– Išleidai jau trečią romaną. Pirmajame „Vanduo nemoka kalbėti“ pasakojai apie sūnaus netekusią motiną ir jo dingimą narpliojančią žurnalistę, antrajame „Juokingos moters agapė“ – apie žurnalistikos užkaborius, trečiajame – novelių romane „Įpėdiniai“ – kelionėse po Austriją, Alpių kalnuose nutikusias istorijas... Su žurnalistika jau jautiesi atsisveikinusi?
– Trylika vasarų atostogų metu keliaudavome į Austriją, šalį, kurioje vidinės laisvės pojūtis išvaikydavo kasdienybės mitus ir nuovargį, sustiprindavo tikėjimą, kad žmonių bendruomenės gali gyventi taikiai, kūrybiškai, vertinti savo šalies praeitį, neburnoti prieš dabartį, ieškoti gyvenimo prasmės. Taip pamažu pradėjau rašyti „Įpėdinius“ – novelių knygą, su kuria galėjau pasilikti dar daugelį metų, nes ji skambėdavo kaip Josepho Haydno simfonija, įtraukdavo kaip psichoanalizės tėvo Sigmundo Freudo seansas, viliodavo kaip kalnų snieguose žydintis edelveisas ar Didysis Varpas Alpėse – Grosglokneris. Dar nežinojau, kaip pavadinsiu knygą, o vienas jos apsakymų „Parvežk jai edelveisą“, išspausdintas literatūriniame almanache „Varpai“, buvo įvertintas ir pelnė premiją už geriausią 2011-ųjų prozą.
Kai „Versus aureus“ leidyklos direktorius Arturas Mickevičius pasakė, kad autorius nuolat ras ką taisyti ar gražinti knygoje, tačiau ateina laikas ją pabaigti, sutikau.
Esu tas tipas, kuris dažniau įsiklauso į daugiau išmanančių žodžius. Kalbu apie knygos leidybą. Kai „Versus aureus“ leidyklos direktorius Arturas Mickevičius pasakė, kad autorius nuolat ras ką taisyti ar gražinti knygoje, tačiau ateina laikas ją pabaigti, sutikau. Atidaviau „Įpėdinius“, linkėdama jiems pačių geriausių skaitytojų. Tai, nepaneigsi, tikras atsisveikinimas. O su žurnalistika to padaryti nepavyko. Kartą interviu esu pasakiusi – žurnalistikos negalėčiau atsisakyti. Kuo bedirbčiau – ar valstybės tarnautoja (ši profesija leido išgarsėti Guy de Maupassant‘ui), ar muziejaus, socialine darbuotoja, o gal sekretoriato raštininke (Palais Royal kanceliarijoje raštininku dirbo mano mylimas Alexandras Dumas), visada atrasiu laiko ir literatūriniam darbui, ir žurnalistikai. Nors paskutinius šešerius metus darbo pobūdis kiek kitoks: bendradarbiauju su kultūros leidiniais pagal autorines sutartis, rengiu interviu su žymiais ir dar nespėjusiais išgarsėti rašytojais, rašau knygų recenzijas, esė.
Tai mano laisvalaikio įprasminimas, nes neprisipirkau jokių nekilnojamųjų gėrybių, kuriomis turėčiau rūpintis, neįveisiau sodų ar gėlynų, kuriuos turėčiau ravėti, daržų, kur agurkai ir pomidorai reikalauja juos laistyti, nepaveldėjau namų, žemių, tad po aštuonių darbo dienos valandų kasdien lieka nemažai laiko.
– Kaip manai, kelionių įspūdžiai – tai universalus įkvėpimo šaltinis? Skirtingų profesijų atstovams – skirtingas?
– Kelionės tarsi sapnai. Vėliau, sugrįžusi į Lietuvą, nuolat kopdavau į kalnus, sapnuodavau istorines asmenybes, kurių muziejuose lankiausi, klausydavausi austrų kompozitorių muzikos, skaitydavau austrų rašytojų kūrinius. Franzo Grillparzerio „Sandomiro vienuolynas“, Peterio Roseggerio „Uolos paveikslas“, Heimito von Dodererio „Slunio kriokliai“, Franzo Werfelio „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“, Hugo von Hofmannsthalis, Stefanas Zweigas keisdavosi vietomis, vėl sugrįždavo ant darbo stalo. Kitų profesijų žmogus ant stalo po kelionių turbūt laiko savo srities profesionalų knygas.
Kartą S.Freudo muziejuje Vienoje pamačiau jaunuolį, gulintį ant kanapos. Įsmeigęs akis į lubas jis gulėjo ir nejudėjo. Tai buvo apsakymo „Seansas Bergasėje 19“ pradžia.
Man labai artimas poeto Viktoro Rudžiansko eilėraštis „kai nesapnuoju/ kasryt/ keliuosi/ lyg iš numirusių/. Taip ir jaučiuosi, kai sapnai neaplanko. Kelionės juos prišaukia. Taip dėliojosi „Įpėdinių“ novelių siužetai – iš kelionių fragmentų, sapnų, pažinimo. Kartą S.Freudo muziejuje Vienoje pamačiau jaunuolį, gulintį ant kanapos. Įsmeigęs akis į lubas jis gulėjo ir nejudėjo. Tai buvo apsakymo „Seansas Bergasėje 19“ pradžia. Po apsilankymų Halštate, sėdėdama toje pačioje vietoje, vieną vakarą netikėtai pamačiau ant kalvos koplytėlę. Susidomėjau. Kai kitą dieną apsilankiau joje, perskaičiau jaudinančią istoriją: tai viena iš Kalvarijų kelio koplytėlė, kurioje lankydavosi imperatorienė Sisi su dukra Valerija po sūnaus Rudolfo savižudybės.
Pietoje pavaizduotas Jėzus panašus į Rudolfą, o Marija – į Elžbietą. Tai buvo apsakymo „Įpėdiniai“ pradžia, į Halštatą nusiunčiau du herojus – Gertrūdą ir Ugnių. Man patikdavo vakarais stebėti austrų gyvenimą, ypač mažų miestelių, kaimelių. Svajodavau, kad kada nors ramiai ir tvarkingai taip gyvens darbštūs lietuviškų kaimų žmonės. Vakare anksti guls, ryte kels, į darbą eis apsirengę tautiniais drabužiais. Tikiu, kad taip bus, tik nežinau, po kiek šimtų metų.
– Žurnalistas ir rašytojas gyvenimą mato ir vaizduoja skirtingai?
– Įvairūs žmonės daug ką suvokia skirtingai. Tačiau esu pastebėjusi tokį dėsningumą: žurnalistui pirmiausia rūpi visuomenės gyvenimas, rašytojui – jo asmeniniai išgyvenimai.
Būtent tie rašytojai, kurie visada turėjo profesiją – dirbo žurnalistais, medikais, mokslo įstaigų dėstytojais ar kt., rečiau serga tuščiagarbystės liga.
Profesionalus žurnalistas atiduos paskutines jėgas, gindamas visuomenės interesą, rašytojas nepagailės jėgų gindamas savo asmeninės kūrybos reikalus.
Žurnalistas viešumoje visada kalbės apie kitus – žmogų, įvykį, reiškinį, rašytojas pradės ir baigs – apie save. Tai nėra apibendrinimas, nes ir kiekviena taisyklė turi išimčių. Tačiau būtent tie rašytojai, kurie visada turėjo profesiją – dirbo žurnalistais, medikais, mokslo įstaigų dėstytojais ar kt., rečiau serga tuščiagarbystės liga. Šių rašytojų kūryboje nedaug kalbėjimo apie orą ar žodžių dėlionių, žaidimų, tačiau juose dažniau atrasi pasiaukojimą bendram reikalui, pilietiškumo pavyzdžių.
– Kas tau svarbiausia novelėje?
– Tai vadinu sielos intelektu.
