Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytoja Margaret Atwood: „Autorius yra negyvas briedis“

Margaret Atwood
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Margaret Atwood
Šaltinis: Literatūra ir menas
0
A A

Margaret Atwood – žymi Kanados poetė, prozininkė, eseistė, parašiusi daugiau kaip trisdešimt knygų. Kūriniai versti į 33 kalbas. Rašytoja pagerbta įvairių šalių literatūros premijomis: Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Norvegijos, JAV. Tarp daugelio kitų apdovanojimų yra pelniusi Bookerio premiją (2000), Astūrijos princo premiją (2008), Nelly Sachs premiją (2009). Gyvena Toronte. Pokalbyje su „Die Zeit“ 72-ejų rašytoja kalba apie knygos ateitį, socialinių saitų svarbą.

Naujienas apie knygas sekite „Facebook“. Spauskite čia ir tapkite „15min knygų lentynos“ gerbėjais!

- Jūsų literatūriniai kūriniai su nedidelėmis išlygomis yra politiški. Ar taip yra todėl, jog Jūs – kanadietė? Esama įsitikinimo, klišės, kad kanadiečiai esą politiškai aktyvesni nei amerikiečiai.

- Aš rašau apie santykius ir galią. Tačiau ir Amerikoje yra politinių rašytojų, Toni Morrison, Henry Jamesas, Edith Wharton „Linksmybių namai“ („House of Mirth“). Daugelis mokslinės fantastikos autorių 6-uoju dešimtmečiu buvo politiškai angažuoti, nes atsivėrė galimybė kritikuoti Joe McCarthy. Ar skaitėte mano straipsnį „New York Times“?

- Apie marsiečius, kurie, kaip išsiaiškinote, gyvena JAV? Baisiai juokingas straipsnis.

- Aš priskirčiau save George’o Orwello ar Aldouso Huxley’o tradicijai, rašau antiutopijas. Visos antiutopijos galiausiai turi politinę potekstę, beje, kaip ir visos utopijos. Savęs klausiam, ar šis pasaulis, kuriame gyvename, yra geras? Blogas? Ką mums apskritai reiškia „geras“? Kaip norime gyventi ir kur pasaulis ritasi? Rašydamas apie nūdieną, taip pat kalbi ir apie ateitį, apie praeitį.

- Jūs naudojatės socialiniais tinklais. Tai irgi utopija, kuri virto realybe.

- Turiu „Facebook“ puslapį. Juo rūpinasi mano leidykla. „Blogą“ (marg09.wordpress.com), kurį pradėjau rašyti savo knygai „Potvynio metai“ („Year of the Flood“). Turiu ir „Twitter“ – ten daugiau nei 300 000 gerbėjų. Kai susidėjau su „Twitter“, jame jau buvo dvi Margaret Atwood – viena jų su mano nuotrauka. Išbandžiau ir naująjį „Google+“. Į juos įlindus, labai sunku liautis. Dabar aš netgi naudoju tokią programą – „Freedom“ , kuri periodiškai kuriam laikui išjungia internetą. Šiaip ar taip, „Twitter“ yra it maža radijo stotis. Galima atkreipti dėmesį į savo bei kitų autorių knygas, išsiuntinėti peticijas, taip, beje, buvo išgelbėtos Toronto bibliotekos. Bet yra ir blogoji „Twitter“ pusė. Žmonės lengvai gali būti apšmeižti, kai kurie „twitterininkai“, prisidengdami anonimiškumu, yra neregėtai šlykštūs.

- Kai bendraujate su savo skaitytojais, komunikacija vyksta abiem kryptimis?

- Taip, jie gali klausti, ir aš galiu jiems užduoti klausimus. Ir tai nėra tik skaitytojai, tai ir mokslininkai, ir politikai. Taip bend­rauti sukurtos ir specialios programos, pavyzdžiui „Idolvine“, kurios autorių ir gerbėjus suriša, sujungia.

- Ar su skaitytojais diskutuojate apie savo knygų alternatyvias pabaigas?

- Ne, bet skaitytojų esu klaususi, kaip toliau tęsti „I’m Starved For You“. Tai apsakymas, kurį „Amazon“ yra išleidusi elektronine versija (Kindle Single). Parašiau jį internetiniam puslapiui www.byliner.com, kuris, be viso kito, skelbia ir tiriamosios žurnalistikos straipsnius. Kadangi žurnalai, tokie kaip „New Yorker“, su trumpais apsakymais atsisveikino. Bylineris nori juos susigrąžinti.

- „Amazon“ elektroninės knygos yra puikus pavyzdys, kaip dramatiškai keičiasi leidybos peizažas. Daugelis čia įžvelgia grėsmes, bet tai –­ pavyzdžiui, elektroninė knyga – irgi galimybė. Kokios knygos, jūsų požiūriu, vis dėlto dominuos?

- Sklaidos lauką lyginu su dviem virve surištomis skardinėmis. Medijos yra virvė, mes kalbame į vieną skardinę, o kitos kažkas klausosi. Ir jei virvė, saitas, t. y. platforma, keičiasi, tuomet keičiasi ir autorių leidimo būdas. Jei Rusijoje nebūtų radęsis anei vienas trumpus apsakymus spausdinęs leidinys, Čechovas tokių nebūtų ir parašęs. Be Elžbietos teatro Šekspyras nebūtų sukūręs jokių dramų. Galbūt būtų tapęs mėsininku. Galų gale autoriai iš to turi gyventi. Ir ne tik jie. Anot vienos patarlės, autorius yra negyvas briedis, kuriuo minta du tuzinai kitų gyvybės formų.

- Šiandien knygą yra paprasčiau išleisti skaitmeniniu būdu. Kas nutiks su ta virve, kai greitai nebeliks jokių leidyklų?

- Jei išnyktų leidėjai ir popierinės knygos, nebeliktų ir 500 ar 600 puslapių apimties romanų. Bet taip nenutiks. Spausdinta knyga yra praktiška, esama žmonių, kuriems patinka žiūrinėti, čiupinėti, vartyti puslapius. Kai pradėjau rašyti blogą, nemažai skaitytojų rašė, jog jie niekad neatsisakytų savo nuostabiųjų popierinių knygų, nors kiti tuo pačiu metu tvirtino, kad ateitis priklauso skaitmenai. Na, mano pačios namuose tai visur styro knygų rietuvės. To erotinio romano „Penkiasdešimt pilkumos (arba Grėjaus) atspalvių“ [E. L. James „Fifty Shades of Grey“ –­ vert. past.], kuris iš pradžių pasirodė internete, dabar jau parduoti 5 mln. kišeninio formato knygų. 5 milijonai! Skaitytojas knygą nori turėti tiek fiziškai, tiek džiaugtis galimybe ją skaityti skaitykle. Tiesa, leidėjai turi galvoti apie naujas platinimo, pardavimo struktūras, strategijas.

- Šiandien spausdintą knygą galėtumėte gauti knygyne pagal užsakymą. O kam dar eiti į knygyną?

- Ten man visai patinka. Dėl įstatymiškai reguliuojamų kartelinių kainų politikos Vokietijoje yra gerų knygynų. Anglijoje tai buvo panaikinta ir dabar dėl to gailimasi. Kanadoje to nebuvo niekad. Beje, tarp neurologų vyksta įdomi diskusija: kaip skaitymas ekrane veikia smegenis. Kompiuteriai, taip pat ir socialiniai tinklai, paprastai sukelia priklausomybę, nes vartotojas nuolat patiria šiokį tokį pasitenkinimą. Kita vertus, anksčiau buvo daug žmonių, pametusių galvas dėl radijų ir televizorių. Tarp kitko, pastarieji veikia ir šiandien.

- Bet skaityti internete – pigiau.

Nebūtinai. Įskaičiuokite kompiuterį, interneto įjungimą, kabelį. Žmonės, valdantys ryšius, komunikacijas, uždirba milžiniškus pinigus.

- Ar naudotis „Facebook“, „Amazon“, bet ir „Google“ nėra kažkas klaikaus, juk jie gali stebėti, sekti savo vartotojus?

- O taip. „Potvynio metuose“ sodininkai lysves veisia ant stogų, vengia naudotis kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais. Jei nori juos pamatyti, turi ir tu tapti matomas. Net kai aparatas yra išjungtas. Kaip Stiegas Larssonas „Merginoje su drakono tatuiruote, arba Vyrai, nekenčiantys moterų“ mokė: turi sudaužyti savo mobilųjį telefoną.

- Paprastai žmonės taip nedaro.

Daugelis žmonių ir nemano nuo to bėgti. Skaičiau, kad CŽV tas naujas išradimas, kuris vadinasi „Facebook“, yra nepakeičiamas. Daugiau nebereikia šnipinėti, žmonės patys savo noru pasakoja, ką veikia ir su kuo draugauja. Taigi, o „Potvynio metuose“ žmonės rašo ant lapelių ir paskui juos sudegina.

- Bet mes abu esame „Facebook“.

- Nes mes norime gyventi atvirai. Kitaip turėtume tapti programišiais ir savo pėdsakus slėptume.

- Julianas Assange’as buvo pagautas.

- Taip, bet šis buvo ne programišius, o leidėjas. Iš programišių jie gavo tik labai nedaug. Patikėkite manimi, tai aš jau išsiaiškinau.

Iš www.zeit.de vertė Gytis Norvilas

Literatūra ir menas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Margaret Atwood