TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Raudonosios armijos įžygiavimas į Marijampolę 1940 m. vasarą rašytojo – Vinco Ramono akimis

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Paradoksalu, bet nepaisant milžiniško sovietinės okupacijos masto ir nepamatuojamų padarinių, lietuvių literatūra negali pasigirti kūrinių, skirtų 1940-1941 metų sovietinei okupacijai, gausa. Vinco Ramono (1905 – 1985) kūryba laikytina reta išimtimi. Rašytojas, XX a. 4-ąjame dešimtmetyje debiutavęs novelių rinkiniu „Dailininkas Riauba“, publikavęs du romanus ir apysakų rinkinį Lietuvoje ir emigracijoje (Vokietijoje, o vėliau Australijoje ir JAV), pelnė neprilygstamo impresionisto ir vieno ryškiausių savosios kartos prozininkų titulą. 1947 m. Vokietijoje išleistas jo romanas „Kryžiai“, vaizduojantis Suvalkijos kaimo gyvenimą, sukėlė kone dešimtmetį besitęsusią diskusiją išeivijos spaudoje.

Romanas „Dulkės raudonam saulėleidy“, išspausdintas 1943 m. dienraštyje „Ateitis“, buvo pirmasis 1940-ųjų įvykius vaizdavęs kūrinys lietuvių literatūroje. Romane puikiai perteikiama atmosfera, prieš 75-erius metus tvyrojusi Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kuriuos karštą vasaros dieną užplūdo okupantų daliniai. Rašytojas neįvardija Lietuvos provincijos miesto kurio gyvenimą nuo 1940-ųjų birželio iki 1941-ųjų birželio, tiksliau, pirmosios sovietų - vokiečių karo dienos, aprašo, tačiau nesunku atspėti, koks tai miestas. V. Ramonas nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio gyveno Marijampolėje, todėl kai romanas buvo publikuotas „Ateityje“, marijampoliečiai ypač nekantriai laukdavo laikraščio, skaitė ir nesunkiai atpažindavo romane aprašytus įvykius ir žmones. Nesuklystume teigdami, kad čia pateikiamoje romano ištraukoje aprašoma kaip raudonoji armija  įžengia į Marijampolę 1940-ųjų birželį: 

DANGUS VAKARUOSE buvo mėlynas, tik kur ne kur draikėsi balti debesėliai, o rytuose saulė švietė lyg pro balzganą šilkinį šydą. Vos vos judėjo medžių lapai. Jie buvo pilki, apnešti gatvės dulkių. Skambėjo bažnyčios varpas. Skambėjo lėtai, liūdnai, lyg atsidusdamas. Apie baltus bokštus išsigandusios kiauksėdamos skraidė kuosos.

Miestas dar buvo beveik tuščias. Buvo jaučiamas dar neseniai iššluotų gatvių kvapas. Šaligatviais skubėjo tarnaitės su pieno indais. Susitikusios jos sustodavo, kažką tarp savęs šnibždėdavosi, mostaguodavo rankomis ir kraipydavo galvas. Senutės su storomis maldaknygėmis rankose trepleno į bažnyčią. Sukdamos j Bažnyčios gatvę, jos ties kampu sustodavo ir valandėlę vis žiūrėdavo išilgai Vytauto gatvės. Vis į žiemių pusę. Lyg ko laukdamos.

Pačiu gatvės viduriu važiavo vežikas. Arklio pasagos lėtai kaukšėjo j tašytus gatvės akmenis. 

– Iš kur taip anksti grįžti? – paklausė vežiką žilas kiemsargis. Jis savo šluota kėlė dulkes – baigė šluoti šaligatvį.

Vežikas sulaikė arklį.

– Ponus iš klubo nuvežiau namo. Užsirūkysim, dėde.

– Ponus, sakai? Tokie dalykai darosi, paskutinės jų dienos, galima sakyti, o jie klube!

– Gal, sako, nematysim daugiau gyvenimo, jau nematysim daugiau klubo, sako.

Nėra, sako, daugiau Lietuvos! O vis dėlto tiesa, kad Smetona pabėgo. Pažino automobily, kai suko į Vilkaviškio gatvę

– Ar kai vežei namo, jie taip?

– Taigi. Nėra, sako, daugiau Lietuvos! O vis dėlto tiesa, kad Smetona pabėgo. Pažino automobily, kai suko į Vilkaviškio gatvę.

