N.Abgaryan – populiari rašytoja, puikiai pažįstama ir lietuvių skaitytojams. Lietuvių kalba yra išleistos jos knygos „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, „Simonas“, o neseniai pasirodė ir dar vienas kūrinys „Žmonės, kurie visada su manimi“. Rašytojos kūryba išsiskiria perteikiama šiluma, magiškojo realizmo prisilietimais, pastangomis perteikti savo gimtosios Armėnijos pasaulėvaizdį.
Su N.Abgaryan pirmą kartą kalbėjausi prieš dvejus metus – tuo metu ji jau buvo išvykusi iš Maskvos, kur gyveno ilgą laiką. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą ji suprato nebegalinti gyventi Rusijoje. Nuo to laiko jos gyvenimo situacija vėl pasikeitė – ji ištekėjo už italų žurnalisto, kuris dar 2020 metais buvo atvykęs rengti reportažų į Armėniją apie konfliktą dėl Kalnų Karabacho. Tuomet jie susipažino, ilgą laiką bendravo, o Narine grįžus į Armėniją jie galiausiai nusprendė susituokti – šiuo metu jie kartu su vyru gyvena Vokietijoje.
Vilniaus knygų mugėje ji buvo viena pagrindinių žvaigždžių, sulaukusi didelio skaitytojų dėmesio ir milžiniškos eilės prie autografų. Pokalbį pirmiausia ir pradedame nuo to, kokį Vilnių ji pamatė viešėjusi čia kelias dienas.
– Lietuvoje lankotės pirmą kartą. Kokie įspūdžiai iš Vilniaus?
– Taip, pirmą kartą esu čia, ir esu labai laiminga. Vakar turėjau galimybę pavaikščioti su ekskursija po miestą, mus lydėjo nuostabi gidė, kuri privertė iškart pamilti Vilnių. Manau, kad Vilnių lengva pamilti, nes jis labai jaukus, neįtikėtinai komfortiškas, norisi iš karto jį apkabinti. Ir itin didelį įspūdį paliko Vilniaus universitetas ir freskos jo viduje. Aš būtinai dar sugrįšiu į Vilnių ir būtinai eisiu į Universitetą, nes tų kūrinių apžiūrai reikia skirti daug laiko. Tai kažkas tarpinio tarp H.Boscho ir S.Dali, tačiau tai tuo pačiu labai savita, puikiai perteikia Lietuvos kultūrą ir istoriją nuo seniausių laikų, – tiesiog griebia už širdies. Labai gerai ten praleidau laiką.
– Kai atvažiuojate į miestą, kas jums svarbiausia jo pajautimui?
– Būtinai turiu apžiūrėti senamiestį, muziejus, – žinau, kad pas jus yra labai geras Nacionalinis muziejus, į kurį noriu nusivesti ir savo vyrą, kai kitą kartą atvyksime – jis iki šiol nėra buvęs Vilniuje. Ir taip pat man būtina paragauti vietinių patiekalų. Pavyzdžiui, valgiau tokius bulvinius blynus, kurie labai kaloringi, tačiau man labai patiko. Turbūt tai ne visai lietuviška specifika, tačiau kitą kartą būtinai paragausiu ir to, ką galėsiu drąsiai pagirti, sakydama, kad štai čia – lietuviškas patiekalas.
– Mugėje jūs sulaukėte didžiulio dėmesio, dvi valandas dalinote autografus. Ko dažniausiai žmonės jūsų klausia?
– Žmonės visuomet dėkoja už mano knygas, o aš visuomet dėkoju, kad jie skyrė man laiko, nes šeštadienį atsikelti 11 valandai ryto ir atvykti į mugę nėra labai paprasta. Dažniausiai Europoje manęs klausia apie Armėniją, kas yra labai malonu ir šildo sielą. Kitas dažnas klausimas – kodėl aš ir toliau rašau rusiškai. Tai svarbus klausimas, nes puikiai suprantu, kad karo metu žmonių požiūris į rusų kalbą pasikeitė.
Aš visuomet stengiuosi paaiškinti, kad kalba neturi ryšio su politine valdžia šalies. Kalba priklauso pasauliui, o ne kažkuriai šaliai. Ir lietuvis, kuris yra nusiteikęs prieš karą, turi daugiau teisių į rusų kalbą nei, tarkime, Putinas, pradėjęs karą prieš Ukrainą. Noriu, kad žmonės atskirtų gera nuo blogo. Kalba – tai gėris. Karas – tai blogis. Galbūt man išsivystė tolerantiškas požiūris, nes mano tėvynė jau 30 metų yra karo stovyje. Ir kai verdi toje košėje, pamažu imi atskirti viena nuo kito. Juk ką daro teroristas? Jis stengiasi atskirti tave nuo to, ką tu mėgsti, neleidžia gyventi savo gyvenimo būdo. Jei mėgstate P.Čaikovskį, klausykite jo. Jei mėgstate arabų prozą, skaitykite ją, – net ir po Rugsėjo 11-osios. Skirkite viena nuo kito, neleiskite apriboti jūsų pasirinkimų laisvės.
„Tarsi nebejaustumei žemės po kojomis“
– Jau užsiminėte apie padėtį Armėnijoje. Kaip žmonės jaučiasi dabar ten? Dėl įvykių aplinkinėse šalyse dabar tai, kas vyksta Armėnijoje, mažiau žinoma pasaulyje.
– Armėnijoje – sudėtinga padėtis. Tačiau aš labai džiaugiuosi, kad per tuos beveik penkis metus po karo, po mūsų pralaimėjimo, žmonės jau pamažu išeina iš tos sudėtingos psichologinės, netgi šizofreniškos būklės, kurioje jie buvo.
Pati didžiausia Armėnijos valdžios klaida buvo ta, kad jie 30 metų apgaudinėjo žmones. Derybos vyko dėl vieno, o žmonėms buvo sakoma kitkas. Be to, Armėnija išgyveno išdavystę, nes visą tą laiką Kremlius kalbėjo armėnams, kad „mes jūsų sąjungininkai, jums padėsime“. Tačiau kai prasidėjo karas 2020 metais, paaiškėjo, kad didžiąja dalimi to iniciatorius buvo būtent Kremlius. Tai labai sudėtingas procesas, ir žmonės turi pereiti per tai. Politika yra žodžiai, reikia tai suvokti. Anksčiau mes buvome kažkiek vaikiški, naivūs, dabar, laimei, tapome protingesni.
– Politika jums svarbi, tačiau kiek ji persismelkia į jūsų kūrybą?
– Mano kūriniuose politikos labai mažai, tik kai kuriuose apsakymuose kalbu apie tai. Ne todėl, kad nenorėčiau apie tai kalbėti, o todėl, kad nemoku. Man neužtenka argumentų, aš labai emocionali, imu pykti. Kai kalbu apie politiką, tai tampa panašu į vaikišką isteriją, – vaiko, kuris nori ledų, bet jų negauna. Todėl nusprendžiau, kad kai galėsiu tai padaryti, aš parašysiu. Man tiesiog reikia prie to priaugti.
– Gyvenote Rusijoje, grįžote į Armėniją, vėliau išvažiavote į Vokietiją. Kaip jūs jaučiatės šiame transformacijų periode, vis keičiantis gyvenamosioms vietoms?
– Tai nebuvo lengvas laikas. Niekada negalvojau, kad gyvensiu Europoje. 2020 metais po Armėnijos pralaimėjimo ėmiau svarstyti apie grįžimą gyventi į Armėniją, – supratau, kad negalėsiu gyventi šalyje, kuri kare dalyvavo prieš armėnus nukreiptuose veiksmuose. Turėjau grįžti į gimtinę, kuriai dabar reikia jos žmonių. Tačiau taip išėjo, kad kai grįžau į Armėniją, ištekėjau, Vokietijoje gyvenu tik todėl, kad mano vyras čia gyvena. Tai skamba labai juokingai, nes kai manęs klausia, kodėl aš atvažiavau į Vokietiją, sakau, todėl, kad mano vyras italas. Skamba labai logiškai, žinoma (juokiasi). Taigi, šiuo metu gyvenu Vokietijoje, tačiau dažnai važinėju į Armėniją.
– Ar Vokietijoje nesijaučiate svetima?
– Taip, ir tai labai sunkus jausmas, nors ir neleidžiu sau liūdėti. Visuomet sakau sau – palygink savo situaciją kad ir su ukrainiečių, kurie dabar bombarduojami. Negalima skųstis. Tačiau išlieka jausmas, kad tave išrovė su šaknimis, perkėlė į kitą vietą, ir neaišku, ar toje kitoje vietoje įleisi savo šaknis. Tačiau aš stengiuosi prisitaikyti prie tos šalies tvarkos, laikausi jos įstatymų, gerbiu juos.
