Susitikime su kėdainiečiais E.Gudonytė pristatė dvi savo knygas: „Karta nuo Sibiro“ („Mintis“, 2013 m.) ir „Atversta ir apversta“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.). Pastarąją viena skaitytoja apibūdino lakoniškai: „Keistesnės knygos nesu skaičiusi.“
Pati E.Gudonytė skambaus rašytojos titulo savintis neskuba. „Parašiau dvi knygas, o ar bus trečioji, nežinau. Bet jei bus, tai irgi – gana keista.“
Su įdomia, į literatūros pasaulį drąsiai įžengusia ir kritikų palankai sutikta rašytoja, kviečiu susipažinti plačiau. Tai padaryti padės pačios E.Gudonytės mintys, nuskambėjusios M.Daukšos viešojoje bibliotekoje ir mudviejų pokalbis, įvykęs jau gerokai vėliau.
Sutapimai
„Kūrinys „Karta nuo Sibiro“ – šiuolaikiškai pateiktos tremčių istorijos. Knygos pasakotojos yra trijų kartų moterys: mano močiutė, mama ir aš. Antroji knyga „Atversta ir apversta“ – tai tarsi moters savimonės istorija. Knygoje skleidžiasi dvi pagrindinės veikėjos, viena jų augina vaiką su negalia. Šioje knygoje yra įvesta ir tėčio mamos istorija – mano močiutės Julijos, kuri labai anksti liko našle, tapo vaikų globos namų direktore ir užaugino daugybę našlaičių. Abi šios istorijos pasakojamos moterų lūpomis“, – taip glaustai savo knygas pristatė E.Gudonytė.
„Karta nuo Sibiro“ – tai ne tiek dokumentinis pasakojimas, kiek autorės ir kartu visos kartos, kuriai ji atstovauja, santykis su skaudžiu istoriniu ir labai asmenišku faktu. Tremties pragarą patyrė autorės mama ir seneliai, Sibire palaidoję du vaikus. (iš E.Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ anotacijos)
Sutapimas ar ne, bet šių iš pirmo žvilgsnio skirtingų knygų pristatymas vyko dviejų ypatingų ir itin skirtingų šventinių dienų išvakarėse: Kovo 8-osios ir Kovo 11-osios.
Sutapimų rašytojos gyvenime yra stebėtinai daug. Pavyzdžiui, ji prisimena, kad studijų metais buvo pasirinkusi ironišką pravardę Švarcas, nes, kaip juokiasi E.Gudonytė, „sportavo ir visiems mėgo demonstruoti savo raumenis“. Čia pat surimtėdama rašytoja priduria, kad, kaip vėliau sužinojo, Švarcas buvo jų šeimos trėmimo bylą vedusio žmogaus pavardė.
Galbūt sutapimus ir atsitiktinumus jautrus, kūrybingas menininkas neišvengiamai pastebi. E.Gudonytė yra lituanistė ir kalbai, kaip pati prisipažįsta, ji skiria ypatingą dėmesį. Rašytojai svarbus patį gyvenimą persmelkiantis daugiaprasmiškumas, žodžių žaismas.
Tačiau kalbant apie šią rašytoją, norisi išvengti patetiškų intonacijų, verksmingo sentimentalumo. E.Gudonytės knygų veikėjos veiklios, stiprios, kartais netgi rūstokos moterys, gebančios išgyventi atšiauriausiomis sąlygomis: nesvarbu, ar tai būtų Sibiro taiga, ar šiuolaikinio pasaulio džiunglės, negailestingos toms, kurių gyvenimas yra šiek tiek kitoks, negu visuomenės tikimasi. Pati rašytoja pabrėžia, kad jos moteriškumo supratimas yra „labai kietas“. Pasak jos, moteriškumas nuo vyriškumo ne taip jau ir skiriasi; ir vyras, ir moteris remiasi į pamatines vertybes, tokias kaip šeima, tėvynė.
Pati E.Gudonytė skambaus rašytojos titulo savintis neskuba.
Aviečių adrenalinas
„Mano knygos, kaip linksmieji kalneliai – imi juoktis ir čia pat pamatai, kad juokiesi iš tų dalykų, iš kurių juoktis nevertėtų“, – sako rašytoja.
Drama ir komedija, juokas ir ašaros ar juokas pro ašaras, ribinės išgyvenimo patirtys – gal tai režisūrinės patirties įspaudas? (E.Gudonytė baigusi Lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, šiuo metu dirba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje). O galbūt tai pačios rašytojos charakterio atspindys, intensyvaus, nenuglaistyto gyvenimo ilgesys? Tokios yra ir knygoje „Karta nuo Sibiro“ užfiksuotos istorijos, jos pulsuoja gyvenimo tikrumu, prasiveržiančiu iš ribinių išgyvenimo patirčių.
„Gyvenimas tada turėjo tą skonį ir kvapą, kurį ir turi turėti. Aviečių skonio adrenaliną. O anuomet gyvenimui adrenalino nereikėjo, jis ir buvo gyvenimas, o ne avitaminozė“, – ši citata atspindi autentišką istoriją. Rašytojos mama aviečiavo miške ir pamatė didžiulį lokį. Iš baimės mergaitė pametė kibirą, parbėgo namo, pasislėpė po lova, bet vis tiek turėjo grįžti atgal, susirasti kibirą, nes kiekvienas daiktas tremtinių šeimose buvo didžiulis turtas. Rašytoja dokumentiniame romane liudijo ir apie vietinius gyventojus, ant tremtinių vaikų siundžiusius arklius.
„Altajiečiai, vietiniai gyventojai, tremtinių žmonėmis nelaikė. Pamatę vaiką galėjo ant jo užsiundyti arklį, kad tas vaiką sutryptų. Tiesiog toks buvo medžioklės malonumas. Ir niekas už tai nebūtų atsakęs. Mamai visą gyvenimą atmintyje išliko žmogaus, siundančio ant jos arklį, veidas. Ji bėgo, arklys, raitelio raginamas vis artėjo. Pasitaikė tvora ir mama stabtelėjo, nes nebeturėjo ką daryti... Arklys pasistojo piestu, nes ant žmogaus juk jis nelips. Mama išvydo arklio pilvą. Tasai žmogus nusijuokė ir nujojo. Šiandien tokių išgyvenimų nebepatiriame. Nežinau, ar jų reikia, tačiau aišku yra tai, kad tokie patyrimai išties keičia žmogų“, – apie balansavimą tarp gyvenimo ir mirties ir tokių išgyvenimų svarbą svarsto E.Gudonytė. Ji be skrupulų lygina skirtingas kartas.
„Jeigu šiandien vyktų tvanas, į Nojaus laivą reikėtų imti po porą visų kartų žmonių. Mūsų vaikai moka daug dalykų, kurių nemokame mes. Tačiau jie nebemoka to, ką mokame mes, o mes jau nebemokame to, ką mokėjo mūsų tėvai ir seneliai. Tikrai žinau, kad mūsų vaikai ir triušiuko neužmuštų. Jie daug ko nepadarytų, net jei ko nors labai prireiktų. Man atrodo, yra daug dalykų, kurie yra gyvybiškai svarbūs, netgi būtini tautai išlikti. Dabartinis jaunimas yra praradęs tam tikrą savisaugos jausmą, nemato grėsmių, neatpažįsta vilko avelės kailyje. Ir kalbu ne tik apie jaunimą, kalbu apie civilizuotas, sočiai gyvenančias visuomenes. Mūsų karta daug ką gali pamatyti aštriau ir aiškiau.“
Atverstos ir apverstos
„Mano mama kartodavo: moteris neturi būti kaip atversta knyga. Tas atverstos knygos motyvas šiandien skamba gal netgi šiek tiek senamadiškai. Dabar moterį gali atversti, netgi vartyti. Išvertimo į priešingą pusę motyvas mano knygoje tikrai apčiuopiamas“, – į naujausios knygos „Atversta ir apversta“ kontekstą pamažu įveda E.Gudonytė.
Knygoje pasakojama apie šiuolaikinių moterų problemas. Pagrindinių knygos veikėjų vardai: Rūta ir Azalija. Tokie jie parinkti sąmoningai. „Augališkumas, žydėjimas, vaisių mezgimas... Turbūt daug aiškinti ir nereikėtų. O Azalijos vardas atrodo tarsi tyčia duotas tam, kad dar labiau apsunkintų veikėjos gyvenimą. Gimti vyru – nelengva. Gimti moterimi iš viso yra labai keista. Nes moters veikimas daugelyje situacijų yra kažkuo apsunkintas. Kažkuo, net nežinau kuo. Moteris susiduria su labai daug situacijų, kuriose tenka tarsi pasiteisinti: kodėl elgiesi taip, o ne kitaip, kodėl darai viena, o nedarai kitko. Yra labai daug būtinumo pasiaiškinti, kodėl aš tokia, o ne kitokia.
Moterys tiek Azalijos, tiek Rūtos personažuose randa save. Kai skaitome knygas, esame įsitikinę, kad perskaitėme kažkieno kito istoriją. O iš tiesų prisimename tik tai, kas buvo prašyta apie mus“, – kol kas naujausią savo knygą pristatė rašytoja E.Gudonytė.
5 klausimai rašytojai Eglei Gudonytei
– Apie knygas. Egle, ar jūsų knygų apibūdinimas žodžiu „keistos“ yra gana tikslus?
– Manyčiau, kad taip. Knygoje „Karta nuo Sibiro“ nestandartiškai prieinama prie temos. Antroji knyga „Atversta ir apversta“ – itin ironiška. Netgi viršelis yra toks, ryškiaspalvis, saldus, tarsi sakantis, kad prieš jus – lengvas saldus, „bobiškas skaitalas“, o iš tiesų knygoje užkabinami labai skaudūs, giluminiai dalykai.
– Apie ilgesį. Jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę drauge su mama vykote į Sibirą, aplankyti mamos tremties vietas. Ši kelionė atsispindi ir Jūsų knygoje „Karta nuo Sibiro“. Sakote, kad mama lyg ir ilgėjosi Sibiro... Kas Jūsų mamą traukė į Sibirą?
– Mes visi ilgimės vaikystės takelių – štai ir atsakymas. Su labai labai retomis išimtimis savo vaikystę visi laikome laimingu laikotarpiu, nesvarbu, kur ji prabėgo. Mama visada norėjo aplankyti vaikystės vietas, pereiti tais pačiais pažįstamais takeliais – ir perėjo! Net į Lochmatuchos kalną užkopė, o jis 3,5 km aukščio virš jūros lygio. Ir mane Sibiras traukė kaip tapatybės dalis. Pateiksiu dar ir tokią paralelę: kartais išgirstame, kaip vyresnioji karta su nostalgija kalba apie sovietmetį. Drįsčiau teigti, kad ne sovietmečio jie ilgisi (bent jau dauguma), o vaikystės ir jaunystės, to laiko, kai esi pilnas jėgų, juoko, optimizmo.
– Apie tikrumą. Knygos pristatyme „Karta nuo Sibiro“ daug dėmesio skyrėte ribinėms patirtims, akimirkoms, kai trapi žmogaus gyvybė pakimba... ant arklio plauko. Kur Jūs pati randate gyvenimiško „aviečių adrenalino“, kaip gydotės nuo kasdienybės avitaminozės?
– Nuo gyvenimiškos avitaminozės man gydytis neteko (gal ir neteks?), tiesiog nuolat esu Dievulio taikinyje, jis manęs vis kažkaip nepamiršta. Man gyvenime teko labai daug ir labai didelių sunkumų, daug ribinių situacijų, daug skausmo, todėl, matyt, galiu patirtimis dalytis ir su kitais – ne tiesiogine prasme, o šias patirtis verčiant menine tikrove. Visgi, kalbėdami apie meną, kūrybą, negalime apeiti vadinamojo emocinio intelekto, kurį formuoja patirčių amplitudė. Galbūt pavojus, iššūkius, neeilines situacijas pritraukiu ir aš pati, esu iš tų, kurie nemėgsta drungno vandens ir smėliu pabarstytų takelių. Tokia esu todėl, kad mano tėvai ir seneliai taip pat tokie buvo. Neįsivaizduoju gyvenimo šiltnamyje ar narvelyje, niekada juose ir negyvenau. Jei reiktų išsirinkti savo totemą, tai tikrai nebūtų katinukas pintinėlėje.
– Apie moteris. Jūs tiksliai apibūdinate moteris lydintį nepatogumo jausmą, poreikį nuolat, dėl kažko, prieš kažką teisintis. Iš kur, Jūsų nuomone, tokie jausmai kyla: iš pačios moters prigimties, o gal iš visuomenės noro tą moters prigimtį pažaboti ir saugiai įpakuoti? Kas Jums yra laisvė?
– Reikėtų pasakyti, kad nesu radikali feministė, o gal ir iš viso nesu feministė. Kvailių ir bobų yra tarp abiejų lyčių. Moterys ir vyrai nėra lygūs fizine prasme, kaip bebūtų, moterys gimdo vaikus, maitina juos krūtimi, iš esmės yra fiziškai silpnesnės. Mėgstu atskirti sąvokas lygūs ir ekvivalentiški. Vyrai ir moterys yra ne lygūs, bet ekvivalentiški. Ir vienas, ir kitas gali atsidurti silpnojo pozicijoje, gali būti fiziškai ar socialiai suvaržytas ir tada tas antrasis (nesvarbu – vyras ar moteris) neturėtų pirmojo už tai žeminti ir skriausti. Apie visuomenės norą moters prigimtį pažaboti ar saugiai įpakuoti pasakysiu žiauriai – dažniausiai mes, moterys, visgi pačios esame dėl to kaltos. Čia jau atsakomybės už savo gyvenimo formavimą klausimas. Iki kokio laipsnio esu nusiteikusi kentėti?
Taip, gyventi visuomeninių klišių ribose yra saugu. Bet kuris, iškišantis nosį už rėmo, turi būti pasiruošęs gauti per tą nosį ir turi būti įsivardijęs strategiją, ką, iškišęs tą nosį, darys toliau, kokius rezervus naudos, kas bus sąjungininkai, koks galutinis tikslas. Dažniausiai galime kalbėti tik apie drąsos stoką. Laisvė yra drąsa. Dažniausiai laisvė nėra dovana ar duotybė. Man laisvė yra gyvenimo ir mąstymo būdas.
– Apie pradžią. Visgi norėčiau grįžti prie knygos rašymo proceso pradžios. Labai įdomi pirmosios knygos gimimo istorija – kas buvo tas akstinas, paskatinęs rašyti, ir kodėl rašyti pradėjote būtent tada, kai pradėjote, ne, tarkime, prieš dešimt metų ar po dešimties?
– Su džiaugsmu atsakysiu, kad nežinau. Su džiaugsmu todėl, kad yra (dėkui dievams) kažkokia paslaptis. Kūryba, kaip ir meilė, negali būti išmąstyta, suplanuota, numatyta „patogiam gyvenimo periodui“, kaip negali būti išmąstytas žaibas – išlydis įvyksta tada, kai susikaupia pakankama įtampa.