– Kodėl taip vėlai šluoji gatvę? - riktelėjo pro šalį eidamas policininkas.

– Nubauskit, nubauskit šitą dėdę, ponuli, – atsakė vežikas. – Tokių svečių atvažiuoja, o jis – matai ką! Ponai iš klubo grįždami dar gali batelius susitepti.

– Atsiprašau, ponuli, nepykit, – kalbėjo kiemsargis, nusiimdamas kepurę ir nusilenkdamas iki žemės. – Pamigau! Dievaži, pamigau. Vakar buvau Smetonos išleistuvėse. Išlydėjom, apverkėm, apraudojom...

Policininkas lyg krūptelėjo, sukando dantis, net žandikauliai iššoko, ir smarkiai nuėjo toliau.

Vežikas garsiai nusikvatojo.

– Ponas policininkas nepamigs, kai rytoj eis gatvių šluoti. Ech, dabar toks ūpas, dėde, kad va tik prieitum ir duotum kokiam buržujui į snukį. O paskui dar sykį, dar sykį!

– Nieko, nieko, dar pamiklinsi rankelę. 

– Žinai, dėde, kai pagalvoju... Kad čia dabar Smetona važiuotų, tai aš arklį tik skersai gatvės! Mat velniai! Man galas, bet ir jis neištrūktų.

Ir vežikas nusispjovęs pavarė arklį.

Didžiosios gatvės namai buvo daugiausia dviejų aukštų, mūriniai. Senos plytos vietomis ištrupėjusios. Čerpių stogai apnešti dulkėmis. Tik keli namai buvo nauji, švariom baltom sienom. Buvo ir medinių namų, daugiausia gelsvai dažytų. Švediški dažai vietomis atšokinėję, nusilupinėję. Sienos atrodė lyg šašuotos. Ant stogų buvo iškrypusios antenos. Tarp namų, seniai dažytų, durpių spalvos tvoros. Pro tvorų plyšius buvo matyti bulvių daržai, kiemai, kuriuose buvo sukrautos malkos, senos statinės, sulūžę vežimai ir ant virvių plevėsavo sukabinti skalbiniai.

Krautuvių langai buvo dideli. Atrodė, kad visa pirmojo aukšto siena yra iš stiklo, įstatyto j siaurus plytų rėmus. Už stiklo žibėjo čekiški batai, margavo dryžos vilnonės angliškos medžiagos, rausvi, žalsvi šilkai, tokie plonyčiai, kad traukė ranką paglostyti. Rudi ir juodi kailiai viliojo priglausti veidą prie jų švelnaus minkštumo. Blizgėjo laikrodžiai, ant juodo aksomo sidabriniai šaukščiukai, krištoliniai stikliukai, žiedai su raudonom, melsvom ir briliantų akutėm, blizgančiom kaip rasos lašeliai. Mažesniuose languose išstatyti buteliai vyno, degtinės su auksiniais užrašais ir žvaigždutėm. Saldainių ir konservų dėžės. Rūkyti unguriai praplauti. Jų baltas riebumas tiesiog pro stiklą kvepėjo.

Kas šimtas žingsnių buvo alaus baras.

Gatvėj iš šiaurės pusės pasirodė šarvuotas automobilis. Žalias jis buvo ir visu smarkumu lėkė gatvės viduriu. Iš automobilio bokštelio į priekį buvo iškištas patrankos vamzdis. Priešaky drebėjo raudona vėliavėlė. Pasirodė antras, trečias. Ūždami jie nėrė į pietus, Į kareivinių pusę. Jų sukeltose dulkėse kaip tirštoj migloj pasinėrė praeiviai. Nustebę visi subėgo į būrelius. Kaip vištos prie pabertų grūdų.

Pasirodė tankai. Jie čerškė savo plieniniais vikšrais, net langų stiklai skambėjo.

– Mama, kas čia?

Nieko neatsakė motina vaikui, tik stipriau suspaudė jo rankutę. Vaikas nustebęs žvilgtelėjo į jos veidą. Ji išsiėmė iš rankinuko nosinę, ilgai negalėjo jos iškėtoti ir įgrūdo atgal į rankinuką.

– Mama, tu verki?

– Ach, koks tu... Dulkės... matai...

O tos dulkės pamažu gulė ant namų stogų, ant baltų sienų, ant iškabų su baltu Vyčiu raudonam lauke. Pro visus langus jos skverbėsi į namų vidų. Langai užsidarinėjo. Tik pro užuolaidas akys bailiai žiūrėjo į gatvę.

Miesto sodo takais į gatvę bėgo vaikai, skubėjo suaugusieji. Jie skubėjo ištiesę kaklus, prasižioję ir greit mirkčiodami akimis. Prie miestą sodo vartų stovėjo būrelis jaunų žydų ir žydaičių. Jos turėjo raudonų gėlių, kažko laukė ir nerimavo. Pasirodė pirmieji sunkvežimiai su bolševike pėstininkais.

– Urha! – sušuko žydai, mėtydami gėles į automobilius. – Da zdrastvujet velikij Stalin! Da zdrastvujet nepobedimaja krasnaja armija!

Raudonarmiečiai vilkėjo žalsvomis medvilninėmis palaidinėmis. Jos buvo suglamžytos, apdulkėjusios ir riebaluotos. Ploni kaip ligotų žąsiukių kaklai vos išlaikė galvas su sunkiais žaliais šalmais. Veidai buvo išsekę, išgeltę kaip apdulkėjusių vaškinių lėlių. Siauros mongolų akys buvo sustingusios, be prasmės. Jokio džiaugsmo, jokio atsakymo į žydų riksmą.

Vėl tankai. Vienas staiga sustojo. Iššoko raudonarmiečiai, bėgioja aplink, kažką šūkavo ir krapštė. Du žydukai pribėgo prie tanko ir kažką raudonarmiečiams pasakė.

– Nenado! – piktai sušuko raupuotas raudonarmietis ir pasilenkęs pasitaisė brezentinį bato aulą. Žydukai atbuli atsitraukė.

– Atstatė! – linksmai sušuko balsas. Minioj kažkas susijuokė.

– Nu? Ką? Ką tu nori pasakyt? – ryžtingai šūktelėjo žydas ir palenkęs galvą žengė artyn. Juokas nutilo. Tik ūžė mašinos, drebėjo langų stiklai, čerškė tankų vikšrai. Kažkas skambėjo lyg geležiniai pančiai.

Minioj stovėjo aukštas žilaplaukis vyras. Jis buvo su pilku angliškos medžiagos kostiumu, melsvais šilkiniais marškiniais. Jo gelsvas, pailgas veidas buvo švariai nuskustas. Gilios raukšlės vagojo kaktą, kai jis žiūrėjo primerkęs savo šviesiai mėlynas akis. Jo dešinysis antakis nežymiai trukčiojo. Jis stovėjo nejudėdamas, kaip sustingęs. Net aplinkui besimaišančių praeivių pastūmėtas jis nepasitraukdavo iš vietos. Jis žiūrėjo ne į tankus, bet kažkur tolyn. Rodos, kad jis įsižiūrėjo į sklypelį mėlyno dangaus, kuris buvo matomas tarp dviejų namų stogų. Rodos, kad jis sekė, kaip balzganas debesėlis slenka pro namo kaminą ir štai tuojau tą mėlyną, tyrą dangaus sklypelį uždengs. Kairėj rankoj jis laikė pilką, minkštą skrybėlę, o dešinėje geltoną lazdelę. Lyg užsimiršęs, jis kartais sugniauždavo skrybėlę, o nendrinė lazdelė sulinkdavo.

Tankai ir automobiliai nuvažiavo. Minia pradėjo skirstytis. Žmonės ėjo lyg nenorėdami, lyg pailsę. Ėjo tylėdami, palenkę galvas. Atsisveikindami spaudė vienas kitam rankas, nežiūrėdami į veidą, bet kažkur į šalį, ten toliau į žemę. Taip žmonės skirstosi iš kapų. O žilaplaukis vyras vis dar stovėjo vietoj.

– Eikim namo, ponas Kubiliau, – užkalbino jį namo savininkas Norkaitis, nusiimdamas skrybėlę. – Matėm... Taigi. Sulaukėm!

Kubilius nuleido galvą ir žiūrėjo į gatvės grindinį dar labiau suraukęs kaktą, lyg norėdamas kažką atsiminti. Lyg jį erzino šita raudona gėlė, numesta ant šaligatvio. Staigiai mostelėjęs savo lazdele, jis numušė gėlę į gatvės vidurį.

– Jūs sakot, matėm? