Dabar populiaru
Publikuota: 2015 vasario 17d. 20:57

Rašytojas Michailas Šiškinas: „Rusija visu pajėgumu lekia katastrofos link“

Michailas Šiškinas
Asmeninio albumo nuotr. / Michailas Šiškinas

„Mano tėvas buvo rusas, o motina – ukrainietė. Kartais aš galvoju: gerai, kad jie to nebesulaukė“, – apie tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, sako vienas žymiausių šių laikų rusų rašytojų Michailas Šiškinas, atvykstantis į šių metų Vilniaus knygų mugę. Jo knygos buvo apdovanotos svarbiausiais Rusijos literatūros apdovanojimais, jos verčiamos daugybėje šalių. Tačiau šiuo metu jis garsėja ne tik savo knygomis. Šveicarijoje pastaruoju metu gyvenantis autorius nevengia itin kritiškų pasisakymų Rusijos prezidento atžvilgiu ir atsisakė dalyvauti knygų mugėje JAV, sakydamas, kad nenori atstovauti Rusijai, šaliai, kur valdžią užgrobė nusikalstamas režimas. Duodamas interviu 15min.lt rašytojas dalijosi savo mintimis apie kūrybą, apie padėtį Rusijoje, emigracijos naudą ir tai, kad artimiausiu metu savo gimtinėje jis nemato jokių prošvaisčių – rašytojo teigimu, šalis sparčiai artėja prie katastrofos.

Daugiau informacijos apie literatūrą, knygų konkursus rasite „15min knygų lentynos“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite ir jūs!

M.Šiškino vardas daugeliui lietuvių skaitytojų tapo žinomas, kuomet lietuvių kalba buvo išleistas jo romanas „Laiškų knyga“, patraukęs skaitytojų dėmesį ypatingo grožio plastišku, poetišku, išgrynintu pasakojimu. Vėliau lietuvių kalba pasirodė ir „Veneros plaukas“. 15min.lt duomenimis, dabar leidybai lietuvių kalba ruošiama ir dar viena jo knyga. 

M.Šiškinas gimė 1961 m. Maskvoje, studijavo anglų ir vokiečių kalbas, kaip rašytojas debiutavo 1993 m. apsakymu, vėlesni jo kūriniai pelnė rašytojui pagrindines literatūros premijas šalyje, o „Laiškų knyga“ laimėjo Rusijos nacionalinę literatūros premiją „Didžioji knyga“ bei buvo nominuota antram pagal svarbumą literatūros apdovanojimui „Naujoji Rusijos literatūra“.

Nuo 1995 metų jis nemažai laiko praleidžia užsienyje, daugiausia Šveicarijoje. 

Vienas garsiausių šių metų Vilniaus knygų mugės svečių M.Šiškinas pagarsėjo ir pasisakymais dėl padėties Rusijoje.

Dar iki Rusijos agresijos Ukrainoje jis sakė, kad padėtis dramatiškai blogėja ir tampa panaši į tai, kuo šalis gyveno prieš 1917-uosius. Rusijai aneksavus Krymą jis rašė, kad „nusikaltėliams valdžioje pasisekė įvykdyti nedovanotiną niekšybę: supjudyti rusus ir ukrainiečius, paversti kalbą ne vienas kito supratimo, o neapykantos priemone“, teigė, kad jam gėda atstovauti savo šaliai. 

Prieš Vilniaus knygų mugę 15min.lt M.Šiškinas kalbėjo ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie politiką. Karas Ukrainoje taip paveikė rašytoją, kad jis sako dabar net neturintis jokio įkvėpimo rašyti.

– Daugelis interviu su jumis prasideda nuo klausimo apie šalį, kurioje jūs dabar gyvenate – išvykęs iš Rusijos jūs dabar didžiąją dalį laiko praleidžiate Šveicarijoje. Kokį gyvenimo toli nuo tėvynės privalumą jūs matote kaip rašytojas? Viename interviu minėjote, kad būtent gyvenimas užsienyje yra galimybė pažvelgti į veidrodį ir geriau suvokti savo mentalitetą. Daugelis literatūros kritikų sutinka, kad nors jūs raginate rašytojus būti kuo universalesniems, kūryboje siekti bendresnių vertybių, jūsų paties knygose galima aiškiai justi „rusiškumą“.

– Esate teisus, šio klausimo manęs klausia daugybę metų: kaip man sekasi gyventi ir rašyti ne Rusijoje. Tačiau Rusija greitai keičiasi, tad ir atsakymai būna skirtingi.

Kažkada sakiau, kad mes gyvename XXI amžiuje, sienų nebėra, Rusija tampa įprasta valstybe, todėl rašytojui svarbu gyventi įvairiose šalyse, o svarbiausia yra tai, ką rašai.  

Tame, kad aš daug metų gyvenau ne Rusijoje, nebuvo jokios politikos. Aš niekada neemigravau iš savo šalies, tiesiog metus ir mėnesius gyvenau tai Maskvoje, tai Ciuriche, tai Berlyne, tai Londone, tai JAV. Aš nepasikeičiau, tačiau Rusija ėmė staigiai eiti iš proto.

Šiuo metu mūsų akyse didžiulė šalis vykdo savižudybę. Viskas krypsta į tai, kad visa Rusija pavirs Donbasu. Aš turiu didelę šeimą, auginu penkis vaikus. Koks tėvas norėtų, kad jo vaikai augtų Donbaso griuvėsiuose? Aš niekada neemigravau iš Rusijos, tiesiog putininė Rusija emigravo iš manęs. 

Šiuo metu mūsų akyse didžiulė šalis vykdo savižudybę. Viskas krypsta į tai, kad visa Rusija pavirs Donbasu.

– Kaip gyvenimas svetur pakeitė suvokimą apie rusų kalbą ir tai, kaip priimate ją?

– Kaip žinoma, kalba yra raktas į realybę. Niekšingam gyvenimui reikia niekšingos kalbos.

Naujame rusiškame gyvenime kiekvieną dieną vyksta labai daug niekšybių – ne gatvėse, o parlamente, teismuose, televizijoje. Rusų kalba, deja, vystosi dar didesnio niekšingumo link.

Kažkada atrodė, kad po sovietinės „naujosios kalbos“ jau daugiau nieko nebegali būti sukurta. Pasirodo, gali. Ir dabar labai aštriai pajutau, kodėl Buninas taip stipriai griebdavosi senųjų rusiškų žodžių. Tai buvo jo kova su naujais niekšingais rusiškais laikais. 

Visą gyvenimą rašo tą pačią knygą

– Pirmoji lietuvių kalba pasirodžiusi jūsų knyga buvo „Laiškų knyga“, kuri iš tiesų yra naujausias iki šiol jūsų parašytas kūrinys. Vėliau pasirodė „Veneros plaukas“.

Schematiškai šios abi knygos iš pirmo žvilgsnio yra gana skirtingos – „Laiškų knyga“ nėra tokia sudėtinga kaip „Veneros plaukas“. Be to, „Laiškų knygos“ žanras yra epistolinis romanas, vienas seniausių literatūrinių žanrų – ar tokiu būdu jūs norėjote grįžti prie šaknų, prie tradicijų? 

– Rašytojas nesako sau: dabar parašysiu kiek sudėtingesnį romaną, o galbūt reikėtų atsigręžti į tradicijas ir parašyti paprasčiau? Neįmanoma atsisėsti ir sugalvoti romano formos, lygiai kaip neįmanoma sugalvoti būsimojo vaiko veido. Koks gims, toks gims.

Išorinė romano forma man nėra tokia svarbi. Tai viso labo išorinės architektūros klausimas – bus bažnyčia su kupolais ar be jų. Koks skirtumas?

Svarbu visai kas kita: ar yra po tais skliautais Dievas? Beje, parašyti „paprastesnį“ romaną yra kur kas sudėtingiau. Tai tas pats, kas statyboje atsisakyti svarbių instrumentų – statyti bažnyčią be jokių vinių yra kur kas sudėtingiau. 

Asmeninio albumo nuotr. /Michailas Šiškinas
Asmeninio albumo nuotr. /Michailas Šiškinas

– Net jeigu struktūra skiriasi, pagrindinės romanų temos išlieka tos pačios – meilė ir mirtis, į kurias žvelgiama iš skirtingų perspektyvų ir gylių. Kaip jūs pats apibūdintumėte pagrindines savo knygų temas? Kaip bėgant metams keičiasi požiūris į tai, ką parašėte? 

– Man atrodo, kad visos knygos visuomet kalba apie tą patį. Tikroje prozoje negali būti kažkokių temų. Jeigu L.Tolstojaus tema būtų „Napoleono karai“, o V.Šalamovo „Stalino lageriai“, šių autorių kūrinių būtų galima išvis neskaityti, o tik pažvelgti į istorikų darbus.

Bet ir Šalamovas, ir Tolstojus rašė apie tą patį. Žmogaus gyvenime negali būti „temos“. Knyga, kurią rašai, yra tarsi ne tik tavo smegenų, bet ir viso iki knygos parašymo gyvento gyvenimo tomografinė nuotrauka. Bėgant metams gyvenimas tampa kažkuo kitu, tad ir knyga, kurią rašai, tampa kitokia. Ir tai ne skirtingi romanai, tai ta pati knyga, kurią parašei skirtingas tu. 

Knyga, kurią rašai, yra tarsi ne tik tavo smegenų, bet ir viso iki knygos parašymo gyvento gyvenimo tomografinė nuotrauka.

– Viename interviu sakėte, kad „Laiškų knyga“ yra knyga apie artimumą. Bent jau man tai  yra knyga, kurioje, kaip jokioje kitoje, aš aptikau gilų suvokimą apie vienatvę ir praradimus. 

– Kelias į atradimus neišvengiamai veda per praradimus. Supratimas, kad tai nėra vien tik banalūs žodžiai, ateina su metais. Jobo istorija perpildyta praradimų, kančių, mirčių, tačiau tai yra didinga knyga apie atradimus.

Mano Sašenka gyvenime praranda tiek daug svarbaus, tačiau dėl šių praradimų ji įgyja kai ką daug svarbesnio. „Jobo knyga“ – apie laimę. Reikia iš jos mokytis. 

– Jūsų knygoje ypač žavi dingstančio laiko jausmas. Atrodytų, kad jūs rašote apie tam tikrus istorijos periodus, tačiau jie tėra fonas, kuris nėra toks jau svarbus, esminiai atskleidžiami dalykai yra universalūs, nepavaldūs laikui. Be to, skaitant jūsų knygą susidaro neapibrėžto laiko įspūdis – pavyzdžiui, „Laiškų knygoje“ skaitytojas su tam tikromis istorinėmis žiniomis gali atsekti laiką, apie kurį rašoma, tačiau romane jis nėra minimas konkrečiai. Jūs tai vadinate „tikro“ ir „netikro“ laiko koncepcija. Gal galėtumėte apibūdinti tai plačiau? 

– Iš tiesų visa tai yra labai paprasta. Pavyzdžiui, jūs žiūrite į „Mona Lizą“. O ji žiūri į jus. Tačiau ji žiūri į jus iš ten, kur jūsų daugiau nebebus. Tai jau nebe laikas, tai kažkas kito. Jūsų žvilgsniai susikerta ten, kur nebėra laiko. Arba jūs sėdite koncerte ir klausotės muzikos, kurią kažkas sukūrė prieš trisdešimt metų. Ir kažkurią akimirką jūs aiškiai pajuntate, kad ši muzika atkeliavo iš ten, kur nėra mirties, ir tą akimirką ji pavertė jus šiek tiek nemirtingu.

Sukurti tą akimirką, kurioje mūsų „netikras“ mirtingas susikerta su „tikru“, gali tik menas. Todėl mes klausomės muzikos, žiūrime į paveikslus, skaitome knygas. Mes ieškome  mene būtent tokios akimirkos. 

Sukurti tą akimirką, kurioje mūsų „netikras“ mirtingas susikerta su „tikru“, gali tik menas.

Gyvenančius žmones veda pas gyvenusius žmones

Vertėja A.Stanaitytė-Korsakienė, kuri vertė jūsų knygą „Veneros plaukas“, sakė, kad ją sužavėjo tai, kaip jūs sukūrėte šiame romane moteriškus personažus, ji sakė, kad tokio moters supratimo nėra sutikusi. „Kaip įmanoma kalbėti jos balsu?“ – stebėjosi vertėja. Suprantama, kad kurdamas vyriškus personažus jūs daug kur remiatės asmenine patirtimi, tačiau kaip jūs sugebate taip jautriai įsigilinti į moters psichologiją? 

– Manau, kad nė vienas rašytojas negali pasakyti: aš perpratau moterį. Manau, kad to negali pasakyti ir nė viena rašytoja. Aš tiesiog kuriu savo Ievą pagal savo paties supratimą apie moterį.

