Šiuo metu autorius pristato savo naujausią knygą „The Discreet Hero“, kuri iš dalies yra smarkią socialinę potekstę turintis kūrinys, kritikuojantis per pastaruosius du dešimtmečius Lotynų Amerikoje iškilusią naująją vidurinę klasę. Ši knyga taip pat gali būti apibūdinta kaip mažo miestelio melodrama ir paprastų žmonių gyvenimo istorijos.
„Kai buvau jaunas, mane labai įkvėpė Sartre'as ir Camus, – sako Mario Vargas Llosa. Jam tuo metu padarė įspūdį ir Sartre'o pasakyti žodžiai, kad literatūra gali įkvėpti pokyčius istorijoje. – Dabar aš neatsisakau minties, kad literatūra nesukuria pokyčių, tačiau visgi galvoju, kad jos socialiniai ir politiniai efektai yra kur kas mažiau kontroliuojami, nei man atrodė anksčiau. Anksčiau maniau, kad rašydamas tam tikru būdu apie tam tikrus dalykus gali paveikti žmones. Dabar manau, kad buvau neteisus.“
„Tačiau nemanau, kad literatūra nedaro jokio poveikio. Man svarbiausia ugdyti kritišką skaitytojų požiūrį bendrąja prasme. Jeigu domiesi gera literatūra, gera kultūra, tavimi žymiai sunkiau manipuliuoti, tu kur kas geriau suvoki pavojų, kurį kelia valdžia“, – sakė rašytojas.
Dabar skaitomos knygos yra skirtos tik pramogai – gerai parašytos, kruopščiai nublizgintos, efektingos – tačiau tai nėra literatūra, o gryna pramoga
Nobelio premijos laureatas taip pat gali palyginti tai, ką reiškė būti menininku Peru anksčiau ir dabar. „Pamenu, kai buvau jaunas, pasirinkti rašytojo, menininko kelią buvo išties dramatiška, nes tuo metu mes buvome smarkiai izoliuoti nuo viso pasaulio. Jauteisi esąs paribyje, ir jeigu išdrįsdavai savo gyvenimą skirti menui, žinojai, kad visiškai save izoliuosi. Dabar tai keičiasi, ypač didžiosiose valstybėse – ir net Limoje gali būti dailininkas, muzikantas, poetas, tai yra sunku, bet nėra neįmanoma. Tačiau tuomet tai atrodė taip neįgyvendinama“, – sako Mario Vargas Llosa.
Kaip vieną iš didžiausių šių laikų privalumų rašytojas įvardija tai, kad cenzūra tapo beveik neįmanoma. Tačiau šiais laikais, jo nuomone, didžiuliame informacijos sraute pranyksta kokybės standartai, viskas vertinama vienodai. Rašytojas sako, kad smarkiai sumažėjo ir literatūros kritikos reikšmė, o juk būtent ji anksčiau buvo viena iš esminių formuojant skaitymo įpročius ir pasirinkimus. „Dabar skaitomos knygos yra skirtos tik pramogai – gerai parašytos, kruopščiai nublizgintos, efektingos – tačiau tai nėra literatūra, o gryna pramoga“, – sako Mario Vargas Llosa.
Rašytojas prisipažįsta, kad ir pats kartais skaito tokią pramoginę literatūrą, kai kurios iš šių knygų yra labai gerai parašytos. „Aš mėgstu serialus – man patinka „Kortų žaidimai“, tai fantastiškas, labai įtraukiantis kūrinys. Tačiau tai neužsilieka mano prote. Politine, ideologine prasme jis nesukuria pozityvių pokyčių“, – sako rašytojas.
Svarbu, kad mirtis atrodytų tiesiog tik atsitiktinumas
Tačiau rašytojas net neketina trauktis iš aktyvaus gyvenimo, jis rašo knygas, turi savo skiltį leidinyje „El Pais“, dirba prie kelių naujų projektų. „Man netrūksta darbų, man trūksta laiko, – sako autorius. – Manau, labai svarbu išlikti gyvam iki pabaigos. Nebūti nugalėtam gyvenimo. Labai liūdna ir skausminga, kai žmonės jaučiasi anksčiau laiko nugalėti ir praranda norą kažką daryti. Tai mane gąsdina.“
Jis sako, kad mirtis jo nebaugina, priima tai kaip neišvengiamą dalyką. „Tai natūrali viso ko pabaiga. Tačiau manau, kad iki pat paskutinės akimirkos būtina išlikti gyvam. Svarbu, kad mirtis atrodytų tiesiog tik atsitiktinumas“, – sako Mario Vargas Llosa.
