– Pasirodė Jūsų antroji knyga „Titnago plunksna“ (leidykla „Nieko rimto“). Kokius svarbiausius dalykus norėjote ja pasakyti?
– Antroji knyga yra apie keliones, svetimus, nematytus kraštus, nuotykius, pasiaukojimą ir paslaptis. Taip pat joje yra ir šiek tiek abejonės – ar viskas, kas padaroma pasaulio išgelbėjimo labui yra tikrai teisinga? Ar leidus magijai leigvai sklandyti, nebus pažadintas blogis, kuris anksčiau visų užmirštas tūnojo tamsoje ir buvo seniai virtęs legenda? Ar įmanoma mylėti, jei tas įsimylėjimo obkjektas ne visada elgiasi teisingai ar sąžiningai?
Mano herojai šiek tiek paūgėjo, paūgėjo ir jų jausmai – dabar jie ne vien vaikai, turintys nukeliauti nežinia kur ir surasti paslaptingą nežinia ką. Dabar jie turi išmokti ir kitas svarbias pamokas – draugystės, ištikimybės, supratingumo. Ir net pačią skaudžiausią – atsisveikinimo visam laikui, praradimo pamoką.
– Kuo skyrėsi antrosios knygos rašymo procesas? Ar rašyti ją buvo sunkiau, ar, kaip tik, lengviau?
– „Titnago plunksną“ rašyti buvo lengviau. Dirbau beveik be atvangos, kai tik rasdavau tam laiko. Galima sakyti, kad visą rankraštį atpyliau vienu atsikvėpimu.
– Kas yra pirmasis Jūsų rankraščių vertintojas?
– Pirmoji vertintoja – mano draugė Neringa. Ji pirmoji visus rankraščius perskaito, pirmoji pateikia pastabų, pirmoji džiaugiasi, keliauja su herojais. Ir net šiek tiek susigraudina. O tada parašo man apie tai žinutę, kad ir 6 h ryto.
– Abi Jūsų knygos buvo pristatytos Knygų mugės metu. Kaip skyrėsi šie ir praeiti metai?
– Šiemet aš jau žinojau, ko tikėtis ir kaip viskas atrodys. Pirmą kartą labai jaudinausi, juk yra tekę tik slampinėt tarp lentynų ir pačiai kukliai rinktis autografus. O šiai knygų mugei morališkai ruoštis nereikėjo – ramiai nuvažiavau... Tiesa, vėl nukiūtinau į mažąjį leidyklos stendą, esantį kitoje salėje. Kitas dienas neklaidžiojau.
Dirbau beveik be atvangos, kai tik rasdavau tam laiko. Galima sakyti, kad visą rankraštį atpyliau vienu atsikvėpimu
O pats maloniausias jausmas, kada žmonės pasisako atvykę būtent dėl „Titnago plunksnos“. Buvo tokių, kurie prisipažino – vaikai laukia tęsinio jau nuo rudens. Patys suprantate, kad kiekvienam rašančiam tokie žodžiai lyg sielos balzamas.
– Jūsų knygose daug fantasy elementų. Ką Jums asmeniškai reiškia šis žanras?
– Man labai patinka pasauliai be apribojimų. Be „stop“ ženklų. Kada gali išleisti savo fantaziją ganytis tiek toli, kiek ji siekia. Gali susigalvoti ką tik nori ir niekas nepaburbės – taip gi nebūna! Na taip, Žemėje nebūna, o Vidurio terasoje dar ir kaip! Be to esu fantazy žanro knygų gerbėja. Ko gero, dabar net nesuskaičiuočiau visų, perskaitytų. O juk kai kurias skaičiau ne po vieną ir ne po du kartus.
– Į kokių autorių kūrybą lygiuojatės? Kas Jūsų literatūriniai idealai?
– Mano literatūrinis idealas, ko gero, yra Terry Pratchett. Garbinu jo knygas, mielai skaitau ir turiu sukaupusi visą kolekciją. Mane žavi ne tik jo humoras, bet ir humanizmas. Beveik visoms jo knygose išsakytoms idėjoms aš tyliai ir pagarbiai pritariu.
– Viename interviu teigėte, jo rašysite ir toliau, neliksite „vienos serijos autore“. Ką dar planuojate?
– Aš ne tik planuoju. Aš toliau rašau. Dabar kuriu visai kitą istoriją, vyresnio mažiaus vaikams, tačiau vis dar negaliu atsisakyti pasakos ir fantazy elementų. Dar neprisižaidžiau iki soties.
– Prisiminkite save vaikystėje, paauglystėje. Kokia buvote? Kokio stiliaus knygas mėgote?
– Aš buvau keista. Ir keistas vaikas, ir keista vieniša (ankstyvoje paauglystėje, vėliau susiradau daugybę draugų ir kai kurios draugystės vis dar tebegyvena) paauglė. Ir dabar tebesinešioju tą keistumą, tarsi kokį štampą ant kaktos. Vaikystėje buvau chuliganė, nebijojau jokių gyvūnų, nuolat įsiveldavau į visokias istorijas, fantazuodavau. Labai daug piešiau ir skaičiau su neapsakomu goduliu.
Skaičiau visokiausias knygas – pasakas, istorinius romanus, poeziją, pažintines knygas, detektyvus, nuotykių romanus, enciklopedijas. Daugelį mėgstamų vaikystės knygų taip pat esu skaičiusi po keliolika kartų. Tiesą sakant, man didžiausia šventė buvo pastverti tai, kas dar neskaityta ir įnikti iki visiško užsimiršimo. Net namų darbus ruošiau labai gudriai – ant viršaus vadovėlis, po juo – kokia nors knyga. Kai tėvai įeidavo į kambarį, aš apsimesdavau, kad mokausi, o iš tiesų skaitydavau.
– Dirbate biologijos mokytoja. Kasdien esate itin arti vaikų. Kokia maloniausia darbo mokykloje dalis? O kas erzina, vargina?
– Maloniausias dalykas, be abejo, yra galimybė bendrauti su mokiniais. Jie juk visai ne mitinės pabaisos. Dauguma – gana linksmi, įdomūs, smagūs ir geraširdžiai. Dar vienas malonus aspektas – juokas. Jo mano gyvenime daug. Tikro, nuoširdaus. Mokiniai ne tik mieli, jie kartais dar ir labai juokingi. O tai kas erzina, tai ne tiek pačių vaikų, kiek bendralietuviškos ydos: netolerancija, stereotipai, žiaurumas kiekvienam, kas nors truputėlį kitoks, patyčių kultūra, jėgos ir pigaus populiarumo kultas.
– Be rašymo ir darbo mokykloje Jūs dar ir mama bei žmona. Buitis netrukdo rašymui?
– Geriau reiktų paklausti, ar rašymas netrukdo buičiai. Tada sąžiningai atsakyčiau – taip. Mano rašymas labai trukdo man atlikti namų tvarkytojos, vaikų myluotojos ir tobulos žmonos pareigas. Reikia pasirinkti prioritetus. Ir aš lengvai pasirenku – tiek to tie indai kriauklėje. Aš geriau kokias 20 eilučių parašysiu. Todėl mano namuose dažnai įsiveisia Chaosas iš didžiosios raidės. Nieko tokio. Auginu du vaikus, katiną, tai kodėl negaliu augintis ir Chaoso?
– Kokias knygas skaitote savo vaikams?
– Dabar skaitau „Gintarinę širdį“ ir Mamų unijos „Pasakų namučius“.Prieš tai skaičiau „Kodėlčiaus Enciklopediją“, „Kalėdų senelį ir šamano būgną“, o „Žalias pėdas“ dukra man bando skaityti pati.