Jeigu mano susikurtas vaizdinys sutampa su realia Ieva, jeigu moteris herojės paveiksle atpažįsta save, esu laimingas rašytojas. Tačiau tai dar nieko neįrodo. Pavyzdžiui, moterys atpažino save Natašos Rostovos paveiksle ir iki šiol negali už tai atleisti L.Tolstojui. 

– Vertėjams yra sudėtingas darbas versti jūsų poetiškus, subtiliai parašytus kūrinius. Ar jie dažnai tariasi su jumis dėl jūsų knygų vertimo subtilybių? Ar sulaukėte reakcijos į abiejų jūsų knygų vertimus į lietuvių kalbą (beje, viena literatūros kritikė apskaičiavo, kad „Laiškų knygos“ originale yra 68 000 žodžių, o lietuviškame – 71 000, ar tai liudija kažkokius kalbinius niuansus?) 

– Nemanau, kad reikėtų daryti kažkokias gilesnes išvadas iš žodžių skaičiaus vertime. Pavyzdžiui, vokiškuose vertimuose tekstai visuomet trečdaliu ilgesni nei rusiški originalai.

Vertimai į kalbas, kurių negaliu pats patikrinti (anglų ir vokiečių) dažniau sukelia panikos ir bejėgiškumo jausmą, suvokiant, kiek visko prapuola. Ir reikalas ne tik tas, kad iš penkių-dešimties kiekvieno žodžio reikšmių ir atspalvių vertėjas priverstas pasirinkti tik vieną, taigi, tokiu būdu kiekvienas vertimas visų pirma yra traktuotė, gyvos spalvų paletės supaprastinimas iki standartinės spalvos.

Svarbiausia, kad dingsta ta įtampa, kuri gyvena tarp žodžių, erdvėje tarp jų, ir kuri sieja žodžius. Tačiau šios įtampos sukūrimui reikalingas generatorius – skaitytojas, rusiškai skaitantis skaitytojas, o būtent jis ir dingsta vertime.

Šiaip ar taip, man labiau patinka vertimai į kalbas, kurių aš nesuprantu. Tad man sunku įsivaizduoti, kokius romanus iš mano tekstų sukūrė lietuviai vertėjai su lietuviais skaitytojais, tačiau labai noriu tikėti, kad jiems pavyko.

Šiaip aš mielai atsakau į vertėjų klausimus. Mano knygos išverstos į 30 kalbų, ir jau esu sukaupęs į atskirus failus šiuos klausimus ir savo atsakymus. Tiesiog savaime prašosi tokia romano forma – susirašinėjimas su vertėjais. Tačiau turbūt tai kažkas jau aprašė. 

– Skaitant jūsų knygas susidaro įspūdis, kad jūs daug laiko skiriate tyrimams, informacijos rinkimui apie dalykus, kuriuos aprašote savo romanuose. Kiek svarbus jums yra faktinis, dokumentinis pagrindas? 

– Man svarbu, kad istorija nebūtų išgalvota. Jeigu nebūčiau daug metų dirbęs vertėju pabėgėlių priėmimo centre, nebūtų atsiradęs „Veneros plaukas“.

„Laiškų knygoje“ skaitote apie žmones, apie karą Kinijoje prieš šimtą metų ir jaučiate, kad to negalima išgalvoti. Neturiu jokios moralinės teisės kažką išgalvoti apie karą, jeigu pats tame kare nebuvau.

Tačiau aš galiu ir privalau suteikti balsą tiems, kas jame buvo. „Laiškų knygoje“ naudoju istorijas ir detales tų kareivių ir karininkų, kurie tuo metu buvo Kinijoje ir paliko laiškus, užrašus, atsiminimus.

Aš grąžinu tiems žmonėms jų skausmą, jų mirtis, jų gyvenimus. Aš nesu rašytojas-prasimanytojas, aš esu kelio vedlys, vedu gyvenančius žmones pas gyvenusius žmones. Jie susitiks ir patys vienas kitą supras. 

Aš nesu rašytojas-prasimanytojas, aš esu kelio vedlys, vedu gyvenančius žmones pas gyvenusius žmones. Jie susitiks ir patys vienas kitą supras. 

– Kaip atrodo jūsų rašymo diena? Ar turite kažkokius įpročius, taisykles? Ir kaip dažniausiai prasideda naujo romano kūrimas – nuo idėjos, personažo ar kažko kito? 

– Mane skaitant visuomet stebino, kaip I.Turgenevas, G.de Maupassant'as ir daugybė kitų versdavo save sėdėti valandų valandas prie stalo laukiant įkvėpimo, kaip jie versdavo savo ranką vedžioti plunksna per popierių, bandant iškentėti žodžius.

Aš kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai romanas mane palieka. Mano diena prasideda nuo vėlyvų pusryčių. Būtinai bėgioju. Mėgstu dirbti sode, vaikščioti po mišką. Dievinu maisto gaminimą, anksčiau ieškojau receptų internete, dabar mėginu pats ką nors kurti.

Mėgstu leisti laiką su vaikais, kaip jau sakiau – turiu jų penkis, jauniausiam pusantrų metų, vyriausiam 27-eri. Per šventes visi susirenkam pas mus, tai suteikia didelį džiaugsmą.

Vakarais namie dažnai žiūrime kiną dideliame ekrane. Būtinai einame į klasikinės muzikos koncertus. Taip praeina mėnesiai ir metai, atrodo, kad romanas mane jau paliko, mes atsiskaitėme, aš nieko jam nebesu skolingas, jis mane pametė ir daugiau neberas. Ir paskui staiga jis pasirodo, sugriebia mane už apykaklės ir nutempia prie rašomojo stalo. 

Rusai tapo rusų priešais

Jūs atsisakėte dalyvauti Rusijos delegacijoje „Book Expo America“ renginyje, sakydamas, kad nenorite atstovauti Rusijai, kurioje „valdžią užgrobė korumpuotas, nusikalstamas režimas ir kur valstybę valdo vagių piramidė“.

Jūs taip pat pagarsėjote kitais aštriais prieš V.Putino režimą nukreiptais pasisakymais, o jūsų publikacija apie šiandienę Rusiją, spausdinta „The Guardian“, buvo plačiai aptarinėjama visame pasaulyje. Kaip po viso to pasikeitė požiūris į jus Rusijoje? 

– Mano laiškas, kuriuo aš atsisakiau atstovauti putininei Rusijai knygų mugėje Niujorke, buvo parašytas dar iki karo pradžios. Dar buvo gyvi tūkstančiai žmonių, kurie žuvo per tuos karo mėnesius, dar nebuvo sužaloti dešimtys tūkstančių žmonių, milijonai dar nebuvo tapę pabėgėliais.

Buvo aišku, kur šalį veda V.Putinas, ir norėjosi tai kažkaip sustabdyti, sušukti: „Rusija, ar tu galutinai nukvailėjai? Sustok! Susimąstyk!“

Tačiau šalis su įkarščiu lėkė į olimpinių žaidynių ir Krymo beprotybę. Krymas tapo riboženkliu, siena, frontu tame pilietiniame kare, kol kas dar šaltajame, kuris visu pajėgumu vyksta Rusijoje. Krymas padalino rusus. Arba tu esi „krym-naš“, arba „nacionalinis išdavikas“.

Šis pasidalijimas įvyko visoje šalyje, kiekvienoje šeimoje – tarpusavio supratimas nebeįmanomas. Arba esi vienoje pusėje, arba kitoje. Tai ir yra karas. Rusai tapo rusų priešais. Visa tai baigsis labai blogai. 

Tai ir yra karas. Rusai tapo rusų priešais. Visa tai baigsis labai blogai.

– Keliuose interviu rusų rašytojų padėtį šiais laikais lyginote su vokiečių rašytojais praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui. Sakėte, kad atrodo, jog vienintelis dalykas, kuris liko – tik sėdėti ir laukti.

Ar iš tiesų rašytojai dabartinėje Rusijoje yra tokioje beviltiškoje situacijoje? 

– Buvimas rašytoju – tai ne politinė pozicija ir ne pasaulėžiūra. Daug rašytojų Rusijoje aktyviai palaiko karą su Ukraina už vadinamąjį „rusų pasaulį“, savo tinklaraščiuose degina neapykantos laužus Europai ir Amerikai.

Fašizmas yra ne „Sieg heil“ ir ne svastika ant mundurų. Fašizmas – tai proto ir dvasios būsena. Tai išprievartautos aukos ryžtas, matant neišvengiamą situaciją, nusižeminti savo prievartautojui, patikėti juo. Iš čia ir gimsta meilė savo fiureriui bei neapykanta jo priešams.

Milijonus rusų režimas pastatė į moraline prasme padėtį be išeities. Kodėl desantininko, be kojų grįžusio iš Ukrainos į Rusiją, tėvas rašo „Facebook“: „Mano sūnus – karys, jis vykdė įsakymą, todėl kas jam benutiktų, jis teisus, aš didžiuojuosi juo“?

