Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 11d. 10:05

R.Čičelio knygų apžvalga: žurnalistika ir literatūra

Ramūnas Čičelis
Astos Poškienės nuotr. / Ramūnas Čičelis

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Kęsto Sukacko, „Alkani sakiniai“ ir Aido Kelionio „Senelio Pinelio svajonė“.

Iš visų Lietuvos didžiuosiuose miestuose leidžiamų masinės žiniasklaidos periodinių leidinių turbūt tik dienraščiai „Kauno diena“, „Respublika“ ir žurnalas „IQ. The Economist“ gali pasigirti, kad į jų puslapius rašo ne vien profesionalūs žurnalistai, bet ir rašytojai ar poetai. Toks skiltininko vaidmuo Vakarų valstybių laikraščių praktikoje yra įprastas, ir jį neretai atlieka būtent grožinės literatūros kūrėjai, stebintys visuomenių socialinio, politinio, kultūrinio gyvenimo reiškinius kiek kitokiu kampu, vertinantys faktus ir įvykius kitokia, nei daugelio žmonių, vertybine sistema.

Vis dėlto mūsų šalyje yra ir dar vienas dar labiau specifiškas, gal tik Rytų Europos valstybėms būdingas fenomenas – mažųjų miestų regioninės žiniasklaidos leidinių žurnalistai, kurie, be savo pagrindinio darbo, dar ir kuria literatūrą, dažniausiai poeziją.

Paprastai toks rašymas į dienraščių ar kitokios periodinės spaudos leidinius rašytojams, poetams yra lyg antrosios svarbos, ne pagrindinis, darbas, kuriam skiriamas dėmesys, likęs po meninės kūrybos. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, jau šimtmetį ir ilgiau gyvuoja specifinis reiškinys, kuris vadinamas „kultūrinės žiniasklaidos“ terminu. Į tokią spaudą rašo ir ją skaito daug daugiau grožinės literatūros kūrėjų.

Vis dėlto mūsų šalyje yra ir dar vienas dar labiau specifiškas, gal tik Rytų Europos valstybėms būdingas fenomenas – mažųjų miestų regioninės žiniasklaidos leidinių žurnalistai, kurie, be savo pagrindinio darbo, dar ir kuria literatūrą, dažniausiai poeziją. Apie nedidelio miesto periodinius laikraščius Lietuvoje esama gana prieštaringos ir dviprasmės nuomonės: viena vertus, skeptikai garsiai burnoja, kad provincijos laikraščių redakcijas beveik visada yra užvaldę „vietiniai kunigaikščiai“ (politinę ir finansinę galią įgiję žmonės, savo įtaka iškreipiantys leidinio publikacijų objektyvumą); kita vertus, akivaizdu, kad kiekvienas spaudos leidinys, net tas, kuris nepriklausomas nuo politinių partijų ar interesų grupių, vis dėlto renkasi tam tikrą ideologinę poziciją, ir tai nėra priežastis neigiamai vertinti tokius leidinius. Nuo didžiųjų miestų spaudos regioninė spauda skiriasi pirmiausia tuo, kad čia beveik visada vietiniai gyventojai žino, kas ir kodėl vyko jų aplinkoje, todėl skleisti netikras žinias ar meluoti yra gerokai sunkiau ar net neįmanoma.

Kęstas Sukackas, „Alkani sakiniai“

Lazdijiečio Kęsto Sukacko, dirbančio vietiniame šio miesto laikraštyje žurnalistu, pavyzdys aiškiai rodo, kad ši spauda ir faktinė tikrovė tarpusavyje nesipyksta. K. Sukackas – ne tik ilgametis žurnalistas, bet ir poetas, išleidęs pirmąją eilėraščių knygą „Alkani sakiniai“. Kai galvojama, kodėl mažo miesto leidinio žurnalistas rašo poeziją, atsakymas yra vienareikšmis ir nuteikiantis pozityviai: tiesiog kūrybinė laisvė, drąsa ir galimybė kurti eilėraščius rodo, kad šis žmogus yra išsiugdęs ne vien buitinės, praktinės kalbos įgūdžius, reikalingus darbui spaudoje, bet ir ieško to, kas vadinama poetine kalba ir kognityviniu pasaulio suvokimu. Tai, kas niekaip praktiškai nesuinteresuota, nesusiję su kasdieniu gyvenimu, staiga įgija didžiulę vertę.

Kai nutolusi istorinė literatūros epocha prikeliama naujam gyvenimui, dažnai neišvengiama perspaudimų, manierizmo ir kitokių anachroniško rašymo ypatybių.

K.Sukacko „Alkani sakiniai“ yra neoromantinės poezijos tradicijos knyga. Dažname Lietuvos mieste įprasta, kad vietiniai poetai rašo neoromantiniu stiliumi. Kai nutolusi istorinė literatūros epocha prikeliama naujam gyvenimui, dažnai neišvengiama perspaudimų, manierizmo ir kitokių anachroniško rašymo ypatybių. K.Sukacko „Alkani sakiniai“ šiame kontekste yra kitokia knyga: poetas nebando reanimuoti neoromantizmo, nes šis tiesiog niekada nebuvo nutrūkęs. „Alkani sakiniai“ byloja aiškią tezę apie mūsų literatūros būsenas: tarpukario tradicija, kai kūrė Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis ir kiti šiandien net moksleiviams žinomi autoriai, buvo nutraukta sovietinės okupacijos, todėl, norėdami kūrybingai ir aktualiai tęsti savąją literatūros raidą, esame patyrę neoromantinę fiksaciją.

Ir individualiosios, atskiro žmogaus gyvenimą tyrinėjančios, psichologijos dėsniai sako, kad, jei žmogus patiria traumą, jis įstringa tame traumos laike ir negali toliau dvasiškai vystytis. K.Sukacko „Alkani sakiniai“ mums primena, kad, ne kartodami ir versdami sentimentalizmu, o tikrai ir originaliai išgyvenę tą praeities momentą, kai mūsų literatūrą pavergė socialistinis realizmas, nutildęs neoromantizmą ir kitas tarpukario Lietuvos literatūros kryptis, galime toliau kurti nemeluodami nei patys sau, nei skaitytojams. Šiuo požiūriu, K.Sukackas parodoksaliai vadintinas ne autoriumi, kuris XXI amžiuje rašo neoromantine maniera, o poetu, kuris tebegyvena tarpukario Lietuvos literatūroje.

Tokie kūrėjai primena Jim'o Jarmusch'o filmą „Išgyveno tik mirusieji“, kurio pagrindiniai veikėjai XXI amžiuje nostalgiškai atsimena visą žmonijos kultūrinę istoriją, ypač britų romantizmo poetą William'ą Blake'ą.

Kai tokių „nesavalaikių“ poetų nebeliks, nebus prasmės kalbėti apie poezijos antlaikiškumą ir dėsnį, pagal kurį laikas poetų tiesiog neveikia. Tokie kūrėjai primena Jim'o Jarmusch'o filmą „Išgyveno tik mirusieji“, kurio pagrindiniai veikėjai XXI amžiuje nostalgiškai atsimena visą žmonijos kultūrinę istoriją, ypač britų romantizmo poetą William'ą Blake'ą. Filmo personažai tiesiog yra nemirtingi.

Iš asmeninės tiesos K.Sukacko knygoje randasi individualios būsenos, kurias knygos anotacijoje gana netiksliai apibūdina poetas Vainius Bakas, sakydamas, kad tie išgyvenimai tiesiog perteikia jausmus. „Alkani sakiniai“ nėra nei sensualistinė, nei emocijų knyga, nes joje ryškėja tai, kas būdinga geroms eilėraščių knygoms – unikalios poetinės būsenos, kurių apimtas autorius ir parašo tekstus. Kai galvojame ir aptariame jausminius ar praktinius mūsų tikrovės aspektus, dažnai tenka kalbėti apie teksto poreikį. K.Sukacko „Alkani sakiniai“ radosi ne iš poreikio, o iš būtinybės, kuri nėra susijusi vartotojišku noro ar užgaidos tenkinimu; tai – ne naivūs poetiniai išsiliejimai ar meistriškai valdoma forma, o tam tikros koncentracijos, būdas surinkti tikrovę. Lazdijiečio žurnalisto knyga aiškiai sako, kad to, ką mes skaitome laikraščiuose, ar tos informacijos, kurią kalbiniu pavidalu suvokiame savo kasdienybėje, žmogui, ne vien autoriui, bet ir skaitytojui, nepakanka. Reikia to, kas senamadiškai vadinama tikra poezija, tačiau iš tiesų yra kraštutinis bandymas aiškintis realybės ribas ir suprasti bei surasti savąjį gilų, ne paviršutinį, santykį su pasauliu.

Aidas Kelionis. „Senelio Pinelio svajonė“

Humoreskų knyga „Senelio Pinelio kelionė“ Lietuvos literatūrinio humoro kontekste atrodo avangardinė, nes prikelia tai, kas atrodė seniai pamiršta ir jau net gal neįdomu.

Kito lazdijiečio, irgi žurnalisto, Algimanto Mikelionio, pasivadinusio Aido Kelionio pseudonimu, trumpųjų ir ilgųjų humoreskų knyga „Senelio Pinelio svajonė“ – tai kūrinys, kuriam inspiraciją taip pat suteikė kasdienės tikrovės nepakankamumo patyrimas. A.Kelionis – autorius, kuris rašo, nes yra įgijęs ypatingą gebėjimą pamatyti komiškuosius gyvenimo aspektus. Ta specifinė žiūra į pasaulį – tai viduramžių karnavalo būsena, nukelianti skaitytoją į Francois Rabelais romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“ kontekstą. Ir mediavistinė, ir šiandienos Lietuvos tikrovė A,Kelionio knygoje labai suartėja ir papildo viena kitą: lazdijiečio knygoje gausu juoko, kylančio iš žmogaus kūno netobulumo, bjaurumo ir senatvės komizmo. Autorius nesiima šaipytis iš mirties ar kaip nors bandyti tą būsimą įvykį prisijaukinti. Kaip ir dera viduramžiškai knygai, ji kupina ne mirties nuojautų, bet gyvenimo, kuris yra toks stebėtinai ironiškas – tais atvejais, kai žmonės apie save galvoja kaip apie stiprias ir didingas būtybes, A.Kelionis pasiūlo juoktis, net susiėmus už pilvo.

Humoreskų knyga „Senelio Pinelio kelionė“ Lietuvos literatūrinio humoro kontekste atrodo avangardinė, nes prikelia tai, kas atrodė seniai pamiršta ir jau net gal neįdomu – buitinį ir emocinį juoką, kuris nenuveda skaitytojo iki paskutinės mūsų gyvenimų realybės. Pastarojoje juokas yra sumišęs su tyla ir tragizmu (tai anksčiau savo politinių aformizmų knygose yra pabandęs daryti filosofas Leonidas Donskis). Lazdijiečio humoreskos nėra ir Jurgio Gimberio tekstų sekimas, nes šių autorių rašymas skiriasi iš esmės: J.Gimberis savo kūryboje yra labiau socialinis ironikas, o A.Kelionis – atrodytų, artimesnis daugeliui skaitytojų, nes kreipia dėmesį į tuos tikrovės aspektus, kurie ištinka kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo, tautybės ir kitų diferenciacijų, iš kurių dažniausiai kyla J.Gimberio tekstų komizmas. A.Kelionis, būdamas vietinio Lazdijų laikraščio žurnalistu, galėtų būti gretinamas su Juozu Erlicku. Visgi, vedant šią paralelę, tiesiog būtina atskirti šiuos autorius, pliuso ženklą rašant ne prie „gyvuoju klasiku“ vadinamo autoriaus pavardės, o prie lazdijiečio humoristo vardo – A.Kelionio kūrybą ir gebėjimą juoktis provokuoja ne didžiausio šalies dienraščio užsakymas ir leidybinė politika, o laisvas, nesuvaržytas ir atviras juokas, niekaip negalintis virsti dirbtiniu ar padiktuotu redaktoriaus.

Žurnalistikos ir literatūros sugyvenimas mažame mieste palieka viltį, kad ten dar įmanoma nemeluojančio praktinio tikrovės lygmens ir juoko ar estetinę distanciją su psichologija ir buitimi kuriančio poetinio kalbėjimo dermė, bylojanti, kad ir masinė žiniasklaida ten yra sveikesnė, ir kūrybinės galios – anaiptol ne menkos.

Lrt.lt
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas