Mielasis šio laiško skaitytojau,
visa tai prasidėjo prieš beveik dvidešimtį metų, kai parašiau knygą „Diena, kai išmainiau savo tėtį į dvi auksines žuveles“. Ji apie berniuką, kuris išmaino savo tėtį į dvi auksines žuveles. Gana smagi.
Knygoje tėtis nuveikia šit ką: yra išmainomas; nepastebi, kad yra išmainomas; skaito laikraštį. Vienoje vietoje, prieš pat kulminaciją, jis sukremta morką. Neblogai pavaizdavau tėvystę, ką?
Žmonės vis dar dovanoja tą knygą vienas kitam Tėvo dienos proga.
Man pasidarė gėda. Kaip tėčiui. Kaip žmogui. Skaitytojai atsiverčia mano knygą ir iš jos sužino, kad tėčiai – išsiblaškę, įnikę į laikraščius, retkarčiais sukremtantys morką užuomaršos.
Reikėjo ko nors griebtis. Parašyti knygą, kurioje tėtis nuveiktų galybę nuostabiausių dalykų – tokių, kuriuos ir veikia tikri tėčiai.
Šįkart – nueitų ir nupirktų pieno vaikų sausiems pusryčiams.
Aišku, jis nuveiktų ir kitų dalykų, be kurių pieno taip paprastai nenupirksi. Pabėgtų nuo žalių ištižėlių ateivių, eitų lenta XVIII amžiaus piratų laive, būtų išgelbėtas oro balionu keliaujančio laiko turisto profesoriaus stegozauro*, per plauką išvengtų lemties tapti auka ugnikalnio dievui, būtų užpultas vumpyrų ir, o kaipgi, išgelbėtų pasaulį.
O, ir aš dar nepaminėjau ponių, ir Dinozaurų kosmoso policijos. Laimė, jis turės pieno. Bet jeigu bus neatsargus, pienas, kad jį kur, sunaikins Visatą.
„Laimė, kad pienas“ – vienintelė mano parašyta knyga, pateikianti didžiuosius klausimus. Klausimus, kurių niekas kitas nedrįsta užduoti.
Kas nutinka, kai atidarai kosminio laivo duris ir įleidi erdvėlaikio kontinuumą?
Ar pikti ateiviai pertvarkys Žemę pagal savo skonį, išraudami visus medžius ir jų vietoje primėtydami pagalvėlių, o Australiją pakeisdami milžiniška pietų lėkšte su Australijos piešiniu?
Ar mes gyvename dabartyje, kaip atrodo mums, ar tolimoje, tolimoje ateityje, kaip tvirtina Profesorius Stegas?
Be to, joje yra paveikslėlių. Krūvos paveikslėlių, kurių pripiešė Skottie Youngas: žmogus, skiriantis vieną pieštuko galą nuo kito ir paišantis smailuoju; žmogus, už piešimą gavęs apdovanojimų; žmogus, žinantis, kaip atrodo oro balionu keliaujantis laiko turistas stegozauras; žmogus, nulietas iš bronzos.
Nors nepaminėjau, kad šioje knygoje yra ir piranijų, bet jų yra. Daugiau ar mažiau.
Visatos laimei, knygoje yra ir pieno. Valio! Be to, ji tikrai nuotaikinga.
Viliuosi sulaukti visų šalių tėčių padėkos. Žinoma, kai tik jie baigs skaityti laikraštį.
Nuoširdžiai Jūsų,
Neilas Gaimanas
Neil Gaiman. Pagaliau pienas. Vilnius. ‒ Bonus Animus, 2015. 128 p.
