Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 18d. 22:12

Rašytoja Aistė Vilkaitė: malonumą kurti istoriją teikia blogi veikėjai 

Rašytoja Aistė Vilkaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Rašytoja Aistė Vilkaitė

Maginė, epinė, mokslinė fantastika – žanras, kuris Lietuvoje vis dar ieško savo auditorijos. Ilgus metus buvo manoma, jog šio žanro auditorija yra vaikai ir paaugliai. Tačiau kartu su pasaulinę sėkmę pelniusių maginės fantastikos autorių kūriniais, skaitytojų spektras plečiasi. Kartu auga ir nauja kūrėjų karta, kuri nebijo eksperimentuoti. Neseniai išleistas rašytojos Aistės Vilkaitės romanas „Besielė“ – drąsus fantastikos kūrinys, kurį gali atrasti ne tik maginės literatūros mylėtojas.

Tai – jau antrasis rašytojos Aistės Vilkaitės romanas. Pirmąją knygą „Nojus ir Ema“ ji parašė vėlyvoje paauglystėje. Autorė taip pat yra paragavusi ir scenaristo duonos – pagal jos kurtą scenarijų 2012 metais buvo pastatyta MIDI roko opera „404: Rojus nerastas“.

Apie neseniai išleistą romaną ir rašančio žmogaus kasdienybę – meno publicistės Lauros Kešytės pokalbis su autore.

– Kaip manote, kokiai skaitytojų auditorijai yra skirtas jūsų romanas „Besielė“?

– Vienas geriausių patarimų, kurį esu gavusi – rašyti tokius tekstus, kokius pati norėčiau skaityti. Jei man pavyko, „Besielė“ skirta skaitytojui, kuris mėgsta visiškai pabėgti į knygos pasaulį ir negaili aukoti miego, kad perskaitytų dar vieną skyrių.

Citata iš knygos „Besielė“
Citata iš knygos „Besielė“

– Jūsų romano istorija skleidžiasi maginėje, pasakos tikrovėje. Kodėl pasirinkote būtent tokį pasaulį?

– Manau, kad pasakos pasaulis daug ką supaprastina. Juk didžioji dalis šių dienų priešų yra visiškai neapčiuopiami. Nei streso, nei bjaurių žmonių, nei nusivylimo savim ar pasitikėjimo stokos negali įveikti fiziškai tiesiog kažkam smogdamas.

O pasakoje tu dažniausiai turi drakoną, turi armiją, ir taip, tai yra ta pati mirtina kova, tik čia ji fizinė, ir, bent jau man, paprastesnė, lengviau suprantama, nei valandų valandos meditacijos ir darbo su savimi, abejonių, viršvalandžių ir pan.

– Pagrindinių knygos herojų vardai (Vitaras, Leila, Rotas, Kajus) nėra kasdieniai. Kokia jų kilmė?

– Kurdama personažų vardus norėjau, kad jie būtų nesusiję su konkrečiu laikmečiu ar šalimi. Leila, išvertus iš arabų kalbos, reikia naktis. Šis vardas yra susijęs su mitu apie puolusį angelą, todėl puikiai tiko samdomai žudikei.

Asmeninio archyvo nuotr./Kadras iš romano pristatymo
Asmeninio archyvo nuotr./Kadras iš romano pristatymo

Kajus netyčia paveldėjo vaikystėje mylėto žaislo vardą. Daugelis kitų vardų atsirado atsitiktinai. Galbūt vienintelis vardas, kuris atėjo visiškai iš savęs, yra Rotas. Tai yra viruso vardas (juokiasi). Beje, ir pats veikėjas turi to virusiško lipnumo, kas, simboliškai, manau labai įsipaišė į istoriją.

– Kodėl samdomą žudikę Leilą likę personažai regi vis skirtingai?

– Leila gimė tik su puse sielos, ir jos pavidalas, kokį jį mato kiti, priklauso nuo aplinkos. Apskritai, klausimas, kiek aplinka formuoja mus, ir kas esame, kai nuo mūsų nukrenta viskas, ką apie mus galvoja kiti žmonės, man yra labai įdomus.

Mano patirtis byloja, jog tai, ką tu gauni iš žmonių, yra labai didelis procentas tavęs. Tą dalį nuo savęs nusirengus, manau, kurį laiką iš viso nesuprastum, kas atsitiko, ir kas yra šitas žmogus, kuris atsikėlęs žiūri į veidrodį. Ypač šiandien, kai tiek daug mūsų savivertės ir savivokos pereina per socialinių tinklų filtrą.

Esame įpratę gyventi nuolatinio įvertinimo būsenoje. Kiekvienas sutiktas žmogus turi kažkokį tavęs vertinimą. Paskutiniu metu tai tapo ir socialiai priimtina – išsakyti tą vertinimą viena ar kita forma.

– Kokio tipo personažą lengviau kurti – teigiamą ar neigiamą?

– Neigiamą (juokiasi). Tavo gerasis veikėjas dažniau yra absoliučiai geras, o blogasis turi kažkokią istoriją, daugiau sluoksnių. Galbūt ne visada jis buvo toks blogas, yra priežasčių, kodėl jis taip elgiasi, ir kaip pats veikėjas yra įdomesnis.

Žinoma, kuriant istoriją reikia priešpriešos, reikia konflikto, tačiau visuomet stengiuosi atsiriboti nuo juoda/balta kraštutinumų ir kurti veikėjus, kurių vieta „geras-blogas“ spektre kinta.

– Ar sunku žudyti savo paties veikėjus?

– Ilgą laiką veikėjų žudymas man buvo problema, kol nepasiryžau parašyti tokio kūrinio, kuriame žudysiu (juokiasi). Tas kūrinys nėra publikuotas, bet rašydama jo pabaigą aš keturias valandas praraudojau balsu. Turėjau žiauriai numylėtą veikėją, bet jis turėjo mirti.

Ir tai nėra vien tik mano vienos patirtis. Viename interviu ir J.K.Rowling irgi yra prasitarusi, kad ji verkia žudydama savo veikėjus. Neabejoju, kad pribaigus kelias dešimtis veikėjų atbunki, tačiau kol kas man tai labai nauja patirtis.

– Kaip manote, ar kiekvienas gali parašyti knygą? Kaip atrodo jūsų rašymo kasdienybė?

– Manau, kad kiekvienam žmogui reikia leisti rašyti, bet ar tikrai kiekvienas turi būti publikuotas ir dėl to įsižeisti – tikrai ne. Kažkokia higienos norma turi būti. Kiekvienam kuriančiam visuomet linkiu mokėti priimti kritiką, žengti žingsnį į šalį nuo savo kūrinio ir kiek įmanoma objektyviau jį įvertinti.

Kad rašyčiau, man reikia labai griežto grafiko, nuolatinio darbo ta linkme. Parašius pirmąją knygą daug laiko skyriau rašymo praktikai. Rimtesnis, niekur nepublikuotas kūrinys, buvo parašytas „National Novel Writing Month“ metu, kai apsisprendžiau per mėnesį angliškai parašyti 70 tūkst. žodžių tekstą.

Tai buvo pirmasis toks intensyvus grįžimas į grožinės literatūros rašymą, praėjus keleriems metams po pirmosios knygos publikavimo. Tas adrenalino jausmas, kai tau lieka 3 val. ir 300 žodžių yra maždaug toks pats, kaip nušokus su virve nuo tilto. Išbandžiau abu (juokiasi).

Rašydama „Besielę“ turėjau labai aiškią rutiną – kiekvieną dieną turėjau parašyti 1300 žodžių. Vadinasi, jeigu savaitgalį laukia festivalis ar vakarėlis, turiu išsidėlioti tuos žodžius taip, kad po savaitgalio nepajusčiau jų trūkumo.

Dėl šios priežasties aš kol kas atidėlioju trečiąją knygą, nes žinau, kiek daug gyvenimo tai suvalgo, kiek daug emociškai tai kainuoja. Man rašymas – labai asmeniškas ir intymus procesas. Kartais rašant atrodo, jog nuo savęs plikomis rankomis plėši odą ir raumenis.

– Ką jūs šiuo metu veikiate gyvenime be knygų rašymo?

– Aš be proto dievinu skaičius. Mano kolegos žino, jeigu kas turi problemų su „Excel“, tai Aistė sakys yes, ir nubėgs padėti. Dievinu būti tose formulėse, tuose langeliuose, tai mane absoliučiai ramina. Aš netgi kartais darau „Excel“ grafikus, nes man tai lyg savotiška meditacija... (juokiasi)

A. Vilkaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
A. Vilkaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Iš čia matyt ir atėjęs tas tikslumas, kuris yra ir mano romanuose. Pavyzdžiui, pirmosios knygos veiksmas vyksta Rygoje, ir visi knygoje aprašyti objektai, kaip ir atstumai tarp jų, yra realūs. Knygą rašiau pasikabinusi milžinišką Rygos žemėlapį ant sienos, susižymėjusi atstumus, laiką ir t.t.. Net ir butas, kuriame gyvena vienas iš herojų, yra rastas per skelbimus ir tiksliai aprašytas.

Aš tiesiog labai negaliu pakęsti loginių klaidų, kai, pavyzdžiui, personažas nuo Big Beno prie Teito atsiduria per minutę. Taip nebūna, nenervinkit manęs (juokiasi). Taip ir miestai, kuriuos esu aprašiusi „Besielėje“, yra subraižyti žemėlapyje pagal atitinkamą mastelį.

Tačiau, atsakant tiesiogiai į klausimą, didžioji dalis mano darbo yra su žmonėmis, elektroniniais laiškais, „Skype“ skambučiais ir reklaminiais skydeliais.

– Ar visiškai panirtumėte į knygų rašymą, jeigu jums pasiūlytų labai sėkmingą kontraktą?

– Aš net nežinau, ar norėčiau knygų rašymą paversti savo darbu. Sunku atsakyti, kai tu neturi priimti šito sprendimo dabar. Taip, kaip man patinka rašymo rutina, taip pat patinka ir darbinė rutina, nes, galų gale, mane supa tikrai nuostabūs žmonės, su kuriais man patinka dirbti. Gal palauksiu to sėkmingo kontrakto ir tuomet galvosiu (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018