– Kaip tavo novelėse dera ilgametė žurnalisto patirtis, kelionių įspūdžiai ir fantazijos detalės?
– Pažinimas, emocinės patirtys, vaizdai – visa tai veda prie išminties šaltinio, kurio nuolat ieško mano kūrinių herojai. Ar pavyksta surasti? Palieku spręsti skaitytojui.
– Kiek rašytojui svarbu faktai, kiek – vaizduotė?
Literatūra yra fikcija, nors kartais rašytojai aiškina kūrinį kaip savo gyvenimo dalies aprašymą. Tai jau būtų nebe grožinė literatūra, o biografija.
– Pastaraisiais metais dirbi Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje ir kone kasmet išleidi po romaną? Kaip tiek daug aprėpi?
Dar niekam nepavyko parašyti gero kūrinio be kančios, abejonių, savigraužos. Tik kai kūrinys išsilaisvina ir palieka autorių, patekęs į leidėjų rankas, tuomet gali nurimti ir pasakyti sau: pasibaigė.
– Nesugebėčiau tiek – kasmet po romaną. Tai knygos, kurias rašiau daug metų. Iš pradžių stebėdama žmones, analizuodama jų elgesį ir jo pasekmes, pažindama pasaulį plačiąja prasme – keliaudama, skaitydama, studijuodama. Teliko užrašyti. Tik pirmąją knygą parašiau labai greitai, per devynis mėnesius, dirbdama „Lietuvos žinių“ redakcijoje. Antrajai užrašyti prireikė trejų metų, trečiajai – taip pat trejų. Negalėčiau sakyti, kad tai labai paprasta. Ne. Dar niekam nepavyko parašyti gero kūrinio be kančios, abejonių, savigraužos. Tik kai kūrinys išsilaisvina ir palieka autorių, patekęs į leidėjų rankas, tuomet gali nurimti ir pasakyti sau: pasibaigė. Kur jis nukeliaus, į kokius namus, kas skaitys, išgyvens, jaudinsis, keiks, girs, stebėsis ar abejingai praplauks paviršiumi – apie tai autorius vargu ar kada nors sužinos.
Kartą radau internete jaunos merginos anketą, kurioje buvo grafa Mėgstamiausi poetai arba rašytojai. Ji nurodė: Ernestas Hemingway‘us, Melvinas Burgessas, Loreta Jastramskienė. Tą akimirką supratau, kad iki gyvenimo pabaigos rašysiu grožinės literatūros kūrinius, nes vienai skaitytojai, kurios net nepažįstu, esu mėgstamiausia pasaulio rašytoja.
O tas aprėpimas, kurį mini, priklauso nuo valios. Vieni ją išsiugdo, kiti – ne. Dirbti po darbo nėra malonumas. Valstybės stipendijos knygų rašymui nesu gavusi, todėl kasdien einu į darbą, užsidirbu pragyvenimui, o laisvus nuo kitų įsipareigojimų vakarus ir savaitgalius skiriu grožinei ir žurnalistinei kūrybai.
– Kaip manai: skaitymas ir knyga – labai svarbios atostogų sudedamosios dalys? Kodėl?
– Kada daugiausia laiko turi dirbantis žmogus? Kai atostogauja. Skaitymui tai pats geriausias laikas.
– O kas tau yra rašymas?
– Imunitetas nevilčiai ir atidavimas skaitytojams, ką geriausio šiame pasaulyje esu gavusi.
– Tad kaip bėga ši tavo vasara?
– Kaip prozos kūrinys, kuriame sutelpa prologas, dėstymas, tik nežinau, koks bus epilogas. Atostogos jau suplanuotos – pradžioje pabaigsiu kelis esė apie profesiją turinčius rašytojus, paskui sudėtingiausia dalis – rūpinimasis sunkiai sergančiais artimaisiais. Širdgėlą prisijaukinau, ji tapo mano seserimi, bet nesu pasirengusi gedului, todėl meldžiu Kūrėją šios vasaros epilogo dar netapyti juodomis spalvomis.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
