Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ramūnas Čičelis: tikrovės ribos (knygų apžvalga)

Knygynas
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Knygos
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Literatūros kritikas Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Henriko Algio Čigriejaus novelių knygą „Savi ir pažįstami“ bei Lidijos Šimkutės eilėraščių rinkinį „Baltos vaivorykštės“

Henrikas Algis Čigriejus „Savi ir pažįstami“

Ar mūsų kultūroje esama konstantų, kai jau gyvename Andy Warholo prognozuotoje vienadienio populiarumo epochoje? Ar mūsų kultūrinė atmintis tebėra veiksminga? O gal ištiko masinė amnezija? Tokius klausimus kelia paskutinė Henriko Algio Čigriejaus novelių knyga „Savi ir pažįstami“.

Kai medžio nebebus, jis išliks drobėje ir įgaus būties statusą. Mirtis tampa nugalėta.

Filosofas Arvydas Šliogeris veikale „Daiktas ir menas“ rašė apie Paulio Cezanne`o paveikslą, kuriame nutapytas sutrešęs, netrukus supūsiantis medis. Pasak mąstytojo, dailininko veiksmas, pasirenkant fiksuoti šį medį, turi ontologinę reikšmę: kai medžio nebebus, jis išliks drobėje ir įgaus būties statusą. Mirtis tampa nugalėta.

H.A.Čigriejaus „Savi ir pažįstami“ yra knyga, ontologiškai reikšminga dviem aspektais. Pirmiausia, tuo, kas joje išreikšta žodžiais. Nebūtin gresia nueiti ištisas Lietuvos kaimo ir didmiesčio gyvenimo pusamžis – kas prisimins Antrojo pasaulinio karo metais užklydusį vokiečių kareivį, kurį kaimiečiai priglaudžia ir globoja? Šį būties ir nebūties sandaros klausimą poetas ir novelistas H.A.Čigriejus numano kiekvienoje trumpoje aptariamo rinkinio novelėje.

Nueina epocha, kuriai būdingos didžiulės socialinės ir moralinės pervartos. Jų akivaizdoje skleidėsi žmonių gyvenimai, kupini etinių pasirinkimų. Būtent humanistinė novelių rinkinio „Savi ir pažįstami“ dvasia leidžia kalbėti apie žmogiškumo ir degeneracijos sankirtas, užfiksuotas novelių siužetais. Galima numanyti, jog daugelis knygos tekstų yra pagrįsti tikrais įvykiais, tačiau personažai virsta apibendrintais epochos ženklais, žyminčiais didžiausias įtampas.

H.A.Čigriejaus savi ir pažįstami žmonės jau niekad nebus išnykę be pėdsako. Kartu nebus prarastas istorinis tarpsnis ir kartu paradoksaliai išvengta pernelyg didelio žmogiškumo sureikšminimo. Juk sovietinis žmogaus kultas buvo aiški prieštara religiniams tikėjimams. Novelių knygoje „Savi ir pažįstami“ moralės trajektorijos brėžiamos pačia plačiausia prasme – kaip pasirinkimai, kuriems ištikus žmogus turi galimybę ir teisę spręsti situacijas, neprarasdamas moralės orientyrų, kurie nė kiek neprieštarauja religiniams priesakams.

Knyga „Savi ir pažįstami“ svarbi ir tuo, kad joje, nė kiek nesivaikant dabartinių literatūrinių madų, nevengiama ilgų gamtos aprašymų. Nuo vidurinės mokyklos laikų daugelis skaitančiųjų (aišku, ne literatūros profesionalų) yra linkę praleisti ilgus peizažinius pasažus, kurie siužetui nieko tarytum ir neduoda. O visgi, gamta H.A.Čigriejui ir visai jo kartai yra svarbi ir vėl ontologiškai.

Novelėse perteikiamos vietovės tikrovėje jau niekad nebus tokios, kokios buvo, jos išnyks. Literatūros klasikų kūriniai yra viena iš nedaugelio galimybių gamtai įveikti laikinumą ir nykimą. Kartu gamta įveikia pernelyg dideles žmogaus ambicijas karaliauti pasaulyje – ji parodo, kad esama kažko, kas yra už mano ego ribų, ką reikia saugoti.

Tik tada, kai žmogus prisimena ir saugo gamtą, tampa įmanomas kultūrinis perimamumas, apie kurį pesimistiškai yra kalbėjusi rašytoja ir pedagogė Vanda Juknaitė.

Keista, kad atgimimo metais toks populiarus ekologinis judėjimas šiais neprotestavimo prieš nieką laikais nunyko ir pasitraukė į siaurą specialistų interesų sritį.

O juk šio judėjimo prasmė ir buvo tai, apie ką meno žodžiais kalba H.A.Čigriejus – išsaugoti ir prisiminti. Tik tada, kai žmogus prisimena ir saugo gamtą, tampa įmanomas kultūrinis perimamumas, apie kurį pesimistiškai yra kalbėjusi rašytoja ir pedagogė Vanda Juknaitė.

Nesant savo aplinkos gamtos ir savo artimų žmonių atminties, apie kultūrą galima pamiršti, ji virsta tuščiais meno kalbos žaidimais.

Psichologijoje žaidžiančio suaugusio žmogaus manipuliacijos traktuojamos kaip nebrandumo, kurią sukėlė psichologinės traumos, rezultatas. Mene gausėjant kalbos žaidimų, galima įtarti visuomenės nebrandumą ir traumines tendencijas. H.A.Čigriejus novelių rinkinyje „Savi ir pažįstami“ nežaidžia, todėl atsimena, saugo ir globoja.

Priešmirtinės literatūros autorių knygos dažnai yra pažymėtos artėjančios pabaigos nuojautomis. H.A.Čigriejus novelių rinkiniu ištraukia iš nebūties ir mirties nagų ne tik artimuosius, gamtą, bet ir pats save. Veriasi paskutinis gyvenime rašymo prasmės aspektas – įveikti nebūtį.

Literatūros klasikams, šiuo požiūriu, išeiti yra lengviau nei skaitytojams, tačiau „Savi ir pažįstami“ yra knyga, turbūt artimesnė pagyvenusiai auditorijai. Jaunam žmogui ji primena apie gal dar tolimą pabaigą, be kurios netektų prasmės visas gyvenimas. Į šiandienę socialinę tikrovę H. A. Čigriejus žvelgia gal kiek labiau publicistiškai, nei į savo jaunystės laikotarpį. Visgi užčiuopiami tie tikrovės aspektai, kurie, kaip ir karo metais, kelia daugiausiai skausmo ir išbandymų. Vėlyvosios autoriaus novelės dar kvėpuoja noru ne fiksuoti, o padėti spręsti, rasti išeitį iš sudėtingų žmogiškųjų santykių peripetijų.

Kas bus po H.A.Čigriejaus? Savus ir pažįstamus prisiminsime veidaknygėje, dauguma virs megapolių gyventojais, abejingais medžiui ir paukščiui ar vabalui. Savo autobiografiją pasakosime kaip greito tempo ir didžiulės įtampos filmą, kuris paradoksaliai susijęs ne su morale, o tik su iki maksimumo išaugusiais aplinkos dirgikliais, į kuriuos atsakyti, mums regisi, tiesiog būtina. Pasaulis po H.A.Čigriejaus yra vieta be žmogiškumo, transcendencijos ir pačios būties – gyvų numirėlių rinkiniai megapolyje, virtusiame nekropoliu. H.A.Čigriejus fiksavo ribas, mes esame atlikę tai, ko taip geidžia masinės kultūros guru – įveikėme ir dar įveiksime visas ribas, todėl bus labai nesaugu ir nežmoniškai šalta.

Lidija Šimkutė „Baltos vaivorykštės“

Australijos lietuvių poetės Lidijos Šimkutės eilėraščių knyga „Baltos vaivorykštės“ skaitytoją irgi veda į paribius, tik, skirtingai nei H.A.Čigriejaus proza, ne į socialumo bei psichologizmo, o suvokimo. Eilėraščių subjektas yra beveik bekalbis – tai lemia kūrinių lakoniškumą. Jis, regis, visas pavirtęs akimi, kuriai pakanka stebėti ir kalbėti.

Beveik klaidinga būtų teigti, kad L.Šimkutės subjektas prabyla apie tai, ką mato, atvirkščiai, – daiktai prabyla žmogumi. Tai ne subjektas įkalbina daiktus, o daiktai priverčia ir spaudžia jį kalbėti. Jutiminis potyrių fiksavimas yra riba, už kurios plyti nebūtis. Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ pagrindinis personažas Vytautas Vargalys paskutiniajame skyriuje virsta šunimi, kurį apgauna net jutimai. R.Gavelio kūrinio pasakotojo išvada – pasaulyje nieko nėra tikra ir patikima, visi pamatai ir egzistencija yra subyrėjusi ir sumeluota.

L.Šimkutės „Baltų vaivorykščių“ subjektas dar pasitiki savo rega, tačiau finalinis rinkinio eilėraštis yra kalbos ribotumo ir bejėgystės konstatavimas. Netikėta, bet L.Šimkutės poezijos knygoje gamta gyva ir be žmogaus. Pastarasis tegali į ją nesuinteresuotai žvelgti. Būtent žvilgsnio nesuinteresuotumas eilėraščiams teikia rytietišką estetizmą. Juose nevyksta jokių dramų ir lūžių. Rami laiko eiga byloja apie amžinybę, kurios masteliais žmogus yra tokia nereikšminga ir nesvarbi būtybė.

Tik kartais eilėraščių subjektas kreipiasi į kitą asmenį, kuris, kaip galima numanyti, yra prarastas. Romantinė prarastis yra atveriama peizažui ar natiurmortui. L.Šimkutės eilėraščių subjektas yra ne impresionistinis peizažistas, o labiau fotografas, fiksuojantis aplinką kiek galima neutralesniais tonais.

O štai natiurmorto sampratą „Baltų vaivorykščių“ subjektas apverčia visiškai: gamtos objektų artimoje aplinkoje fiksavimas jų nepražudo, suteikia jiems kalbinę gyvybę, kuriai žmogaus dalyvavimas beveik nereikalingas. Gamtinė atmintis tampa nuvertinta, nes gamta ir pasaulis alsuoja amžinybės ritmu.

L.Šimkutės „Baltose vaivorykštėse“ svarbi ne gamtinė, o kultūrinė atmintis: eilėraščiai kalbasi su pasauline poezijos tradicija ir tapybos istorija.

L.Šimkutės „Baltose vaivorykštėse“ svarbi ne gamtinė, o kultūrinė atmintis: eilėraščiai kalbasi su pasauline poezijos tradicija ir tapybos istorija. Lietuviškas archajiškumas susilieja su Australijos, Rytų šalių bei Vakarų kultūros klodais.

Knygos lyrinis subjektas atskleidžia tokią tiesą: gilumoje, ten, iš kur kilusios visos civilizacijos, didelių skirtumų ir priešpriešų nėra. Pasaulinė kultūra L.Šimkutės „Baltose vaivorykštėse“ virsta vieniu, tuo, kas nedaloma.

Kultūrinė subjekto atmintis, kaip ir būdinga aptariamam poezijos rinkiniui, yra labiau vizualioji, nei verbalinė. Tai – žvilgsnio į kultūrą iš distancijos sąlyga. Eilėraščių subjektui aiški pati žmogiškumo pradžia, ji slypi kultūroje. Pabaiga neaiški ne vien subjektui, bet ir visiems kitiems. Apokalipsės ar pasaulio pabaigos nuojautų L.Šimkutės poezijos rinkinyje ieškoti tikrai nederėtų, nes bylojamas kultūros, kaip ir natūros, nusitęsimas toli į ateitį, į ten, kur nesiekia jokie mūsų įsivaizdavimai ar projekcijos. Liudyti gamtos ir kultūros amžinumą – tai L.Šimkutės rašymo prasmė.

Literatūroje esama dviejų tipų autorių: vieni socialiniame gyvenime yra labiau egocentriški, o kūryboje linkę atsitraukti nuo savęs, kiti – atvirkščiai, kūryboje kalba apie save, o visuomenėje yra lyg stebėtojai. L.Šimkutė, be abejonės, yra labiau pirmojo tipo kūrėja: jos eilėraščiai versti į daugelį užsienio kalbų, pagal jos poeziją kuriami spektakliai, autorė nėra tyli ar kompleksuota, o štai jos kūryboje subjektyvumo žymės vos apčiuopiamos, regis, per subjektą byloja objektyvus tikrovės matymas. „Baltos vaivorykštės“ yra ramybės poezijos knyga, leidžianti skaitytojui irgi atsitraukti nuo savęs, įvairių praktinių interesų ir net dalyvavimo sociume.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą