiek tiek atsitokėti, kad galėtų viską pradėti iš pradžių. Ir čia, deja, visi tie norai nuėjo šuniui ant uodegos.“ (p. 20–21
Parkume Viktoras susipažįsta su Ana, haliucinacijų kamuojama šizofrenike. Nors iš pradžių psichiatras atsisako ją gydyti, tačiau vėliau įsitraukia į psichoterapijos seansus, nes Ana pasakoja apie Šarlotę, kuri be galo primena dingusią Josi. Štai čia ir prasideda trileris.
Ši knyga išsiskiria tuo, kad ją galima apibūdinti netradiciškai: vietoj „žavi“ sakyčiau „keista“, vietoj „nepakartojama“ sakyčiau „mįslinga“. Vien ko verti veikėjai: haliucinacijas pasakojanti šizofrenikė, dėl dukros sielvartaujantis tėvas, kurio gyvenimas radikaliai pasikeitė. Aplinkos dvilypumas (ligoninė, vasarnamis) ir įvykiai mane ne tiek įtraukė, kiek užbūrė: knygą skaitai lyg mįslę, o kadangi vis žadamas jos įminimas, nekantriai verti lapą po lapo. Asmeninis įspūdis: pabaiga galbūt mažumėlę ištęsta, bet atomazga tikrai verta šito skaitytojo „erzinimo“.
Skaityti rekomenduoju mėgstantiems ne tik psichologinius trilerius ar apgaulingas knygas ir įtampą, bet ir kitiems. S. Fitzeką apibūdinčiau kaip kitokį ir keistą, tas pat pasakytina ir apie šį romaną. Tikriausiai teko girdėti sakant: „Niekas nėra toks, koks atrodo.“ Šitai tinka „Terapijai“, skaitydami nepamirškite, kad turite reikalą su tikrais įvykiais, sąmone, pasąmone ir šizofrenikais.
Dar vienas dalykas, kuriuo būtinai noriu pasidalinti. Tai „Padėkos“. Šią knygos dalį dažniausiai praleidžiu, tačiau šį kartą perskaičiau. Ir tuo džiaugiuosi. „Pirmiausia – ir tai ne tušti žodžiai – dėkoju jums, kad skaitėte. Jūs ir aš – tarp mūsų esama tam tikros bendrystės. Juk rašai ir skaitai vienatvėje ir tai yra be galo intymūs veiksmai. Jūs įteikėte man pačią brangiausią dovaną, kokią turite, savo gyvenimo laiką. Net labai daug laiko, nes dabar dar tebesirungiate su patirta įtampa.“ (p. 276) Rašytojas, vertinantis skaitytojų laiką, vertas mūsų dėmesio.