Tačiau mane kiek neramina mano vidinė būsena, nes aš dabar niekur nesijaučiu namuose. Net kai grįžtu į Armėniją, šis jausmas nepraeina – jaučiuosi, tarsi būčiau limbo būsenoje. Galbūt taip yra todėl, kad mes esame ištisinėje streso būsenoje, mes esame atakuojami tokio informacijos srauto, kad tiesiog negalime laisvai įkvėpti ir suvokti realybę, kurioje esame. Mes esame nuolatinėje kritimo būsenoje, ir jis nesiliauja. Manau, kad ir vilniečiai, kurie visą laiką čia gyveno, niekur neturėjo išvykti, visgi jaučiasi panašiai. Tarsi nebejaustumei žemės po kojomis.
Mes esame nuolatinėje kritimo būsenoje, ir jis nesiliauja.
Dabartis išsitęsė iki begalybės
– Kaip tik vakar apie panašų jausmą kalbėjome su ukrainiečių rašytoju Andrijum Liuka. Jo knyga „Kažkas su manimi ne taip“ parašyta dar prieš karą ir ji perteikia nerūpestingumą, skaitydamas jauti kiek melancholišką jausmą – kad tai buvo laikas, kuris kažin ar pasikartos. Jis aprašo besikeičiančius metų laikus, santykį su jais, o dabar mums tai tarsi antrame plane – pagrindinis dėmesys į tai, kas vyksta pasaulyje. Laukiame ne kada ateis pavasaris, o kada baigsis karas. Atrodo, kad tas nerūpestingumas dingo suvisam, o vakarykštis pasaulis pranyko.
– Taip, toks jausmas yra. Susitikimo metu moderatorė paklausė – ar jums nekelia nerimo tai, kad jūsų vaikams nebeprieinama tokia vaikystė, kokią turėjote jūs? Kad nebeliko to nerūpestingumo? Išties, tarsi perkirsta brūkšniu tai, kas buvo tada, ir tai, kas vyksta dabar. Ateities kol kas nejauti, ten – vien tik nerimas. Ši dabartis išsitęsė iki begalybės, užgožė praeitį ir ateitį. Nors viskas nuolatos keičiasi, atrodo, kad esame įstrigę. Tačiau neliūdėkime, kiekvienas darome ką galime. Štai aš rašau knygas, jūs imate interviu iš manęs, atrodytų, kad braižome rutulius vandenyje, tačiau taip nėra, juk žmonijos istorija ir susideda iš to – visi mes piešiame tuos rutulius, ir tas žmogiškas užsispyrimas, noras išlaikyti humanizmą net tais laikais, kai visos humanistines vertybės neigiamos, yra labai prasmingas. Tai mane palaiko. Man atrodo, kad tai ir yra tiesa – pasipriešinimas, tikėjimas net tuomet, kai tikėjimo nebėra.
– Jau kurį laiką gyvendama Vokietijoje turbūt galite palyginti ir savo, armėnės, mentalitetą su vokiečių. Tai, kas atrodo visiškai priimtina, o kas galbūt kiek ir trukdo.
– Vokietija nuostabi šalis. Aš net pakeičiau savo požiūrį į vokiečių kalbą. Anksčiau man atrodė, kad ji garsi, joje daug sąskambių, ji atrodė panaši į armėnų, o dabar ji man skamba labai melodingai, ir jaučiu, kad net ir Beethoveną ir Bachą gyvendama Vokietijoje priimu visai kitaip. Svarbiausia man kitoje šalyje yra kultūra, ir ji man tapo gimta ir suprantama, palindo po oda, tad labai džiaugiuosi, kad atsidūriau būtent šioje šalyje.
Be to, Vokietijoje labai didelė turkų diaspora. Ir man nutinka dalykai, kurie kartais gąsdina, kartais erzina, tačiau kartais galvoju, kad dėl jų man reikėjo atsidurti būtent šioje šalyje.
Papasakosiu vieną istoriją. Kai mes nuomojomės pirmąjį butą, ji buvo pirmame aukšte, langai išėjo į nedidelį sodą, o šalia buvo miškas. Aš dažnai išeidavau į tą sodelį ir mėgaudavausi žiūrėdama į mišką, jis buvo labai gražus. Tarsi iš Brolių Grimmų pasakų. Ir vieną kartą aš pamačiau bobutę, kuri buvo labai panaši į mano prosenelę, ji net buvo apsirengusi panašiai į ją. Ji skynė dilgėles, ir aš iškart supratau, kad ji turkė. Ji pamatė mane ir priėjo prie tvoros. Kai Vokietijoje manęs klausia: „Where are you from?“, aš atsakau „Armenia“. Ir manęs tada paprastai perklausia: „Romania?“ Kiekvieną kartą reikia aiškinti. O ji tarsi pajuto mano būseną ir priėjusi prie manęs vokiškai paklausė: iš kur tu atvykusi? Atsakiau, kad iš Armėnijos. Ji kuo puikiausiai suprato, iš kur aš, nereikėjo nieko papildomai aiškinti. Mes žiūrėjome viena į kitą, ir buvo taip sunku, kad aš apsiverkiau ir nuėjau. Po kurio laiko aš išėjau į lauką ir pamačiau paliktus tris ryšulėlius dilgėlių. Ji buvo įsitikinusi, kad ne tik turkai, bet ir mes, armėnai, iš dilgėlių gaminame labai skanią sriubą. Aš žiūrėjau į jas ir klausiau savęs: ką tu nori man tuo parodyti, paaiškinti?
Galvoju, kad būtent dėl tokių istorijų aš atsidūriau Vokietijoje ir apie tai turiu rašyti.
Svarbu likti ištikimam savo principams
– Ši istorija apie senyvą moterį atrodo tarsi paimta iš jūsų knygos. Jūsų knygose labai daug dėmesio skiriama būtent vyresniems žmonėms? Kodėl? Dėl to, kad jie jau perėjo per gyvenimą ir suprato kažkokias tiesas, link kurių mes dar tik artėjame? O gal jie turi daugiau švelnumo?
– Jie yra bejėgiai. Patys bejėgiškiausi yra vaikai ir seneliai. Visas žmogiškasis kelias nuo vaikystės iki senatvės yra suvokimas, kad nukeliavai nuo vaikystės ir artėji prie senatvės. Tai nei blogai, nei gerai, tai – gyvenimas. Aš net nemėgstu žodžio „senukas“. Vis ieškau pamainos jam, bet nerandu. Nes „pagyvenęs žmogus“ – tarsi irgi kažkokia išankstinė nuostata, tarsi, pagyveno ir gana. Norėčiau sugalvoti žodį, kuris tiksliau tai apibūdintų. Tai – iš mano meilės mano seneliui ir senelei, tiems žmonėms, kurie mane augino. Seneliai buvo be galo juokingi. Pamenu tiek daug juokingo, liūdno ir baisaus, susijusio su jais. Aš taip myliu senelius, kad, ko gero, jie visą gyvenimą bus pagrindiniai mano knygų personažai.
– Jūs paminėjote tą kelionę nuo vaikystės link senatvės, – o kas jums pačiai, kaip manote, bėgant metams tampa vis svarbiau, kas išryškėja kaip esmė?
– Turbūt konstanta yra meilė ir prisirišimas prie žmonių, kuriuos myli. Tai man yra inkaras, laikantis prie žemės. Taigi, pirmoje vietoje statyčiau meilę. O antroje vietoje, gal tai keista, o gal ir ne, laikyčiau savigarbą. Kartais tai atrodo irgi labai bejėgiška. Tarkime, D.Trumpo ir V.Zelenskio susitikime Ukrainos prezidentas atrodė toks mažas Dovydas prieš tą Galijotą, bet jis neišsigando. Jis buvo piktas, ir man jo pyktis taip patiko, nes labai svarbu likti ištikimu savo principams. Jeigu juos turi.
Mane tai labai gniuždo. Aš niekada neatsisakysiu savo principų. Visada buvau liberalė, visada buvau už žodžio laisvę, ir man atrodo labai svarbu neišduoti savęs.
Mane pribloškė, kaip greitai žmonės keičia savo principus, požiūrius. Pavyzdžiui, kai JAV į valdžią atėjo D.Trumpas, daugybė žmonių, kurie palaikė Ukrainą, staigiai pakeitė savo požiūrį. Kai D.Trumpas išvadino V.Zelenskį diktatorium, jie nutilo, pagalvojo ir ėmė kalbėti – taip, jį galima vadinti diktatorium. Mane tai labai gniuždo. Aš niekada neatsisakysiu savo principų. Visada buvau liberalė, visada buvau už žodžio laisvę, ir man atrodo labai svarbu neišduoti savęs.
– O kas tampa visai nebesvarbu iš to, kas kažkada atrodė labai svarbu?
– Dar visai neseniai aš galėdavau labai aršiai diskutuoti, ginti savo nuomonę, savo požiūrį, politines pažiūras. Tačiau vėliau supratau, kad tai kaip svarstyklės, visuomet turi būti pusiausvyra. Ir žmogus, kuris negalvoja taip, kaip tu, nebūtinai yra tavo priešas, nebūtinai jis neteisus. Labai svarbu šiose švytuoklėse surasti paritetą, pagarbą. Tada galima prieiti bent jau sąlyginį aukso vidurį. Man gera žinoti, kad aš tapau labiau tolerantiška. Man lengviau su žmogumi, kuris turi savo tvirtą nuomonę ir kurios nekeičia sulig kiekvienu administracijos pasikeitimu, negu su tuo, kuris lengvai keičia savo nuomonę.
Nemėgsta patoso
– Į susitikimą su jumis atsinešiau štai šią knygą „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“. Iš kurios knygos jus labiausiai pažįsta pasaulyje? Ir koks jūsų pačios požiūris į ankstesnes savo knygas? Žinau, kad paprastai rašytojai atsako, kad mėgstamiausia jų knyga yra naujausioji. Ar jums taip pat?
– Manau, kad labai teisinga turėti kritišką požiūrį į savo kūrybą, nes priešingu atveju, tai labai greitai baigsis. Aš turiu pretenzijų savo buvusioms knygoms, tačiau negraužiu savęs labai dėl to. Turiu savo mažą nišą literatūroje ir gana komfortiškai joje jaučiuosi. Yra didis Faulkneris, yra nuostabus Čechovas, kurį labai mėgstu, ir esu aš. Ir graužtis, kad nesu Faulkneris, nėra jokios prasmės. Aš rašau savo stiliumi, rašau knygas, kurias kažkas perskaitys ir pasijaus gerai, ir tai puiku.
O kas liečia knygas, priklauso nuo šalies. Rusijoje mane labiausiai pažįsta iš knygos „Maniunia“, ji labai populiari, ji juokinga, ją labai mėgsta. Europoje labiausiai mėgsta dėl „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“. Dėl jos sulaukiu daug klausimų. Pavyzdžiui, Italijoje manęs klausė – ar visi vyrai Armėnijoje tokie nuostabūs kaip šioje knygoje? Man teko prisipažinti, kad, žinokite, ne visi.
– Kas, jūsų nuomone, jas visas sieja? Bent jau aš nesunkiai galiu atpažinti stilių – tarkime, paėmei „Simoną“, pradėjai skaityti ir net nežinodamas autoriaus, suprasi, kas ją parašė.
– Manau, kad jos paprastos, apie žmonių jausmus. Jose nėra patoso – bent jau aš tikiuosi, kad jose nėra patoso. Jos emocionalios, aš norėčiau, kad jos būtų mažiau emocionalios, dirbu savimi dėl to.
– Kuo blogas emocionalumas?
– Kartais skaitau savo knygas, ir atrodo, kad čia jau per daug. Sakau: aš tavimi netikiu. Būna tokių momentų. O paprastumas man būdingas, netgi kaimiškumas ar infantilumas gerąja to žodžio prasme – naivumas, vaikiškumas. To irgi reikia žmonijai. Mes gyvename labai agresyvioje aplinkoje, ir jeigu skaitydamas jauti, kad kažkas tave paguodžia, padėjo ranką ant peties, kodėl gi ne?
Mes gyvename labai agresyvioje aplinkoje, ir jeigu skaitydamas jauti, kad kažkas tave paguodžia, padėjo ranką ant peties, kodėl gi ne?
– Tai – tarsi tikėjimas pasakos galimybe? Pasaka, kuri svarbi net ir užaugus?
– Taip, kai esi vaikas, skaitai pasakas, jos fantastiškos, kartais bauginančios. Labai dažnai bauginančios – bent jau armėniškos liaudies pasakos dažnai baisios, o ir lietuviškos taip pat. Tačiau jos palieka žmoguje magijos. Tai, ko mums neužtenka religijoje, suteikia pasakos. Tas pats Kalėdų senelis juk vaikams atitinka Dievo vaidmenį. Ir tas magiškas jausmas, kuris lydį mus per visą gyvenimą, labai teisingas, tai leidžianti pajausti būsenas tarp realybės ir nerealybės.