Žmogaus sąmonė atmeta mintį, kad jo sūnus ėjo žudyti broliškos tautos ir tapo invalidu ne gindamas savo tėvynę nuo realių priešų, o dėl paniškos apsišaukėlio, sėdinčio Kremliuje, baimės prarasti valdžią, dėl gaujos vagių, aplipusių sostą, ambicijų.

Kaip pripažinti, kad būtent tavo šalis, tavo gimtinė – agresorius, kad būtent tavo sūnus – fašistas? Juk gimtinė visuomet gėrio pusėje. Aš labai gerai suprantu vokiečių rašytojus, kurie jautėsi bejėgiai sustabdyti savo tautą, kuri susižavėjusi žygiavo paskui savo fiurerį bedugnės link. 

Literatūra padeda išgyventi šalyje kalėjime

– Panašu, kad Rusijoje literatūra vaidina kiek kitokį vaidmenį nei kitose šalyse. Daug kam knygos vis dar yra užuovėja, kurioje jie gali rasti pasaulį be melo. Ar tai tiesa? Kuo skiriasi skaitymo tradicijos Rusijoje ir Vakaruose, ar tai rašytojams užkrauna didesnę atsakomybę? 

– Rusų literatūros esmė ta, kad skaitymas visuomet buvo ne pramoga, o kova dėl išgyvenimo, kova dėl žmogiškojo orumo išsaugojimo. Ir iki revoliucijos, ir sovietiniais laikais populiariausios buvo uždraustos knygos, tos, kurių nenusipirksi knygynuose. Už knygas sodino į kalėjimus.

Aš gimiau vergovės šalyje, kur mes visi buvome vergai, mūsų kūnai priklausė „sovietinei visuomenei“, tačiau į smegenis šita pabaisiška tėvynė nesugebėjo prasibrauti.

Knygos buvo mano pasipriešinimo būdas. Tačiau dabar knygos nebėra taip, kaip tada, vienintelis informacijos šaltinis. O daug kam ir prieš revoliuciją, ir sovietiniais laikais knygos nebuvo tas informacijos šaltinis. Didžioji Rusijos literatūra nepadėjo išgelbėti šalies nuo virsmo gulagu, tačiau padėjo išsigelbėti būnant gulage.

Didžioji Rusijos literatūra nepadėjo išgelbėti šalies nuo virsmo gulagu, tačiau padėjo išsigelbėti būnant gulage.

Rusų literatūra buvo mitas, padėjęs užgniaužtiems skaitytojams išgyventi šalyje kalėjime.

Rusų literatūra tiesiog suteikė inteligentiškiems žmonėms galimybę išsaugoti savyje žmogiškumą pragare, buvo šviežio oro gurkšnis.

Tačiau tuo rusų rašytojų galios ir apsiribojo. Knyga turi valdžią tam, kas ją skaito. Tačiau čia ir bėda, kad tie, nuo kurių priklauso skaitytojų gyvenimas Rusijoje, patys knygų neskaito. Tie, kas siunčia į karą žmones, kas iš „Grad“ sistemų šaudo į gyvenamuosius kvartalus, kas numuša keleivinius lėktuvus, knygų neskaito. Ir apskritai, per visą istoriją dar nė viena knyga nesugebėjo sustabdyti karo. Net Biblija. 

– Jūs minėjote, kad Rusija yra keista šalis,  kurioje kiekvienai kartai reikia savo diktatoriaus. Kaip jūs galėtumėte palyginti Rusiją sovietiniais laikais ir dabartinę, valdžioje esant V.Putinui? Ir ar matote kažkokių vilčių, kad Rusija visgi gali pasukti europietiškumo keliu? 

– Kiekvieną kartą, kai atrodo, kad Rusija susiruošė į Europą, ji dar labiau užsidaro savyje. Taip buvo 1917 metais, taip buvo po Sovietų Sąjungos žlugimo. Visi režimai ir ideologijos pasirodo esantys bejėgiai prieš patriarchalinę sistemą, kuomet visa valstybė grindžiama ne įstatymais, o asmenine vasalo ištikimybe savo šeimininkui – nuo apačios iki paties viršaus.

Akivaizdu, kad tokia piramidė – labai patvari socialinė konstrukcija. Ji turi tik vieną minusą – ji tampa labai nepatvari keičiantis sosto paveldėtojui. Tuomet pjautynės dėl valdžios į chaosą gali nuvesti visą šalį. O dėl teisės nebuvimo, įstatymų viršenybės nebuvimo, Rusijoje visais laikais visi klausimai buvo sprendžiami ir yra sprendžiami abstrakčių biurokratinių instrukcijų būdu, žmogiškojo bendravimo pagrindu: „Aš tau – tu man“.

Kiekvieną kartą, kai atrodo, kad Rusija susiruošė į Europą, ji dar labiau užsidaro savyje.

Tai skamba keistai, tačiau būtent kyšiais rusas sprendžia visas savo problemas, nes tai jam atrodo efektyviausias ir greičiausias būdas.

Ši sistema išgyveno visus bandymus modernizuoti visuomenę, visus bandymus keisti drabužius, pavadintus „socializmas“ ar „kapitalizmas“.

Galima nusipirkti naujus marškinius, galima išsiskalbti senus, tačiau kūne vykstančiai apykaitos sistemai tai įtakos neturi. Šiuo metu Rusija aiškiai juda ne Europos kryptimi, o visu pajėgumu lekia katastrofos link. Jeigu ir bus kažkoks pakilimas, jis bus tik jau po kracho. Mano šalyje padėtis siaubingai prastėja, ir tai ne tik mano nuomonė. 

Karas stabdo kūrybą

– Jūsų kūriniai buvo lyginami su V.Nabokovo, I.Bunino ir kitų. Kas jums padarė didžiausią įtaką, nebūtinai literatūroje?

– Turbūt įtaką padarė visi – ir tie, ką mėgstu, ir ko pakęsti negaliu. Jaunystėje įtaką daro tai, ką skaitai. Kas paveikė smarkiausiai, neskaitant literatūros? Iš kino – Andrejus Tarkovskis. Iš muzikos – A.Schnittke. Iš dailės – P.Klee. Iš žmonių – vyresnysis brolis.

Būdamas vaikas, norėjau visur jį mėgdžioti, tarp mūsų buvo šešerių metų skirtumas. Jis rašė eiles. Man eiles rašyti sunkiai sekėsi, tad ėmiau rašyti prozą. 

– Kokie yra pastarųjų kelerių metų jūsų atradimai literatūroje? 

– Didį rusišką romaną praėjusiais metais išleido Vladimiras Šarovas. Aš labai džiaugiuosi, kad romanas „Sugrįžimas į Egiptą“ gavo „Rusiško Bookerio“ premiją. Ten siužetas paprastas: Rusiją galima išgelbėti, jeigu už N.Gogolį parašysi antrąjį „Mirusiųjų sielų“ tomą. 

Kaip galima rašyti, kuomet kiekvieną rytą internete atsidarai naujienas ir matai kūnus, sulaužytus gyvenimus, sunaikintus kaimus?

– Daugybė rašytojų sako, kad jie nebegali skaityti knygų savo malonumui, nes visuomet įsijungia profesionalusis vertinimas – imi analizuoti struktūrą, kalbą, personažus.

Ar tai galioja ir jums?

– V.Nabokovas yra parašęs: skaitai I.Turgenevą ir žinai, kad skaitai I.Turgenevą. O atsiverti L.Tolstojų, viską užmiršti ir tiesiog skaitai toliau, negali sustoti. Jeigu proza tikra, užmiršti, kad esi rašytojas, ir vėl tampi paprasčiausiu skaitytoju. Tai taip retai aplankantis jausmas!

– Ką rašote šiuo metu?

– Kaip galima rašyti, kuomet kiekvieną rytą internete atsidarai naujienas ir matai kūnus, sulaužytus gyvenimus, sunaikintus kaimus? Ir visa tai vyksta su tau artimais žmonėmis – rusais ir ukrainiečiais.

Mano tėvas buvo rusas, o motina – ukrainietė. Kartais aš galvoju: gerai, kad jie to nebesulaukė. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

JAV sprendimas trauktis iš svarbios sutarties: savalaikis ar dovana Rusijai?

Verslas

Jaunieji verslininkai sėkmę atrado provincijoje: klientų ieškojo skambindami į namus

Gazas

Naujas degalų žymėjimas: ką daryti vietoj dyzelino įsipylus benzino?

Gyvenimas

10 mitų apie introvertus: ar tikrai jie uždari ir nekalbūs?

24sek

„Rockets“ tikina, kad muštynes Los Andžele išprovokavo spjūvis į veidą

J.Jankevičius sudrebino „Atsarginių“ laidą: be cenzūros apie Domantą, Joną ir karalių

15min recenzija Kultūra

Laurie Anderson pranašystės iš dingusio pasaulio

Tiesiogiai Sportas

Nervų karas A lygoje: „Sūduva“ laimėjo, „Žalgiris“ barstė taškus

24sek

Kauną pasiekęs „Žalgirio“ naujokas tryško pasitikėjimu: „Esu labai arti NBA“

Vardai

Vestuvių parodoje dizainerių modeliais tapo žinomos moterys: demonstravo vestuvines sukneles

Vardai

Alfas Ivanauskas-Fara su žmona Rima ruošiasi dar vienai plastinei operacijai

Aktualu

Maskva: pasitraukimas iš branduolinių ginklų sutarties – „pavojingas žingsnis“ JAV

Pasaulis kišenėje

Naujas gidas po Užupį: kur atrasti kūrybiškumą, kuris keičia pasaulį

Gyvenimas

Plastikos chirurgas R.Vaičiūnas: yra raukšlių, prieš kurias bejėgis net botoksas

Maistas

Renata Ničajienė pristatė naują knygą: pasakiško obuolių torto receptas ir įspūdžiai iš renginio

Vardai

Lotynų Amerikos superžvaigždės Marco Anthony vila Floridoje – kaip iš muilo operos apie turtuolius

Aktualu

Londone Rihannai gaminęs virtuvės šefas laimę rado Šiauliuose

Vardai

„Man-go“ 20-mečio koncertas: įspūdingas šou, senosios narės ir besilaukianti grupės lyderė Rima

Aktualu

Taivane nuo bėgių nulėkus ir apsivertus traukiniui žuvo mažiausiai 17 žmonių

Aktualu

Užsėdęs ant merginos ir ją smaugdamas, 19-metis vidury Radviliškio tenkino lytinę aistrą

Naujienos

Aktualu

JAV sprendimas trauktis iš svarbios sutarties: savalaikis ar dovana Rusijai?

Verslas

Jaunieji verslininkai sėkmę atrado provincijoje: klientų ieškojo skambindami į namus

Gazas

Naujas degalų žymėjimas: ką daryti vietoj dyzelino įsipylus benzino?

Gyvenimas

10 mitų apie introvertus: ar tikrai jie uždari ir nekalbūs?

24sek

„Rockets“ tikina, kad muštynes Los Andžele išprovokavo spjūvis į veidą

J.Jankevičius sudrebino „Atsarginių“ laidą: be cenzūros apie Domantą, Joną ir karalių

15min recenzija Kultūra

Laurie Anderson pranašystės iš dingusio pasaulio

Tiesiogiai Sportas

Nervų karas A lygoje: „Sūduva“ laimėjo, „Žalgiris“ barstė taškus

24sek

Kauną pasiekęs „Žalgirio“ naujokas tryško pasitikėjimu: „Esu labai arti NBA“

Vardai

Vestuvių parodoje dizainerių modeliais tapo žinomos moterys: demonstravo vestuvines sukneles

Vardai

Alfas Ivanauskas-Fara su žmona Rima ruošiasi dar vienai plastinei operacijai

Aktualu

Maskva: pasitraukimas iš branduolinių ginklų sutarties – „pavojingas žingsnis“ JAV

Pasaulis kišenėje

Naujas gidas po Užupį: kur atrasti kūrybiškumą, kuris keičia pasaulį

Gyvenimas

Plastikos chirurgas R.Vaičiūnas: yra raukšlių, prieš kurias bejėgis net botoksas

Maistas

Renata Ničajienė pristatė naują knygą: pasakiško obuolių torto receptas ir įspūdžiai iš renginio

Vardai

Lotynų Amerikos superžvaigždės Marco Anthony vila Floridoje – kaip iš muilo operos apie turtuolius

Aktualu

Londone Rihannai gaminęs virtuvės šefas laimę rado Šiauliuose

Vardai

„Man-go“ 20-mečio koncertas: įspūdingas šou, senosios narės ir besilaukianti grupės lyderė Rima

Aktualu

Taivane nuo bėgių nulėkus ir apsivertus traukiniui žuvo mažiausiai 17 žmonių

Aktualu

Užsėdęs ant merginos ir ją smaugdamas, 19-metis vidury Radviliškio tenkino lytinę aistrą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018