Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 4d. 19:48

Rašteliai feisbuko kišenėse: apie internetinę poeziją Lietuvoje

Mantvydo Leknicko knygos „365 priežastys mylėti“ pristatymas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Mantvydo Leknicko knygos „365 priežastys mylėti“ pristatymas

Kartą gyveno tokia Onutė. Ji buvo vargšė našlaitė, bet labai graži. Legenda pasakoja, kad garsus poetas, išvydęs ją vestuvių su vietos liuteronų kunigu dieną, beviltiškai pamilo ir parašė eilėraštį, kuris padarė Onutę nemirtingą.

Sunku atsekti, kas eilėraščiui pridėjo melodiją, bet virtęs daina, jis iki šiol dainuojamas visuose vokiškai kalbančiuose kraštuose. Vokiškai – nes Onutė, žinoma, yra garsioji Taravos Anikė, o eilėraštį apie ją parašė Simonas Dachas.

Tačiau skaitant eilėraštį, legenda apie netikėtai užplūdusią nelaimingą ir beviltišką meilę atrodo neįtikima: subjektas, tariantis Anikei kelis posmus meilių žodžių, labiau primena laimingą, meilės apsvaigintą, bet labai rimtai į santuokos įsipareigojimus žiūrintį jaunikį, o ne tragišką įsimylėjėlį. Labiausiai tikėtina, nors ir ne tokia romantiška, „Aennchen von Tharrau“ kilmės istorija – eilėraštis vestuvių proga buvo parašytas, gavus užsakymą. Kieno – nežinia, bet, ko gero, paties jaunikio, norėjusio savo nuotakai išsakyti ne tik gražius ir taurius jausmus, bet ir gražiais žodžiais.

Simoną Dachą ir Anikę prisiminiau gal ir netikėtame kontekste. „Socialinių tinklų šekspyrų“ (kaip jie patys prisistatė šių metų Vilniaus knygų mugėje) reiškinys mus, regis, glumina. Nors privačiai ar pusiau privačiai esu girdėjusi profesionalių literatų pašaipų iš, pavyzdžiui, Mantvydo Leknicko, iš tikrųjų nerandu nė vienos rimtos recenzijos apie jo ir panašias knygas – ne tik rimtos, bet ir triuškinančios. Tos kelios nelabai rimtos recenzijos ir interviu – ne tiek pačios poezijos analizė, kiek nusistebėjimai ir aptarinėjimai tų pačių maždaug trijų dalykų: 1) Populiaru, kaip netikėtai populiaru, koks populiarumas užgriuvo, per savaitę iššlavė tiražą! 2) Ar galima feisbuke rašyti poeziją? 3) Mantvydas Leknickas dirba reklamos agentūroje.

Nors privačiai ar pusiau privačiai esu girdėjusi profesionalių literatų pašaipų iš, pavyzdžiui, Mantvydo Leknicko, iš tikrųjų nerandu nė vienos rimtos recenzijos apie jo ir panašias knygas – ne tik rimtos, bet ir triuškinančios.

Žinoma, to netikėto populiarumo mįslė ir yra labiausiai intriguojantis klausimas. Populiarumas yra svarbus visokios kūrybos vertės matas, nes jis rodo: atsirado daug žmonių, kuriems šis kūrinys – nesvarbu, ar meno darbas, ar paslauga, ar produktas – pasirodė reikalingas, geras, tinkamas ir t. t. Atsirado daug žmonių, kurie, remdamiesi nebūtinai žinomais ir nebūtinai vienodais kriterijais, priskyrė šiam kūriniui vertę. Daugelio kūrinių atveju tai nebūna – ir neturėtų būti – vienintelis jų vertės matas, tačiau populiarumas suteikia galimybę įsižiūrėti ne tik į kūrinį, bet ir į žmones: ką jie turi bendro, kad vertina tą patį kūrinį, ir kuo skiriasi, kai jį vertina dėl skirtingų priežasčių?