Rašytojai – dideli vampyrai
– Prieš metus šiame viešbutyje „Neringa“, kur susitinkame ir mes, dariau interviu su kitu rašytoju – izraeliečiu Eshkolu Nevo, kuris pasakojo, kad rašytojo instinktas neišsijungia niekada – jis visuomet stebi aplinką, semiasi įkvėpimo. Ar galite tą patį pasakyti ir apie savąjį aplinkos stebėjimą?
– Manau, kad kiekvienas kūrybiškas žmogus taip daro. Mačiau internete marškinėlius su užrašu: „Aš – rašytojas, ir viskas, ką jūs pasakėte, gali būti panaudota“. Norėčiau nusipirkti tokius marškinėlius. Žmonės bent jau būtų įspėti. Rašytojai šiuo požiūriu yra dideli vampyrai. Nes vaikštai gatvėmis, matai situacijas. Žmogus praėjo, tačiau tavo galvoje jau susidėliojo istorija, ir žinai, kad ją panaudosi knygoje.
Kažkada stebėjau trumpą sceną, kurios net negalima būtų paversti apsakymu. Stovėjau stotelėje Maskvoje, laukiau autobuso. Sėdėjo dvi moterys, matyt, kad motina ir duktė, jos buvo labai panašios viena į kitą. Mamai buvo apie 60, dukrai apie 40 metų. Ir priėjo motina su mažu berniuku, jam buvo kokie 3 metai. Jis valgė šokoladinius ledus, buvo visas išsitepęs, sustojo prieš tą jaunesnę moterį ir ėmė žiūrėti į ją šypsodamasis. O ji žiūri į jį ir nesišypso, visiškai akmeniniu veidu. O jis tarsi saulės zuikutis, apie 30 sekundžių pasišypsojo, o moteris netgi išsiėmė iš rankinuko akinius nuo saulės ir užsidėjo. Aš žiūrėjau į tą sceną iš šono ir galvojau – nagi, nusišypsok berniukui, negi gaila? Juk jis mažas. Man ji iššaukė labai stiprias neigiamas emocijas. Berniuko mama, matyt, pati kiek sutriko dėl šios scenos, priėjo prie berniuko, paėmė jį už rankos ir sako – einam. Ir jie nuėjo. O kai jie nuėjo, motina moters, kuri nenusišypsojo vaikui, nežiūrėdama išsitraukė iš rankinės validolį ar dar kažką, vieną tabletę nežiūrėdama padavė dukteriai, o kitą įdėjo sau po liežuviu. O duktė pasakė jai: „Mano Antoškai dabar turbūt būtų tiek pat metų“. Tai – tarsi šekspyriška tragedija, papasakota vos per keletą sekundžių. Ir man tapo taip nesmagu, taip gėda dėl savo smerkimo. Aš nuėjau į kitą stotelę, nes tiesiog negalėjau ten būti. Ir visas mūsų gyvenimas susideda iš tokių scenų. Ir tokias scenas stebi rašytojas ir apie jas paskui rašo.
– Kai jūs papasakojote šitą sceną, prisiminiau trumputį apsakymą „For sale: baby shoes, never worn“ (dažnai priskiriamą E.Hemingway‘ui, nors daugelis kritikų sutinka, kad ne jis pirmas sugalvojo jį). Rašytojui kartais užtenka vos kelių žodžių, vos kelių sakinių, kad perteiktų gilias emocijas.
– Man atrodo, kad svarbiausia yra ne tik stebėti, bet ir daryti teisingas išvadas. Ir tai iššūkis kiekvienam žmogui. Ir kiekvienam skaitytojui tai irgi skiriasi: štai kažkas perskaitys šiuos kelis žodžius, trumputį faktiškai romaną, ir tiesiog pajaus jį visa savo siela, o kažkas tiesiog patrauks pečiais ir pasakys – kas čia tokio? Aš šimtą tokių sakinių sugalvočiau. Svarbus asmeninis santykis.
– Jūsų knygos didele dalimi autobiografiškos. Tačiau ar nutinka, kad kažkokie artimi jums žmonės sako – tik nedėk manęs į savo kūrinius, aš nenoriu, kad mūsų patirtys atsidurtų ten?
