Kaip teigiama romano anotacijoje, „Visi paukščiai gieda“ pasakoja apie Džeikę Vait, kuri vieniša gyvena sename ūkyje Didžiosios Britanijos saloje. Čia – tik ji, nesutramdomas jos palydovas Šuo ir banda avių. Džeikė norėtų, kad viskas liktų po senovei, bet kažkas naktimis ima draskyti jos avis...
„Romanas ir įtemptas, ir svajingas, ir metaforiškas, simboliškas, ir realistiškas. Knyga atskleidžia ne tik gamtos ir žmogaus grožį bei paslaptingumą, bet ir visame tame slypintį savotišką siaubą ir baimę. Vienareikšmiškai pasakyti, koks tai žanras, sunku“, – sakė pokalbį su rašytoja moderavusi literatūros kritikė Virginija Cibarauskė.
Pasak jos, kūrinyje netrūksta autobiografinių detalių ir nuorodų, todėl Londone gimusios, tačiau vaikystėje Australijoje daug laiko praleidusios E.Wyld biografija tampa svarbia kalbant apie knygą „Visi paukščiai gieda“.
Tiesa, pati autorė teigė, jog nors tame yra tiesos, knyga nėra autobiografinė: „Kai tik parašai romaną, visi bando išsiaiškinti, kiek jame yra realaus gyvenimo detalių. Tačiau knyga – tai išgalvoto ir tikro jungtis. Man romano protagonistė artima, tačiau aš nesu ji - mano ankstesnio romano protagonistas vyras man net yra artimesnis.“
E.Wyld pasakojo, jog romano idėja gimė būnant Australijoje, kurią tuo metu niokojo gaisrai – didelė dalis jų prasidėjo dėl padeginėjimų, kuriuos vykdė vaikai.
„Pats padegimo veiksmas yra toks įdomus ir keistas, ypač galvojant apie vaikus, kurie neretai nesupranta jungties tarp pačios destrukcijos ir jos pasekmių. Pradėjau svarstyti apie mūsų atsakomybę, apie tai, kas yra geras ir kas yra blogas žmogus. Kas yra geras žmogus, darantis blogus dalykus, ir blogas, darantis gerus?“, – pasakojo autorė.
Kalbėdama apie romano protagonistę Džeikę, ji sakė norėjusi sukurti netipišką moters personažę: „Norėjau protagonistės, kuri nebūti įsimylėjusi ir kurios niekas neįsimylėtų. Kuri nebūti klasikinė graži personažė. Norėjau, kad ji būtų tiesiog paprasta moteris, kuri tik vedama susiklosčiusių aplinkybių patiria netikėtų dalykų“.
Paklausta apie savo stiliaus paieškas, E.Wyld sakė, jog vienintelis būdas atrasti savo stilių yra parašyti romaną, o tai padaryti, žinoma, yra sunku: „Niekada nepasieki taško, kai sakai – štai, toks yra mano stilius. Mano pirmoji knyga buvo kitokia, dabar rašoma taip pat skiriasi nuo ankstesnių. Bet savo knygose bandau mažinti žodžių skaičių, naudoti mažiau būdvardžių. Ne remtis krūva gražiai skambančių žodžių, bet rašyti kuo aiškiau ir tiksliau.“
Autorė taip pat prisipažino, jog rašydama pirmąją knygą manė, jog su kiekvienu kūriniu atsakomas konkretus klausimas, kuris sulig knygos išleidimu yra savotiškai „uždaromas“. „Dabar suprantu, kad man vis dar įdomūs tiek patys dalykai, tiesiog rašydama į juos žiūriu iš skirtingų perspektyvų“, – sakė E.Wyld.
Ji taip pat komentavo savo pasirinkimą naudoti atviras pabaigas: „Kine ir literatūroje mes taip pratę gauti išrišimą, jog pamirštame, kad tikrame gyvenime jo nėra. Aš daug mieliau užduodu klausimą ir palieku jį neatsakytą.“
Pasak W.Wyld, ji vis dar susiduria su stereotipais apie moteris rašytojas. „Manau tam, kad išvystume pokytį, prireiks daug laiko. Leidyba niekuo nesiskiria nuo kitų sričių. Tai ilga kova, bet optimistinė mano pusė džiaugiasi matydama #metoo judėjimą ir panašius veiksmus. Tai priverčia žmonės truputį rimčiau susimąstyti, o būtent taip ir įvyksta pokyčiai.“
