Dabar populiaru
Tiesiogiai
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2021 12 12, 07:50

Rašytoja Vanda Juknaitė: „Viską praradęs žmogus atranda viską praradusį pasaulį“

„Slaugė paima mane už pažastų ir kojų. Paguldo į vonią. Nuprausia. Aprengia. Pasodina į vežimėlį. Galiu eiti ir pati. Taip. Bet labai lėtai. Tiek laukti, suprantama, čia niekas neturi laiko. Ant durų, prie kurių mane atveža, užrašyta Alzheimerio ir somatinių psichozių skyrius. Nesakai sau – nebijok. Nieko nebebijai. Nebereikia meluoti. Gali ką sakyti. Gali tylėti. Tavo žodžiai niekam nieko nebereiškia. Po pietų susmunki vaikštynėje. Kineziterapeutė už nugaros sugauna tave, prilaiko.“
Vanda Juknaitė Interviu
Vanda Juknaitė / Evgenios Levin nuotr.

Tai citata iš ką tik pasirodžiusios Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, rašytojos Vandos Juknaitės autobiografinės apysakos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“. Dėl ligos aštuonerius metus gyvendama visiškoje atskirtyje, kaip pati teigia, pakibusi tarp dangaus ir žemės, šiuo savo tekstu, tartum kuoliukais žymi esminius įvykius, atspirties taškus, vertybinius apsisprendimus nulėmusius ar pastūmėjusius būtent šitokiam gyvenimo keliui, kurį puoselėja net ir dabartinėmis savo aplinkybėmis.

Pati rašytoja juokiasi teigdama, kad literatūros šiame tekste ieškoti nereikia. Visuomet buvusi taupi žodžiui, kalbėjusi daugiau nutylėjimais, naujojoje apysakoje tampa dar lakoniškesnė ir fragmentuota. Tolimi jaunų dienų atsiminimai čia persipina su dabarties patirtimis ligoje, vaikystės išgyvenimai – su mirties neišvengiamybe. Per visą pasakojimą, tartum ašis, vis atsikartoja tas pats motyvas – kiekviena gyvybė yra šventa, o skausmas ir kančia – viso to dalis.

„You Tube“ stop kadras/Vanda Juknaitė, 2016
„You Tube“ stop kadras/Vanda Juknaitė, 2016

Rašytojos, kurios studentu turėjau džiaugsmo būti prieš kelis dešimtmečius, balso negirdėjau kelerius metus. Žinojau apie jos ligą, gyvenimą tyloje ir maldoje. Tačiau naujiena apie netrukus pasirodysiančią jos knygą mane pasiekė kaip tik dieną po V.Juknaitės gimtadienio. Pasiskambinau norėdamas pasidžiaugti knygos laukimu ir paklausti, kaip ji laikosi.

Šis pokalbis įvyko po savaitės – jau sulaukus ir perskaičius knygą, kurią autorė pati įvardijo kaip „netikėtą apysaką“. Simboliška, kad iškart po šio pašnekesio, netikėtai, ėjau apžiūrėti prakartėlių parodos. O vakare, netyčia, akys užkliuvo už straipsnio apie pagalbinės savižudybės kapsulę ir jos įteisinimą. Toks ir šis pašnekesys – kažkur tarp prakartėlės ir kapsulės.

Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra
Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

– Jūsų gyvenimą pastaruosius metus gaubė visiška tyla. Ir nors per tą laiką pasirodė kelios knygos – perleista „Išsiduosi. Balsu“, sudėliota anksčiau rengtų pokalbių knyga „Kalbasi susitikę“ – tačiau jūs pati buvote visiškai pradingusi iš viešojo gyvenimo. Todėl pradžiai norėčiau išgirsti, kaip jūs gyvenate šiandien.

– Gyvenu labai įdomiai, panašiai kaip alpinistai: rizikuodami savo gyvybe, jie ropščiasi į pačią viršūnę. Kova su liga yra lygiai tokia pati. Kasdien, atiduodama visas savo jėgas, tęsiu kelionę. Šitokiomis aplinkybėmis žodžių reikia labai nedaug. Visiškai pakanka ir tylos.

– Gyvenime jau ne kartą į rankas ėmėte savo parašytą knygą. O su kokiomis mintimis pasitinkate šią knygą?

– Su ašaromis. Kai Giedrė iš leidyklos man atsiuntė knygą, pasipylė ašaros. Negaliu net pasakyti kodėl...

Gyvenu labai įdomiai, panašiai kaip alpinistai: rizikuodami savo gyvybėmis, jie ropščiasi į pačią viršūnę. Kova su liga yra lygiai tokia pati.

– Anksčiau esate minėjusi, kad ligos ir tylos atskirtai nuo pasaulio, paguoda ir parama jums yra malda bei „Marijos radijas“. O kas privertė sugrįžti prie rašymo ir nutraukti tylą?

– Viską praradęs žmogus atranda viską praradusį pasaulį. Kas tas „viskas“, ką pasaulis prarado? Tai pagarba gyvybei. Aštuonerius metus pakibusi tarp gyvenimo ir nebūties pati visa tai išgyvenau savimi. Neišgalvojau, neišmąsčiau, bet išbuvau. Ši patirtis leido, o gal net įpareigojo, prabilti.

– Skaitant knygą, susidaro įspūdis, kad ji parašyta vienu įkvėpimu. Ar taip ir buvo?

– Ne, knyga buvo rašoma labai sunkiai. Aš pati negaliu rašyti, todėl žodžius, kurie ateidavo, mintis, kurios susidėliodavo, prisiminimus, kurie iškildavo per dieną ar kelias, telefonu diktuodavau draugei Reginai, kuri surašydavo, paskui atsiųsdavo man, o aš redaguodavau.

Tuo metu Regina slaugė mirštančią savo mamą, todėl mes gyvenome tartum vienu širdies plakimu. Tad ši knyga – dviejų darbas. Tas klausantis ir tylintis žmogus man buvo tartum kamertonas, padėjęs nustatyti savo kalbėjimą ir mintis, išgryninti savo patirtis.

Nors šis procesas truko pusantrų metų, knygelė visai plonytė... Tačiau man tiek žodžių užtenka pasakyti tai, ką norėjau.

Tie, kas perskaitė šią knygą, sako, kad ji sukrečia. Man rodos, sukrečia būtent iš tylos nuskambantis žodis.

– Visuomet buvote labai jautri žodžiui, taupi tekstui, o nutylėjimai – svarbi jūsų pasakojimų bei pokalbių dalis. Koks šiandien, šioje knygoje yra jūsų santykis su ištartu, užrašyti žodžiu?

– Pagrindinis tekstas yra tyla. Visiškoje tyloje išgirstas, pasakytas žodis turi smogiamą jėgą. Tie, kas perskaitė šią knygą, sako, kad ji sukrečia. Man rodos, sukrečia būtent iš tylos nuskambantis žodis. Ir tai nėra koks meninis nuopelnas. Toks yra mano būvis. Knygoje nereikia ieškoti literatūros, ji visai ne apie tai.

– Visos jūsų ankstesnės knygos buvo apie kitus ir su kitais. O čia – daugiausia apie save, per save. Ar tai taip pat ligos dovana – atrasti save negalioje, silpnume, mirtingume?

– Tai išties buvo susitikimas su savo pačios gyvenimu. Tačiau „savo pačios“ galima ir išbraukti, liks – susitikimas su gyvenimu: nuogas, atviras, pribloškiantis.

Man reikėjo atsidurti ligoninėje, kad suprasčiau, kodėl jaunavedžius kaime pasitikdavo duona ir druska. Pati nesugalvojau, atsakymą man padiktavo Alzheimeriu serganti močiutė: „Todėl, kad tai gyvenimo būtinybė.“

Sunkiai dėliodama žodžius ir prisiversdama rašiau šią knygą tam, kad paliudyčiau žmogaus vertę. Nurašyto ir išmesto už borto žmogaus orumą.

Knygoje atsigręžiu į savo pačios praeitį, į vaikystę, jaunystės dienas ir tolesnius įvykius. Tai svarbu, nes per mano gyvenimą visuomenėje įvyko labai daug lūžių, kurie palietė ne vieną, o daug kartų, daug žmonių ir jų likimų. Tačiau šiuose lūžiuose man buvo būtina įsivardyti, atrasti šerdį, tai, ko negalima sunaikinti, kas yra pati gyvenimo esmė.

Sunkiai dėliodama žodžius ir prisiversdama rašiau šią knygą tam, kad paliudyčiau žmogaus vertę. Nurašyto ir išmesto už borto žmogaus orumą.

– Užduodama sau esminį klausimą „Kas aš esu?“, bandote atsekti esminius gyvenimo įvykius, atvynioti siūlą, kuris ir leistų suprasti, kas ir kodėl nutiko, visų pirma, su jumis pačia?

– Mano gyvenimas yra tik vienas iš gyvenimų, tačiau būtent savąjį aš pažįstu geriausiai, todėl tik juo ir galiu atsakyti į svarbiausius klausimus. Kas aš esu dabar? Žmogus visiškoje negalioje, iškritęs iš visuomenės, šio laiko, darbų, reikšmingų ir niekingų įvykių? Neturiu atsakymo, bet klausimas yra svarbus, svarbiausias.

Rašant knygą man atsivėrė gyvenimo vertė ir gyvenimo meilės slėpinys. Daug kartų per šiuos metus norėjau išnešti muilą, tačiau artimieji kaip įmanydami – ir bardami, ir rėkdami, ir prašydami – mane įkalbinėjo gyventi... Bet kodėl? Kam gyventi žmogui, gebančiam vos pajudėti iš lovos? Kam toks gali būti naudingas? Juk jis – tik našta kitiems.

Daug kartų per šiuos metus norėjau išnešti muilą, tačiau artimieji kaip įmanydami – ir bardami, ir rėkdami, ir prašydami – mane įkalbinėjo gyventi...

– 2010 m. pasirodžiusioje pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“, jūs analizavote savanoriškos mirties pasirinkimo problemas, kur pagrindinė veikėja yra įkalbinėjama pasirinkti eutanaziją, kaip vieną geriausių sprendimų gyvenime. Tuo tarpu dabar kalbate apie savo artimuosius, kurie jus pačią įkalbinėja rinktis gyvenimą. Ar gyvenimas ligoje privertė permąstyti tai, ką rašėte toje pjesėje?

– Taip, per šiuos ilgus ligos metus mano požiūris pasikeitė. Žinoma, nekalbu apie giluminę nuostatą, jog žmogaus gyvybė yra šventa. To man niekas negali pakeisti.

Kalbu apie ką kitką. Kai nebėra tvirtos šeimos, tikėjimo – bent kažkuo, kai ligonis atiduodamas valstybės globai ir tampa ne šeimos, bet institucijos rūpesčiu, tokioje gyvenimo struktūroje, kokioje šiandien esame, eutanazija yra neišvengiama.

Dabarty žmonės neturi laiko ir galimybių slaugyti savo artimųjų. Mūsų gyvenimai remiasi suardyta gyvybės struktūra: vaikai auga sau, seneliai miršta sau, todėl savaime pajausti švelnų gyvenimo prisiglaudimą, jo gydančią, stiprinančią galią, tampa vis rečiau įmanoma.

Praradus pamatinę pagarbą žmogui ir gyvybei, yra visiškai natūralu mąstyti apie eutanaziją ir nesvarbu kam – senoliui ar neįgaliam vaikui.

Rašydama pjesę negalėjau suvokti, kodėl eutanaziją vis dažniau įteisina gerovės valstybės, išsivysčiusios šalys. Tačiau dabar aš supratau, ką tai reiškia. Tai ne vien vaistų dozių problema. Didžiąja dalimi tai žmonių tarpusavio santykių klausimas, patogumų ir malonumų klausimas. Atsietai kalbėti apie tingų sotulį ir savanorišką mirtį nėra įmanoma.

Praradus pamatinę pagarbą žmogui ir gyvybei, yra visiškai natūralu mąstyti apie eutanaziją ir nesvarbu kam – senoliui ar neįgaliam vaikui. Atrodytų siaubinga – numarinti savo vaiką... Bet kai mamos neturi laiko rūpintis savo vaiku, kai apima begalinis nuovargis, kuris tęsiasi metai iš metų, eutanazija išties ima skambėti kaip norma ir gyvenimo palengvinimas.

Slaugos namų, kur žmogui du kartus per parą yra pakeičiamos sauskelnės, tikrai negalima laikyti pagarbia pagalba. Todėl eutanazija yra žmogiškiau. Man pačiai baisu ištarti šiuos žodžius, tačiau tai parodo, koks yra gyvenimas, kurį mes nedrebėdami vadiname požmogišku.

– Knygoje rašote: „Bandau ir nepajėgiu įsivaizduoti, kaip savanorišką mirtį pasirinks sergantis vaikas. Kas jam išaiškins, kas yra mirtis? Kas paaiškins, kodėl jis turi ją pasirinkti?“ ir kitoje vietoje „Dabar, kai jau žvelgi iš anapus, žinai, kad mirštantysis tik kitiems yra mirštantysis. Tik kitiems ta diena yra jo mirties diena. Jam pačiam ir paskutinioji diena yra gyvenimo diena.“

– Skausmingas gyvenimas žmogų ne tik apiplėšia. Esu daug bendravusi su protinę negalią turinčiais vaikais ir būtent jie man atvėrė, ką žmogus suvokia ištardamas žodį „Dievas“. Ne filosofiniai traktatai, ne religinės apeigos – gyvenimo šventumą ir švelnumą man atskleidė neįgalieji.

Pandemija apie pasaulį ir žmogų pasakė daugiau, nei daugelis dabartinių filosofų ir intelektualų galėjo pasakyti: kaip giliai mes vieni su kitais susiję ir vieni be kitų negalime.

Šiandienos pasaulyje narcisistinei, save adoruojančiai asmenybei mirtis neegzistuoja, ji išstumta iš pasaulio ir savivokos. Net laidotuvėse kaip įmanoma bandoma išvengti mirties akivaizdumo ir dramatizmo. Tačiau ji egzistuoja, ji – pamatinė žmogaus tikrovė: gyvenimas ir mirtis laiko vienas kitą tvirtai apsikabinę.

Pandemija apie pasaulį ir žmogų pasakė daugiau, nei daugelis dabartinių filosofų ir intelektualų galėjo pasakyti: kaip giliai mes vieni su kitais susiję ir vieni be kitų negalime.

– Knygoje kalbate apie itin skausmingas ir dramatiškas patirtis, tačiau pavadinimas – „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – rodos, apie visiškai kitą pasaulį, kitą pasakojimą, kitą istoriją...

– Kartą Druskininkuose mūsų langai antrame sanatorijos aukšte išėjo tiesiai į žydinčią ir bičių pilną liepą. Atrodė, kad mes esame jos apsupti iš visų pusių. Viskas geltonavo nuo žiedų, kvepėjo ir dūzgė...

Daug kas sako, kad gyvename mirties kultūroje... Tačiau visa tai apgaubia žydinti gyvybė. Ji yra... Jos negalima nei pamiršti, nei išstumti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą