A.Tyler parašė 21 romaną, tarp jų – „Pietūs restorane „Namų ilgesys“ („Dinner at the Homesick Restaurant“, 1982), „Atsitiktinis turistas („The Accidental Tourist“, 1985). Rašytoja garsėja ir kaip apsakymų meistrė. Šeši jos romanai ekranizuoti.
Lietuvių skaitytojai susipažins su rašytojos kūryba nuo 2015 m. išleistos „Mėlynų siūlų ritės“ (iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, išleido „Tyto alba“). A.Tyler už jį buvo nominuota „Man Booker“ ir „Baileys“ moterų literatūros (Baileys Women’s Prize for Fiction) premijoms.
75-erių autorės pirmoji knyga buvo išleista, kai jai tebuvo 23 metai. Naujausias romanas „Mėlynų siūlų ritė“ narsto Višankų šeimos gyvenimą. Višankai, iš pirmo žvilgsnio vieninga ir darni šeima, turi savų problemų – pavydo, nusivylimų ir atsargiai saugomų paslapčių.
Anne Tyler literatūros kritikų dažnai giriama už unikalų gebėjimą įkvėpti savo herojams gyvybę. Būtent tai pelnė jai vietą prestižiniame „Baileys“ moterų literatūros premijos trumpąjame sąraše, kartu su tokiomis autorėmis kaip Sarah Waters, Rachel Cusk ir Laline Paull.
Ironiška, kad pati rašytoja viename savo interviu sakė nemananti, kad literatūrinės premijos yra reikalingos. Kaskart paprašyta įvardinti jos nuomone geriausią knygą ar autorių, ji atsako, kad „yra begalė skirtingų „geriausiųjų“.
Anne Tyler nesvajojo tapti rašytoja. „Augdama norėjau būti dailininkė, – pasakoja ji. – Bet meno pasaulis nepatyrė didelio nuostolio, kad persigalvojau.“ Literatūros pasaulio laimei, Anne mokytojai skatino ją rašyti, įkvėpė nenuleisti rankų.
Kadaise, jaunystėje, A. Tyler prisimena patyrusi diskriminaciją nuosavuose namuose. Bet tais laikais tai buvo kone kasdienybės dalis. „Rinkausi vieną iš dviejų universitetų. Vienas iš jų man siūlė pilnai apmokamas studijas, o kitas – jam teikiau pirmenybę – ne. Tuomet mano mama priminė, kad šeimai ir taip trūksta pinigų, o savo eilės dar laukia trys mano jaunesnieji broliai, “ – pasakoja A. Tyler.
Mama Anne‘ei paaiškino, kad berniukams svarbiau gauti gerą išsilavinimą, nei mergaitėms: „Pamenu, iš pradžių pajutau nepasitenkinimo žnybtelėjimą, bet paskui nusprendžiau, kad gal vis dėlto ji teisi. Tokia mano išvada nebuvo netikėta 1958 m.“
Tačiau rašytoja teigia, kad apskritai tėvai ją ir jos brolius auklėjo vienodai. Ir priduria, kad jos tėvas buvo „itin geras ir teisingas“, todėl ji „visiškai nenusimanė“ apie lyčių nelygybę jaunystėje ir kiek vyresniame amžiuje.
„Keista, bet rimtai atkreipiau dėmesį į šią problemą tik gimus mano anūkei, kuri būdama dvylikos turi kur kas mažiau galimybių kažko pasiekti sporte, nei jos brolis, nors jie abu tokie pat atletiški“, – aiškina A. Tyler.
Garsiosios rašytojos knygų siužetai dažnai sukasi apie viduriniosios klasės šeimų tarpusavio santykius, kuriuos ji laiko „puikia galimybe analizuoti, kaip žmonės elgiasi, beveik neturėdami jokių kitų išeičių, kaip tik laikytis kartu ir vienaip ar kitaip sutarti tarpusavyje.“
Paklausta, ar jie atspindi jos pačios santykius su šeima, paprieštaravo. Vienintelį kartą motyvas iš asmeninio gyvenimo pateko į apysaką „Your Place Is Empty“ („Tavo vieta laisva“, iš persų – „Pasigedome tavęs“), kurioje pasakojama apie jaunos amerikietės ir jos anytos iranietės tarpusavio santykius.
Vienintelė priežastis pradėti rašyti knygą – meilė rašymo procesui.
Pasakodama apie savo rašymo procesą, 75-erių metų autorė teigia jau pajuntanti įkvėpimo stygių. „Vienintelė priežastis pradėti rašyti knygą – meilė rašymo procesui. Pradėjusi rašyti ką nors naujo, pirmąjį mėnesį sėdžiu prie tuščio darbo stalo priešais didelį langą.“ Iš pradžių procesas būna automatiškas, rašytoja jį prilygina lėlių vedžiojimui scenoje. „Bet po kurio laiko sukonstruoju istorijos griaučius, o tada susimąstau apie tai, kokie iš tiesų yra mano herojai. Tai pati svarbiausia dalis. Aš su jais artimai susipažįstu – išsiaiškinu, išlaidūs jie ar taupūs? Entuziastingi ar priešingai. Ką mano apie savo brolius ir seseris?“ Dauguma detalių nepatenka į romaną, bet, jas žinodama, rašytoja geriau suvokia, ką herojai darytų vienokioje ar kitokioje situacijoje.
Anne Tyler įsitikinusi, kad perrašinėjimas – sėkmingos istorijos pagrindas: „Kai pradedu rašyti, susidarau ne ilgesnį nei vieno puslapio siužeto planą. Jį apytiksliai suskirstau skyriais. Rašau ant balto popieriaus be linijų, juodu, geliniu Pilot P-500 rašikliu. Paskui perrašau. Paskui vėl perrašau. Labai mėgstu perrašinėti, nes tuo metu istorija atgyja.“
A.Tyler prisipažįsta, kad baigusi knygą ima ilgėtis savo herojų. „Aš dėl jų nerimauju, kaip nerimauja motina išleidžianti vaikus į pasaulį, – sako ji. – Bet vėliau, kai knyga išleidžiama, vargiai beprisimenu, apie ką ji buvo.“
Kaip Pulitzerio premija apdovanota autorė jaučiasi po intensyvaus rašymo periodo? „Reikia vėl pamažu sutelkti dėmesį į realybę. Jaučiuosi taip, lyg buvau ilgam išvykusi, gal net išskridusi į kosmosą.“
„Aš stengiuosi vėl daugiau laiko praleisti lauke, būti aktyvesnė, susitvarkau visus darbo stalo stalčius, ruošiu lengvus pietus. Bet ateina diena, kai to nebeužtenka – ir vėl susimąstau, ką čia parašius. Tuomet viskas vėl prasideda iš naujo – tuščias darbo stalas, didelis langas ir... visiškas įkvėpimo stygius.“
Pagal huffingtonpost.co.uk parengė Julija Kalvelytė