– Man to nebuvo. Be to, net jeigu ir istorija autobiografiška, berašant ji tampa nebe visai autobiografiška. Štai aš jums papasakojau istoriją, tačiau kai užrašai ją, tiek visko pridedi, viskas taip keičiasi, kad galiausiai šis autobiografinis pasakojimas virsta mažų mažiausiai pusiau autobiografišku. Be to, ir mano personažai rašant labai nutolsta nuo prototipo.
Nori, kad skaitytojai nesijaustų tokie vieniši
– Kai galvojate apie skaitytojus, ką norėtumėte, kad jie gautų perskaitę jūsų pasakojamas istorijas?
– Kad jie nesijaustų vieniši. Kad nebūtų tokie nusiminę, koks nusiminęs būna žmogus, kurį nustojo mylėti, žmogus, kurį paliko mylima žmona ar vyras. Yra būsenų, kai jautiesi tarsi būtum su nulupta oda, ir jeigu būdamas tokios būsenos skaitytojas, atsivertęs knygą nusišypsos, jau bus gerai. Žinoma, kai pradedu rašyti, negalvoju – štai dabar parašysiu knygą, kuri paguos žmones. Tiesiog kitaip rašyti nemoku. Galbūt norėčiau būti gilesnė, žiauresnė, netgi kategoriškesnė, tačiau man neišeina.
– Bet bandėte būti žiauresnė?
– Net jeigu kuriu neigiamą personažą, pajaučiu, kad tam tikru metu imu jį pateisinti. Imu daryti jį geresnį. Tada pykstu ant savęs, sakau sau: bet juk tu ne pamokslininkė, juk yra ir blogų žmonių, tai – irgi gyvenimo dalis. Manau, kad tik „Simone“ man pavyko sukurti daugiau mažiau įtikinamus neigiamus personažus. Tarkime, „Trijuose oboliuose“ herojės vyras buvo negeras žmogus, aš norėjau, kad jam nutiktų kažkas blogo, tačiau galiausiai jis tiesiog išvažiavo ir pranyko. Niekaip negaliu atleisti sau šito šiaudadūšiškumo.
– Jis nepaklausė jūsų, savo kūrėjos. Dažnai būna, kad personažai nepaklūsta jums?
– Labai dažnai. Anksčiau, kai skaitydavau rašytojų pasakojimus, netikėdavau – kaip gali personažas neklausyti tavęs, jei tu apie jį rašai? Tačiau taip iš tiesų yra. Tiesiog rašai, žinodama, kad ne taip buvai sumąsčiusi, tačiau niekaip kitaip nesigauna. Būna personažų, kurių net neketinai kurti. Būna, kad personažai iš tavęs tyčiojasi.
– O ką pati skaitote šiuo metu?
– Pastebėjau, kad dabar mane traukia skaityti raminančią, sielą sušildančią literatūrą. Su dideliu malonumu perskaičiau Ann Patchet romaną „Olandų namas“ – labai gerai parašyta knyga, labai įtikinama. Aš periodiškai, matyt, iš bejėgiškumo perskaitau iš naujo vaikiškas knygeles.
Man labai patiko rusų rašytojos Janos Vagner knyga „Tunelis“. Tai puikus trileris, kuriame ji aprašo Rusijos visuomenės būklę. Kai skaitai šią knygą, supranti, kodėl ši šalis pateko į tokią katastrofišką situaciją. Joje pasakojama apie tunelyje Maskvoje įstrigusius automobilius. Čia aprašoma, kaip ten įstrigę žmonės elgiasi – saugumietis, panašus į Putiną, visiškai bevalė inteligentija, kuri kritiniais momentais negali prisiimti atsakomybės. O už sienos – visiškai kitas tunelis, kuriame žmonės elgiasi visiškai kitaip, sakykime, kad tai Europa. Ir aš labai dėkinga Janai, kad ji parodė mums, iš ko ši imperija, nuolatos kelianti pavojų aplinkiniams, susideda. Aš netgi bijau ją girti savo socialinio tinklo paskyroje, nes keista, kad ji Rusijoje nebuvo uždrausta, o jeigu daugiau kas į ją atkreips dėmesį, ims ir uždraus. Ji parašė šią knygą iš uždarytos šalies, nes ji vienas tų žmonių, kurie nepritaria šiam karui, tačiau dėl kažkokių priežasčių neišvyko iš šalies.
Aš taip pat sužinojau, kad pas jus tiek naujų rašytojų, ir tikiuosi, kad kažkada galėsiu perskaityti jų kūrybą anglų kalba.