Kiek žinau, Mantvydas Leknickas tikrai yra reklamos specialistas, ir bent man – nesant reklamos specialiste ar žinove – nesunku įžiūrėti profesionalo ranką ir jo feisbuko ar instagramo puslapiuose, ir knygose, ir viešoje laikysenoje. „m. leknickas“ aiškiai yra gana sąmoningai ir sumaniai kuriamas brendas (atseit, prekės ženklas, bet šitaip vadinant gyvo žmogaus tikrą pavardę, man kyla per daug nejaukių asociacijų su prekyba žmonėmis, todėl jums leidus, rašysiu barbarizmais).

Tačiau jei kas tebetiki maždaug dvidešimties metų senumo patarle „per gerą reklamą iškiš visą chlamą“, tas turbūt ir tebegyvena Pietinia kronikose, kur be chlamo, nelabai ko ir galėjai gauti. Reklama nėra burtai, iš nieko padarantys viską, iš chlamo – bestselerį. Todėl labai primityvu ir neišmanėliška galvoti, kad Leknicko ar kitų į jį panašių poetų populiarumą galima paaiškinti vien kokia nors klastinga ir gudria reklama.

Poezijos vietos feisbuke klausimas įdomesnis. Mantvydas Leknickas turi maždaug 75 tūkstančius sekėjų šiame socialiniame tinkle, Begalybės fragmentai – daugiau kaip 30 tūkstančių (palyginimui: Andrius Užkalnis – apie 60 tūkstančių, Andrius Tapinas – apie 130 tūkstančių, Monika Šalčiūtė – apie 270 tūkstančių, 15min – 480 tūkstančių, Justinas Marcinkevičius – apie 18 tūkstančių, Marius Burokas – per 2 tūkstančius, Ilzė Butkutė – beveik 23 tūkstančius, 15min Kultūra – 378 vienetus, o ne tūkstančius).

Ar tai reiškia, kad feisbuko poezija yra iš prigimties kitokia ir funkcionuoja pagal kitokius dėsningumus, ar kad kiti, ne tokie populiarūs poetai tiesiog nemoka populiarintis ir nepasinaudoja naujųjų technologijų teikiamomis galimybėmis?

Tai pakankamai populiarūs puslapiai, o kai iš juose sudėtų tekstų išleidžiamos knygelės, jų parduodama tūkstančiai egzempliorių, ir tai šiaip jau nebūdinga daugumai poezijos knygų. Ar tai reiškia, kad feisbuko poezija yra iš prigimties kitokia ir funkcionuoja pagal kitokius dėsningumus, ar kad kiti, ne tokie populiarūs poetai tiesiog nemoka populiarintis ir nepasinaudoja naujųjų technologijų teikiamomis galimybėmis?

Taip teigti irgi atrodo primityvu. Jei sutinkame, kad reklama nepadaro bet ko iš nieko, tai feisbukas irgi negali to padaryti. Kaip ir reklamoje, esama tam tikrų socialinių tinklų vartojimo – ir išnaudojimo siekiant įvairių tikslų, ypač populiarumo – įgūdžių, kurie, be abejo, prisideda prie feisbuko poezijos paplitimo. Tačiau kaip ir reklama, socialiniai tinklai nėra burtai, kur sumurmėjus užkeikimą, iš nieko pasidarytų kažkas. Ką nors vis tiek turi iš anksto turėti ir ten atsinešti.

Pamėginkime dekonstruoti: kas liktų iš „m. leknicko“ ar Begalybės fragmentų, iš jų atėmus feisbuką? Kokia galėtų būti jų sklaida ir sklaidos priemonės prieš 20, 50 ar 100 metų? Ar įmanoma ikiskaitmeniniame pasaulyje surasti ką nors, su kuo būtų galima palyginti šį reiškinį, ar jis – visiškai unikalus ir nulemtas vien savo medijos?

Kai ėmiau šitaip mąstyti, pirmas man į galvą šovęs dalykas buvo… kramtomos gumos popierėliai. Be mašinyčių ir lipdukų su barbėmis, tarp jų dar buvo Love is… Feisbuko poeziją jie man priminė pozityvumu, sentimentalumu ir banalumu.

Tačiau turbūt apie tai galėjo pagalvoti tik „ženkliukų kartos“ (anot Tomo Vaisetos) atstovė: vos už mane vyresnių žmonių vaikystėje jų dar nebuvo, o vos jaunesnių – jau nebuvo. Užtat „atminimų“ albumai – tikrai šimtametis paprotys. Juos turėjau ir aš, ir mano močiutė. Parašyti „Atminimas – ne vežimas, pora žodžių, ir gana“ buvo rimtas įžeidimas. Reikėjo rimtai pamąstyti ir gražiai sueiliuoti. Ir dažnai gražiausius kieno nors parašytus atminimus išmokdavai mintinai ir… rašydavai kam nors kitam į albumą. Ir jie imdavo keliauti. Niekas nebežinodavo, kas ir kada juos sukūrė, jie įgydavo įvairių variacijų, bet dievaži, kai kurie iš jų klajojo iš albumo į albumą dešimtis metų. Panašaus senumo paprotys yra ir proginiai atvirukai. Rankomis gaminti dar XV a., ypač išplitę XIX a. viduryje, patobulėjus ir atpigus spaudos darbams ir pašto paslaugoms, jie irgi netruko tapti „dovanojamų žodžių“ medija.

Nežinau, ar apie tai kada nors yra pagalvojęs pats Leknickas ir du Tomai, rašantys Begalybės fragmentus, bet net pats eilėraščių dizainas primena ranka rašytą (ar kartais mašinėle spausdintą) raštelį ant sąsiuvinio ar užrašų knygelės lapo.

Apskritai, man regis, kalbėti – ir ypač rašyti – „dovanojamais žodžiais“ dažniausiai pasitaiko dviem atvejais. Pirmasis – labai iškilmingos progos, kaip vestuvės (Taravos Anikės arba ne) ir jubiliejai. Jiems skirtus eiliuotus, sentimentalius sveikinimus ir tostus žmonės renka, kaupia, mokosi mintinai, stengiasi gražiai, iškilmingai padeklamuoti patys arba siunčia profesionaliai diktorei į Sveikinimų koncertą. O antrasis – priešingai, labai intymios ne-progos, kai tiesiog norisi sukuždėti kitam žmogui į ausį: man šilta širdyje nuo tavęs. Kaip tik tokia poezija sklandė atminimų albumėliuose ir rašteliuose, perduodamuose per klasiokų rankas, o dabar ji išsikraustė į feisbuką. Lygiai taip su ja ir elgiasi jos mylėtojai.

Praleidus porą valandų Mantvydo Leknicko ir Begalybės fragmentų puslapiuose, į akis krenta tai, kad prie eilėraščių labai daug „reakcijų“ – „laikinimų“, širdelių, ašarėlių, ir labai daug pasidalijimų, bet palyginti mažai komentarų. O komentaruose (išskyrus porą aiktelėjimų „Jūs genialus!“) – jokio teksto, tik užžymėti dažniausiai priešingos lyties žmonės, kartais su širdelėmis ar bučkiais. Užžymėtieji visada į komentarą atsako irgi širdele ar bučkiu. Nežinau, ar apie tai kada nors yra pagalvojęs pats Leknickas ir du Tomai, rašantys Begalybės fragmentus, bet net pats eilėraščių dizainas primena ranka rašytą (ar kartais mašinėle spausdintą) raštelį ant sąsiuvinio ar užrašų knygelės lapo. Feisbuko karta kaišioja raštelius vieni kitiems į feisbuko kišenes.

Daugumai tų užžymėtų paauglių tikriausiai nebus pastatyti paminklai pagrindinėje miesto aikštėje, bet visai nesunku įsivaizduoti kokį „begalybės fragmentą“, išgraviruotą ant vestuvinių suvenyrų. Ir man, tiesą sakant, šilta širdyje manyti, kad žvelgdamos į tuos suvenyrus, žmonos truputį susigraudins visai taip pat, kaip Anikė, kuri juk nežinojo, jog jos garbei skirtas eilėraštis skambės bent kelis šimtus metų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas