Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytojas Robertas Keturakis: „Premijos ir apdovanojimai mane gąsdina“

Robertas Keturakis
VDU nuotr. / Robertas Keturakis
Šaltinis: 15min
0
A A

Kūrėjas, vengiantis kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, nesureikšminantis apdovanojimų, namiškių švelniai pramintas „debesų žmogumi“ – taip pirmiausia norėtųsi pristatyti poetą, rašytoją, redaktorių, vertėją Robertą Keturakį. Ne kartą įvertintas už nuopelnus literatūrai, menui bei visuomenei poetas šį penktadienį pasidabins ir Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro regalijomis.

Šiame universitete R.Keturakis praleido jau beveik porą dešimtmečių – ne tik eidamas VDU leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pareigas, bet ir nuoširdžiai bendraudamas su jaunaisiais kūrėjais, juos paskatindamas ir padrąsindamas. Šįkart su poetu kalbamės įvairiausiomis temomis – kam jis jaučiasi dėkingas už svarbiausias gyvenimo pamokas, apie kokius poezijoje slypinčius pavojus norėtų įspėti jaunąją kartą bei ko palinkėtų tautiečiams artėjančios Vasario 16-osios proga.

– Ne vienam jaunajam kūrėjui Jūs buvote ir esate mokytojas, patarėjas, palydėjęs į kūrybos barus, padrąsinęs išleisti pirmąją knygą... Kokią prasmę jums teikia ši veikla?

– Sutrinku, išgirdęs man skiriamus titulus – mokytojas, patarėjas, vedlys. Sutrinku todėl, kad man atrodo, jog bendraujantys – abu – vienas kitam yra mokytojai, patarėjai, vedliai. Juolab tie, kurie, perfrazuojant I. Kantą, per kūrybą pripildo save ir greta esantį bekraštės nuostabos  ir dėkingumo už gebėjimą dalintis žvaigždėtu dangumi virš galvos ir moraliniu įstatymu savyje.

Drąsindamas žmogų atskleisti savo pasaulį per kūrybą kitiems ir sau nepabrėžiu, kad jo darbų laukia literatūra ar kitos kūrybos sritys. Man svarbiausia, kad būtų pajausta, jog nė vienas nesame bereikšmis ne tik Visatos begalybėje, bet ir savo žemiškame pasaulyje, savo kasdienybėje, kuri taip pat sukuria pagrindus netikėtai įžvelgti ir išgirsti realybės monotonijoje nuostabią muziką.

Be to, kūryba ypač dosniai atveria žmogui visų mūsų egzistencijos prasmę – sielos veržimąsi gerumo ir meilės erdvėn.

Kūryba ypač dosniai atveria žmogui visų mūsų egzistencijos prasmę – sielos veržimąsi gerumo ir meilės erdvėn.

– Kokius žmones vadinate svarbiausiais mokytojais savo gyvenime?

– Svarbiausi mokytojai mano gyvenime tie, kurie palietė dar vaikystėje – ir vėliau mano ilgame gyvenime – net poezijos raiška sunkiai apibūdinamu švytėjimu. Toje šviesoje glūdėjo ne tik gerumas ir meilė, bet ir suvokimas, kad kiekvienas esame vieninteliai ne tik per visą žmonijos, bet ir per visą būties egzistavimą.

Pirmiausia aš žvelgiu į savo Mamą ir savo Tėtį – jie mane atvedė pasaulin, jie mane augino, jie man patvirtino, kad niekados nebūsime atiduoti tamsai (Mamos teiginys), jie mane skatino siekti gerų, šviesių, didelių dalykų (reikėtų sakyti – pasaulių). Tai jie perspėjo, kad bus gyvenime rūsčių išbandymų, kada imsi abejoti net Dievo gailestingumu, nusivilsi meile ir pasaulio stebuklais. Ir tada atsivers nelemčiausi klystkeliai ir praradimai – tavo bedvasiškumo pradžia, tavo ištikimybės savo pašaukimui nykimas.

Visa tai vėliau man patvirtino Mokytojai.

Mane augino ir drąsino būti savimi savo pašaukimo niekados neišdavę Mokytojai. Pašaukimo – ugdyti savo mokinių žmogiškumą, prigimties ir saviauklos pagrindus.

Tikriausiai norėtumėte paklausti – kokius mokytojus sutikau savo kūrybos kelyje? Artimiausi – keli: Maironis, A. Maldonis, Aistis, J. Degutytė, J. Juškaitis.

– Jau ne vienerius metus dirbate akademinėje aplinkoje, bet pažintis su universitetu prasidėjo anksčiau – kai buvote studentas. Ar dabar žvegdamas į praeitį galėtumėte įvertinti, ką studijos jums davė kaip kūrėjui, ar galbūt svarbesni buvo kitokie, gyvenimo universitetai?

– Studijuodamas Vilniaus universitete (nejaugi jau prieš pusę amžiaus?), dar sutikau prieškarinio universiteto akademinius autoritetus – J. Balčikonį, J. Lebedį, J. Dumčių, jauną, vos pradėjusį dėstyti D. Sauką. Žvelgiau į juos žavėdamasis elegantiška laikysena, intelekto beribiškumu ir drąsa, dėmesiu ir jautrumu mums, patekusiems į jau sovietinio ideologinio agresyvumo užterštą pasaulį. Net savo nutylėjimais, neminint paskaitų metų švystelėjusios minties apie žūtbūtines grumtynes dvasingųjų su nuožmėjančiais materialistais, mums sugebėjo įteigti tiesos ir netiesos siekių likimiškumą.

Gyvenimo patirtis – ne gyvenimo universitetų įteigti dalykai, padedantys nepaklysti realiame pasaulyje. Be to, manau, kad nedera gyvenimo patvirtinamas egzistencines tiesas vadinti kadienybės studijų turiniu. Ten, kur ugdomos proto galimybės ir mąstymo drąsa, kur gilinamos dvasinės galios, kasdienybės pamokos atrodo smulkios ir vienpusiškos.

Gyvenimo patirtis – ne gyvenimo universitetų įteigti dalykai, padedantys nepaklysti realiame pasaulyje. Be to, manau, kad nedera gyvenimo patvirtinamas egzistencines tiesas vadinti kadienybės studijų turiniu.

Bet tuos skirtumus kantriai suglaudžia dvasios ir kūno skaudus suvokimas – taip žmogui žemiškajame pasaulyje skirta. Nuo čia prasideda slaptingas ilgesys.

Kas pasakys, ko jis siekia?

– Bendraudamas su kuriančiais moksleiviais esate pasakęs, kad „Aš esu žmogus, ilgai gyvenęs, ir  puikiai žinau, kokie pavojai slypi už poezijos, už jūsų grožio, tyrumo, svajonių“. Tad kokie pavojai gali slypėti už poezijos?

Šioje citatoje frazę „puikiai žinau“ dabar pakeisčiau į „miglotai nujaučiu“.

Miglotai nujaučiu, kad grožis, tyrumas, kadienybę ir žemiškumą aplenkiančios svajonės sutabdo mus, kaip sustabdo tobulumo palaima.

Pasiekta. Surasta. Suprasta. Pagaliau!

Žmogus negali sutikti su savo siekių baigtinumu, kad ir kokias žvaigždes, nuostabias erdves, savo didingumo svaigulį žadėtų.

Siekti ir vis suvokti, kad pasiekiama tik dalis, tik dalelė.

Ir džiaugtis, kad yra palaima siekti nepasiekiamuosius.

– Esate parašęs ir pasakų knygą. Kuo jums įdomus šis žanras, kas paskatino juo domėtis ir išmėginti?

– Tautosakos pasakų pasaulis ir literatūrinės pasakos mane žavi savo universalumu, pasaulio begaliniu paslaptingumu, žmogaus pasangomis suvokti beribiškumo (begalybės) ir baigtinumo (galo) nuostabią dermę.

Mano Mamos gimtinė – Zanavykija, Girininkai: tai Daukanto psalmių, skirtų Lietuvos giriai, vertas kraštas. Ten pasakas ošia kiekviena eglė, kiekvienas skirpstas, kiekvienas baltalksnis. Ir žmogus jas supranta.

Mamos pasakos ugdė ne tik mano vaizduotę, bet ir pasaulėjautą. Tėvas, stabtelėjęs prie kirtimui pasirinkto medžio, apkabindavo jį ir atsiprašydavo.

Mamos pasakos ugdė ne tik mano vaizduotę, bet ir pasaulėjautą. Tėvas, stabtelėjęs prie kirtimui pasirinkto medžio, apkabindavo jį ir atsiprašydavo. Neatsimenu tų apeiginių sakinių, tik lig šiolei jaučiu jų giliąją prasmę, kur gailestis sutapdavo su pasiaukojimu, žmogus su gamta, gyvybė netikėjo, kad gali būti negyvybė.

– Esate gavęs ne vieną premiją ir apdovanojimą, o vasario 14-ąją Jums bus įteiktos ir VDU garbės daktaro regalijos. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Premijos ir apdovanojimai mane išgąsdina.

Man atrodo, kad kažkas suklaidino garbius žmones, ir jie prisiartino prie manęs tikėdami, kad esu tąsai jų išrinktasis. Bet ūmai viskas paaiškės, ir garbūs žmonės, rūsčiai pažvelgę, nusisuks ir nutols.

Vytauto Didžiojo universiteto aukštasis man skirtas apdovanojimas priklauso ne tik man. Tokius žodžius pasako kas antras, gaunantis pagarbą, pasitikėjimą, padrąsinimą ir skatinimą visomis galiomis siekti gražių tikslų.

Vytauto Didžiojo universitetas apdovanoja ir mano Tėvus, dar daugiau – visą darbščią, kantrią, lietuviškai ištvermingą Keturakių giminę ir visus tuos, kurie padėjo man suvokti ne tik vertybių vertybes, bet ir etinę kūrybos dvasią, kuri geba ir nutilti, ir ta didinga tyla įspėti, kas yra žmogus laikinumui ir Amžinybei.

Dėkoju mūsų Universiteto vadovams ir visiems Universiteto žmonėms – visu savo gyvenimu, visu savo tikėjimu, visomis savo viltimis, kad nebūsime atiduoti tamsai.

– Artėjant Vasario 16-ajai, valstybingumo šventei, norisi paklausti, kaip reaguojate į žmonių pasisakymus, kad „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“? Kaip vertinate šį nusivylimą, skepticizmą – ar jis jums atrodo adekvatus?

– Didinga ir santūriai kilni išaušta mums Vasario 16-oji – Lietuvos prisikėlimo iš mirusiųjų diena. Visa esatimi supraskime ir išgyvenkime šios dienos šviesiai slaptingą turinį. Ir džiaukimės, kad esame to Prisikėlimo dalimi.

Man taip pat išsprūsta retsykiais žodžiai: ar už tokią Lietuvą kovojome? Ar tokią Lietuvą auginome sau ir būsimiems? Tai nėra tik nusivylimas. Tai ir priekaištas sau.

Man taip pat išsprūsta retsykiais žodžiai: ar už tokią Lietuvą kovojome? Ar tokią Lietuvą auginome sau ir būsimiems? Tai nėra tik nusivylimas. Tai ir priekaištas sau.

Kiek aš padėjau savo Tėvynei augti, tvirtėti ir tuo pačiu auginti laimingus, šviesius, dosnius savo artimus ir visam pasauliui žmones? Kalbėdami apie Lietuvą, pradėkime nuo priekaištų ar nuo įspėjimų sau. Tik šitaip laimimas gėris ir tiesa.

– Ar tiesa, kad namiškiai jus vadina „debesų žmogumi“? Ar tikrai toks ir jaučiatės – pakilęs virš žemės, atitrūkęs nuo realybės? Gal poetui tai neišvengiama?

– Jau seniai artimieji mane vadina debesų žmogumi. Tai nereiškia, kad atitrūkęs nuo žemės kylu iki nuostabiausių – perlamutrinių – debesų ir ten esu laimingiausias. Tai, atrodo, reiškia, kad esu nepastovus, racionalumo ir kadienybės pragmatiškumo aplenktas žmogus. Džiaugiuosi, kad niekas nepaaiškino: toks debesis su kelnėmis.

O jei ir paaiškintų, nesusikrimsčiau, tik pagalvočiau – pasirodo, šitas prozos adeptas žino Majakovskį.

– Jau ne vieną dešimtmetį bendraujate su jaunaisiais kūrėjais. Kaip manote, ar tiesa, kad dabartinės jaunosios kartos vertybės, mąstymas, požiūris į pasaulį gerokai skiriasi nuo ankstesnių kartų?

– Esu laimingas, kad galiu bendrauti su jaunaisiais kūrėjais. Jie man patikėjo dalį savo švytinčio, viltingo, neretai paslaptingai tyro gyvenimo. Išmokau suprasti, kodėl greta jų pasaulio taip skaudžiai galiu pastebėti, kas stabarėja arba išsenka manyje.

Išmokau įspėti save, kad tokiais atvejais imu linkti prie paprasčiausios išeities – smulkinti tikslus, vengti sudėtingų temų, tiesiog – stvertis minimalizmo įsikalbant, kad ir tokiame palengvinime galima nenusprūsti lėkštuman ar prekijų diktuojamon estetikon, kur klesti detektyvinis raizgumas ir ryškios dekoracijos.

Taip atvirai bendraujant, nevengiant savo (konkretumu pagrįsto) kritiškumo, kaip ir žavėjimosi tuo, kas užkeri kūryboje, ryškėja, kad skirtumų tarp mūsų kartų pasaulių, kaip ir vertybinių įsitikinimų, nedaug. O ir tie patys skirtumai daugiau padiktuoti pagalbinių priemonių, bet ne esminių, susijusių su talento skleidimosi galiomis.

Tardamas, kad jaunieji kūrėjai Vytauto Didžiojo universitete man patikėjo dalį savo švytinčio, viltingo, neretai paslaptingai tyro pasaulio, galvojau apie jaunųjų kūrybos almanachą. Ten aš atradau tos kūrybinės galios ženklus, kurie giliai paliečia žmogaus esatį ir verčia keistis – šviesyn, gilyn, turtingyn.

Tai viltingi ženklai, leidžiantys teigti, kad mūsų universitetas išugdys ir būsimus lietuvių literatūros klasikus.

– Minėjote, kad nesinaudojate mobiluojiu telefonu, neturite el. pašto adreso, rašote ranka, o ne kompiuteriu. Ar tai jūsų sąmoningas pasirinkimas neprisirišti prie daiktų, ar galbūt tokiu būdu norite gyventi lėtesniu, ne tokiu skubiu tempu, kokį diktuoja šiuolaikinis gyvenimo ritmas?

Nenoriu, kad bet kokie taip vadinami mobilieji taptų implantu ne tik smilkiniuose, bet ir dvasioje.

– Turiu visas XXI amžiaus pagalbines ryšių ir technines (elektronines) priemones. Naudojuosi tomis priemonėmis retai, nes jos ne tiek prideda man nelengvoje ataskaitoje su kūryba, kiek atima.

Ką atima?

Pirmiausia – būtinybę tarti žodį be sudėtingų tarpininkų, bandančių man įteigti, jog technologijų pranašumas gali lemti ir mano kūrybos pranašumą. Nenoriu, kad bet kokie taip vadinami mobilieji taptų implantu ne tik smilkiniuose, bet ir dvasioje.

Fobija – pasakysite.

Ne – viso, kas gyviausia, sergėjimas. Be to, aš niekados nekeičiu įpročių, kurie man ištikimi, patikrinti tiek džiugiuose atradimuose, tiek skaudžiuose praradimuose.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą