Prieš kelerius metus Lietuvos kino teatrų ekranuose rodytas filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ nagrinėja sovietinės disidentijos ir okupantų, budelių santykius. Šis kūrinys netikėtai atskleidė gilią ir paradoksalią tiesą: kritikuodami sovietinės priespaudos metus, mes neišvengiamai kėsinamės į dalies tuomet gyvenusių žmonių orumą ir padorumą – sovietmetis dėl to tampa nekritikuotinas. Niekas negali paneigti, kad tais laikais jaunystę išgyvenusiam žmogui, ji bus brangesnė už dabartinį laiką, kai tiesiog esi senas ir su daugeliu dalykų kategoriškai nesutinki.
Dėl šių priežasčių šiandien kuriamas ir sparčiai populiarėja toks diskursas, kurio taisyklės sako, jog teisėjauti nevalia, jei kas iš tos praeities netenkina, geriau tai aptarti privačiai, kaip nors užglaistyti, prieiti prie kompromiso ir nepažeisti jautraus žmogiškumo, etinių normų ir kitų tikrai neginčijamų vertybių. Deja, tokia padėtis primena sovietinių laikų konfliktus, kai nusižengęs pavaldinys būdavo pakviečiamas į viršininko kabinetą, tačiau nusižengimas jokiu būdu negalėdavo tapti vieša ir pasmerkimo reikalaujančia žinia. Tokių nutylėjimų ir šiandien tebėra pilnos daugelis mūsų institucijų.
Vanda Zaborskaitė „Tekančio laiko ženklai“
Tokiame kontekste praėjusiais metais išleista literatūrologės profesorės Vandos Zaborskaitės publicistinių ir esė tekstų rinktinė „Tekančio laiko ženklai“. Profesorės autoritetas neabejotinas, knygos, atrodytų, neįmanoma kritikuoti, nes būtų trypiama tai, ką per savo gyvenimą nuveikė ir pasiekė knygos autorė. Vis dėlto, daugeliu klausimų su V.Zaborskaite būtų įdomu diskutuoti ir argumentuotai prieštarauti jos teiginiams.
Knyga „Tekančio laiko ženklai“ byloja, kad autorė atsiriboja ir neigiamai vertina šių laikų Lietuvos viešąją erdvę, kuri pilna neapykantos, emocijų, pagiežos ir kitų neigiamų reiškinių. Priešindama save kitiems nuomonės formuotojams, V.Zaborskaitė legitimuoja savąjį kalbėjimą – tekstai anksčiau spausdinti dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir interneto portale „Bernardinai.lt“.
Leidinių solidumas ir kardinaliai kitokia kalbėjimo intonacija savaime sukuria knygos „Tekantys laiko ženklai“ vertingumą. Vis dėlto į klausimą „ar viešosios erdvės daugiabalsiškumas“ yra yda, autorė atsako teigiamai – jos nuomone, tai yra didžiulis šiuolaikinės Lietuvos skaudulys. Tai, kad, skirtingai nei prieš dešimtmetį, dabar teisę pasisakyti visais klausimais socialiniuose tinkluose ir kitose medijose turi kiekvienas, V.Zaborskaitei neatrodo teigiama ir skatintina.
Aptariamų straipsnių autorė – buvusi Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros darbuotoja, sovietiniais laikais, kartu su kolegomis, kūrusi ir skatinusi šios aukštosios mokyklos opoziciškumą. Kartu su kitais būdama įskųsta, ji buvo atleista iš darbo ir tapo Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja bei mokslininke.
Šiandien niekam nekelia abejonių tai, kad V.Zaborskaitės ir kolegų opozicinis būrelis buvo laisvo mąstymo sala tuometiniame akademiniame okupuotos Lietuvos pasaulyje. Vis dėlto, teisybės dėlei, reikia pripažinti ir tai, kad Vilniaus universitetas, žiūrint apibendrintai, buvo giliai sovietinis ir dar labai stipriai liko toks iki šių dienų. Tuo metu V.Zaborskaitės opozicinė veikla, aprašyta ir knygoje „Tekančio laiko ženklai“, turėjo vieną specifinę ypatybę: po lojalumo valdžiai kauke slėpėsi laisvas mąstymas.
Minėtame straipsnių rinkinyje, kalbėdama apie kolegas, kurie darė didžiulius ir labai reikšmingus žingsnius, kad studentai įkvėptų nuo okupantų nepriklausomą mintį, knygos autorė beveik neanalizuoja savo ir kitų elgesio reliktų šių dienų Lietuvoje. Lieka atviras klausimas, kiek šiandien tebėra gyvos lojalumo dabartinei valdžiai, konjunktūrai, įvairioms ideologijoms kaukės ir kiek beturime laisvojo mąstymo.
Knygos „Tekančio laiko ženklai“ autorė, kartu su profesore Meile Lukšiene, yra tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjos. Deja, šis jų ir kitų kolegų projektas liko neįgyvendintas. Knygos „Tekančio laiko ženklai“ autorė dėsto apgailestavimus, kad mūsų šalies bendrojo lavinimo mokyklos nutolo nuo nacionalinių vertybių, Jonas Biliūnas ar Žemaitė šių dienų mokytojams ir mokiniams neatrodo tokie svarbūs ir reikšmingi rašytojai.
Straipsnių, kuriuose svarstomos šios temos, parašymo laikas siekia praėjusio dešimtmečio pabaigą ir šio dešimtmečio pradžią. Panašu, kad dabartinis lietuvių kalbos ir literatūros mokymas V.Zaborskaitę džiugintų labiau, tačiau mums verstų svarstyti: ką ugdome – laisvas, sokratiškąjį mąstymą įgyjančias asmenybes ar beviltiškai tradicijoje įstrigusius, vien jos sauga, tačiau ne naujų reiškinių ir kūrinių steigtimi susirūpinusius tų pačių tiesų kartotojus?
Ana Lu „Mirties bėgliai“
Marijampolietės Luanos Masienės, pasirašančios slapyvardžiu Ana Lu, romanas „Mirties bėgliai“ autoritetų problemą svarsto gerokai kitaip nei aptartos knygos autorė V.Zaborskaitė – liečiami tie egzistencijos aspektai, kurie mažiau susiję su žmogaus socialumu, tačiau labiau kreipia į giluminių, tikėjimo, meilės ir kitų, atrodytų, privalomai gerbtinų vertybių kvestionavimą.
Knyga „Mirties bėgliai“ yra postmodernusis romanas, nes atmeta daugelį tradicinių, nusistovėjusių tiesų. Ana Lu, kurdama savojo romano pasakotoją ir veikėją, mano, kad tikėjimą Dievu reikia ne aklai priimti ir ieškoti atramos religiniuose įsitikinimuose be jokių argumentų, o nusistatyti savąjį teologinį santykį pagal patirtį, kuri įgyjama ne skaitant religinius ar kitus literatūrinius tekstus, o gyvenant savąjį laiką. Šiame procese mąstymo logika yra beveik absoliučiai individuali, kol romano pabaigoje pagrindinė veikėja nesusitinka su kitais personažais, kurių pasakojimai pakreipia jos mąstymą, tačiau nenustato padėties taip, kad veikėjai tereikėtų tik paklusti.
Apibendrintai sakant – Anos Lu romanas „Mirties bėgliai“ yra šokas tiems skaitytojams, kurie įpratę autoritetų žodžius priimti besąlygiškai ir nesvarstydami. Toks pasakojimas skaitytojų sąmonėje gali tapti rimtu akstinu perkainoti savo vertybes ir tikrumo svarstyklėmis pasverti tai, kas anksčiau rodėsi akivaizdu.
Romanas „Mirties bėgliai“ iš dalies yra trauminis pasakojimas, kokio šių dienų lietuvių literatūroje tikrai reta – turime apsčiai tekstų apie nelaimingą meilę, įvairius sukrėtimus, tačiau Ana Lu prabyla apie jausenas, kai palaidojami tėvas ir mama. Tradicija besiremiantis skaitytojas sakytų, kad viskas, ką romano pagrindinei veikėjai bereikia daryti, – tai nedaryti nieko. Praradus tėvus, iškiltų tik poreikis patvirtinti sau klasikines vertybes, atsakymus į prasmės klausimus ir ramiai sau gyventi toliau, šį apsisprendimą palydint gedulo liūdesiu.
Anos Lu romano „Mirties bėgliai“ pagrindinė veikėja nesitenkina tokiu keliu ir būdu, nes tai jai paprasčiausiai neatneštų vidinės pusiausvyros. Visas romano pasakojimas yra balansavimas tarp kraštutinumų, kol pasiekiamas išmintingas „aukso vidurys“ - nuostata, kad tarp pasaulių šiapus ir anapus beveik nėra skirtumų ir juo labiau ribos. Anos Lu romano, kaip trauminio pasakojimo, pobūdį patvirtina specifinis, labai šiuolaikiškas vizualumas – daugelis veikėjos sąmonės judesių ir apsisprendimų įvyksta būtent regos lygmenyje, ir tik vėliau pasiekia verbalinio intelekto lygmenį.
Romano stilistiką filosofas Gintautas Mažeikis knygos ketvirtajame viršelyje įvardija kaip ironijos ir paradokso dominavimą: pirmąją nuostatą sukuria veikėjos atstumas nuo socialinės ir konfesinės religinės tikrovės, dažnai priverčiantis šyptelti, o paradoksas kyla iš stabų nuvainikavimo. Knygos pabaigoje parašoma, kad praėjusiais metais išleisti „Mirties bėgliai“ – tai pirmoji ilgesnio pasakojimo dalis.
Jei reikėtų Anos Lu romaną apibūdinti pagal santykį su kitų autorių kūriniais, į galvą ateitų mintys apie „Mirties bėglių“ panašumą su Jurgos Ivanauskaitės mistiniu kūrybiniu pasauliu. Abi autores jungtų tai, kas lietuvių literatūroje ima rastis vis labiau – „magiškojo realizmo“ pasakojimai, užklausiantys stabus ir autoritetus ir dažniausiai juos triukšmingai sutriuškinantys savąja gyvenimo tiesa. Pastaroji, viena vertus, virsta negalimybe kritikuoti; kita vertus, autoritetų kritika randasi būtent iš savojo buvimo tikrumo įrodymų.
