Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytoja Zadie Smith: „Būtų buvę keista rašyti knygą apie Londoną, kurioje figūruotų vien baltieji“

Zadie Smith
„Scanpix“ nuotr. / Zadie Smith
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Zadie Smith (g. 1975) – garsi britų rašytoja, gimusi jamaikietės ir brito šeimoje, neretai vadinama naujuoju Salmanu Rushdie. „Balti dantys“ – ją visame pasaulyje išgarsinęs debiutinis romanas, už kurį autorė buvo apdovanota daugybe premijų, tarp jų „Guardian First Book Award“, nominuota „Orange Prize for Fiction“. Romanas buvo įtrauktas į žurnalo „Times“ sudarytą 1923–2005 m. geriausių anglų kalba parašytų knygų šimtuką, pagal jį sukurtas televizijos filmas. 2009 m. lietuviškai išleistas autorės romanas „Paklydimai“. Šiais metais leidykla „Baltos lankos“ skaitytojams pristatė ir debiutinį Z. Smith romaną „Balti dantys“.

- Kiekvienas „Baltų dantų“ veikėjas pasirodo ne tik kaip visiškai susijęs su savo genealogija, tačiau atsinešantis ir istorinę bei kultūrinę patirtį, formuojančią jo pasaulėžiūrą ir tolesnius veiksmus. Ir vienas, ir kitas veiksnys, regis, suteikia jam galių ir kartu jas palaužia, ypač, kai asmuo atskiriamas nuo savo pirmapradžių šaknų ir įsodinamas į šaltą bei drėgną britišką dirvą. Ši bešaknystė neišnyksta net tarp antros kartos imigrantų – ji tampa kompleksiškesnė, genanti toliau kartoti tėvų klaidas.

- Visa tai aprėpia dalykus, apie kuriuos mąstau nuo labai ankstyvo amžiaus. Jei visą žmonijos istoriją įsivaizduotume kaip kūną arba asmenį, kai kuriuos įvykius galėtume prilyginti traumoms – tarkime, tokioms, kaip vaikystės traumos. Antrasis pasaulinis karas taptų vaiko prievartavimu arba trankymu per galvą su plyta. Tai – stiprus pažeminimas, ir kartais turi pasikeisti kelios kartos, kad jis būtų pamirštas. Kita vertus, polinkis išsaugoti skausmingą atmintį gali būti paveldimas. Mano mama buvo socialinė darbuotoja ir gerai matė, koks desperatiškas ir slegiamas gali būti šis nenutrūkstantis perdavimo procesas. Mes galime turėti istorinių traumų, ir Antrasis pasaulinis karas būtų akivaizdus pavyzdys. Negaliu prisiminti nė vienos savo kartos autoriaus knygos, kuri neminėtų holokausto temos – sakydama savo kartos, turiu galvoje rašytojus, neseniai įkopusius į ketvirtąją dešimtį. Taigi, negaliu prisiminti nė vienos bet kokios svarbos knygos, kuri tai praleistų. Net jei ši tema visiškai sublimuojama, jos neįmanoma išvengti. Žinoma, yra daug rašytojų, – tarp jų ir aš, – bandančių išsiveržti iš jos rėmų. Tiesiog kartais pajunti, kad svoris, kurį nešiesi su savimi, nebepakeliamas.

Panašių traumų yra patyrę ir knygos veikėjai. 7–8 dešimtmečiai, išsivadavimo nuojautos, manymas, kad pažinęs savo šaknis pažinsi save ir išsilasvinsi – iš dalies tai yra tiesa, tačiau su šaknimis atsineši ir sunkų bagažą. O jame ne visada slypi malonūs dalykai. Žvelgdami į vakariečių šeimas, baltųjų vakariečių šeimas, matome žmones, karta iš kartos auklėtus stipria individualizmo dvasia; jie visada mąsto apie save kaip apie atskirus individus, ir tai padeda jiems ryžtingai žengti į priekį. Mano manymu, tai naudinga laikysena norint gyventi pagal Vakarų pasaulio taisykles. Žmonės iš Rytų kiekvieną asmenį vertina kaip šeimos dalį. Man patinka škotų poeto Dono Pattersono eilutė „Visa yra visame kitame“. Manau, ji nusako imigrantų jauseną.

Stebėdama vaikus, žingsniuojančius gatve, pirmiausia galvoju apie tai, ar jų veidas šiek tiek tamsus, o akys šiek tiek įkypos – noriu žinoti, iš kur jų tėvai ir kaip jie čia atsidūrė; taip elgiuosi visą laiką, esu visiškai to apsėsta. Iš dalies turbūt todėl, kad būdama maža dažnai girdėdavau žmones klausiant, iš kur aš ir kas mano tėvai, kaip nutiko, kad vienas jų yra tamsaus, o kitas šviesaus gymio. Tai išugdo atidumą panašioms detalėms.

Esu mokytojavusi savo buvusioje mokykloje – manęs paprašė dėstyti kūrybinį rašymą. Nebuvau tikra, kaip turėčiau elgtis. Atsinešiau keleto skirtingų autorių kūrybos pavyzdžių ir skaičiau juos, tačiau tik tam, kad galėčiau pasižvalgyti po klasę, po visą mokyklą. Tai tokia daugiakultūrė aplinka, kokią tik galiu įsivaizduoti, – ta mokykla tikras fenomenas, stipresnis už patį miestą. Anglijoje yra mokyklų, kuriose 60–80 % mokinių sudaro azijiečiai arba juodaodžiai, tačiau ši mokymo įstaiga išskirtinė. Mažytis didelės bendruomenės modelis. Matai, kaip puikiai jis veikia, matai vaikus, besibūriuojančius prie vartų, matai galvelę ugniniais plaukais ir veidelį siauromis akimis, tamsią ir porceliano baltumo odą, ir jiems tai, regis, nekelia nė menkiausio rūpesčio. Nuostabus reginys, pakylėjantis sielą. Gimdantis norą atvesti prie mokyklos vartų žmones ir ištarti: „Pažiūrėkite į tai, pažiūrėkite, kaip puikiai tai gali veikti. Pažiūrėkite, kaip tai pavyksta šiems žmonėms.“

- Esate pusiau jamaikietė, pusiau britė. Ar augote jausdama panašų kultūrinį sutrikimą, kaip ir kai kurie Jūsų veikėjai?

- Žmonės „Baltuose dantyse“ yra imigrantai. Aš nesu viena iš jų, taigi mano situacija visiškai kitokia. Tačiau mane supo žmonės, turėję panašios patirties – tie, kurie jautėsi atskirti nuo savo šaknų arba padalinti pusiau, tie, kurie kėlėsi iš vienos šalies į kitą ir jautėsi gyvenantys dvigubą gyvenimą. Taip mąsto Samadas – jis tiki, kad kažkur Bangladeše gyvena kitas Samadas, labai geras, religingas ir teisingas. Tačiau jam tenka stoti į akistatą su tikruoju Samadu. Man regis, tai universali patirtis.

- Turėjote būti labai atidi, kad surinktumėte visus dialektus, vartojamus knygoje...

- Esu gana atidi. Augant Londone, ausys nuolat girdi gausybę skirtingų balsų. Tas pat vyksta Paryžiuje, Niujorke ar bet kuriame kitame metropolyje. Būtų sudėtinga įsėsti į traukinį ir nepastebėti dvidešimt penkių, o kartais ir trisdešimties skirtingų tautų. Gyvenant mieste man tai atrodo visiškai normalus reiškinys.

- Kaip Jūs pati bandėte prisijaukinti daugiakultūrį Londoną?

- Tiesiog bandžiau jį prisijaukinti. Negalvoju apie tai kaip apie išskirtinį ar reikšmingą dalyką – toks yra modernus gyvenimas. Būtų buvę keista rašyti knygą apie Londoną, kuriame figūruotų vien baltieji. Kai kurie rašytojai rašo panašias knygas, tačiau, mano galva, jos visiškai neatskleidžia tikrojo Londono veido. Nei to, kurį jis turi šiandien, nei to, kurį turėjo prieš penkiasdešimt metų.

- Romane užsimenate apie Salmanui Rushdie paskelbtą fatvą – 1989 m. už romaną „Šėtoniškosios eilės“ Ayatollahas Khomeini pasmerkė jį myriop už šventvagystę. Kaip šis įvykis paveikė Jus kaip besiformuojančią rašytoją?

- Tuo metu buvau paauglė. Įvykis buvo tapęs nuolatine pokalbių tema per pietus, vaikų žaidimų aikštelėse, autobusuose, S. Rushdie atvejis nuolat išnirdavo vienu ar kitu pavidalu. Buvo žmonių, kurie atkakliai rėmė fatvą ir iki šių dienų jaučia S. Rushdie priešiškumą. Kiti – tarp jų ir aš – manė, kad rašytojas turi teisę į asmeninę laisvę ir bet koks pasikėsinimas į ją yra šiurpus. „Baltuose dantyse“ norėjau parodyti, kad tokiems žmonėms kaip Samadas tai buvo vertybių sujaukimas. Iš esmės jis tiki minties laisve ir reikalauja jos sau bei savo šeimai. Tačiau S. Rushdie knyga, jo manymu, mirtinai įžeidžia viską, kas nusako jo esmę. Tai buvo tapę visuotiniu reiškiniu – žmonės, neskaitę nė vienos knygos eilutės, teigiantys, kad S. Rushdie privalo būti nubaustas mirtimi. Tai sunku suvokti, tačiau tuo metu vyravo būtent tokios nuotaikos.

- Vystydama siužetą ir kurdama veikėjų charakterius, renkatės gana tradicinį rašymo būdą – dėl šios priežasties „Balti dantys“ neretai įvardijami kaip dikensiškas romanas. Tačiau Jūs reiškiate susižavėjimą ir kur kas labiau eksperimentuoti linkusiais autoriais, tokiais kaip Davidas Fosteris Wallace’as. Ar tai reiškia, kad ateityje dažniau pasuksite į eksperimentinės literatūros lankas?

- „Eksperimentinė literatūra“ neįvardija žanro. Mane dominantys eksperimentiniai rašytojai nėra tie, kurie sėdi ketindami rašyti „eksperimentinę“ prozą. D. F. Wallance’as rašė vieninteliu būdu, kurį žinojo, ir darė tai visiškai savitai. Yra tiek daug apsimetusių „eksperimentiniais“ rašytojais, kaip ir daug apsimetusių „literatūriniais“ rašytojais. D. F. Wallance’as nebuvo vienas iš jų. Kaip ir Franzas Kafka ar Samuelis Beckettas. Ar Djuna Barnes. Jie siekė būti ištikimi savo pasaulio vizijai, o jos buvo griežtos, skausmingos ir sudėtingos.

Tačiau jei bet kuris iš jų būtų visiškai nuoširdžiai rašęs apie savo gyvenimo patirtis, tekstas būtų toks „eksperimentinis“, kad taptų nepaskaitomas – kiekvieno iš mūsų suvokimas nėra visiškai išverčiamas kitiems. Mano manymu, eksperimentiniai rašytojai yra tie, kurie nuoširdžiau perteikia savo patirtis, o tai jaudina ir žavi. Siekdami nuoširdumo, jie dažnai lieka nesuprasti.

Manyje slypinti skaitytoja ir rašytoja yra du skirtingi asmenys – skaityti yra kur kas paprasčiau negu rašyti. Dievinu George’ą Perecą, tačiau negaliu rašyti taip kaip jis! Negali tiesiog „nuspręsti“ rašyti taip kaip asmenys, kuriuos vertini. Jei galėtum, gyvenimas būtų paprastas.

Tačiau mane taip pat domina britiško romano tradicija – ji teikia įrankių, kuriais galiu naudotis ir kurių visiškai nenoriu atsisakyti. Iki šiol mano minimalūs eksperimentai skleidėsi per tradicinio britiško romano veikėjus, prieš tai nefigūravusius šio žanro kūriniuose. Kai kam tai gali pasirodyti beprasmiai kūrybiniai ieškojimai, tačiau daugelis mano skaitytojų juos įvertino. Visą laiką skaityti tik apie viduriniosios klasės baltuosius – ilgainiui tai pasidaro nuobodu. Galbūt ateityje mano eksperimentai įgaus kitą pavidalą, tačiau kūrybinio kelio pradžioje norėjau priversti vidutinį grožinės literatūros skaitytoją susipažinti su tokiais vaikais, kaip Levi, Zora arba Aleks-Li.  

- Niujorke skaitytoje paskaitoje „Sėkmingesnis žlugimas“ kalbėjote apie Alainą de Bottoną, minėjusį, kad gyviems rašytojams būtų įdomu užduoti klausimą: „Kokias klaidas, Jūsų manymu, darėte rašydamas/a?“ Ar manote, kad šis klausimas padėtų skaitytojams geriau suvokti Jūsų kūrybą? O gal pagelbėtų kitiems rašytojams perimti amato subtilybes?

Abejoju, kad atsakymas į šį klausimą būtų naudingas skaitytojams – tai tebūtų literatūrinis onanizmas. Tačiau man sužinoti savo klaidas reikštų progą šiek tiek patobulėti.

- Aktyviai pasisakėte prieš bibliotekų uždarymą Brente (Londono rajonas, kuriame augo Z. Smith – vert. past.). Akivaizdu, kad vietos bibliotekos yra gyva bendruomenės dalis. Kokį smūgį toks valdžios žingsnis suduoda gyventojams ir rašytojams, netenkantiems erdvės pristatyti savo kūrybą?

Nemanau, kad be vietos bibliotekos būčiau išlaikiusi egzaminus. Be jos nebūčiau patekusi į koledžą. Abejoju, ar be koledžo būčiau apskritai pradėjusi rašyti. Tai tokie akivaizdūs dalykai, tačiau panašu, kad jie niekam nerūpi. Aš gimiau 1975 m. Gavau nemokamą vidurinį išsilavinimą, lūžus kojai buvau nemokamai gydoma, išlaikiusi egzaminus – nemokamai priimta į Kembridžą – tąsyk gavau Brento tarybos paramą, kurios neturėjau grąžinti ir be kurios nebūčiau galėjusi išgyventi. Viliuosi, kad grąžinau skolą valstybei mokėdama mokesčius. Žvelgiant iš 2012 m. perspektyvos, 1945–1975 m. atrodo kaip aukso amžius Britanijos istorijoje. Tai buvo laikas, kai mažų mažiausiai turėjai progą pasinaudoti meritokratijos teikiamomis galimybėmis. Tas laikas praėjo.

- Esate parašiusi esė „Perskaityti iš naujo: Barthe‘as ir Nabokovas“, kurioje identifikuojate du skaitytojų tipus – tuos, kurie priartėja prie kūrinio su bartišku beasmeniškumu, nerdami tiesiai į teksto erdvę, ir tuos, kuriems imponuoja rašytojo figūra. Kuriam iš šių dviejų tipų dažniau atstovauja Jūsų skaitytojai?

- Mano auditorija labai įvairi. Nenenorėčiau daryti apibendrinimų.

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau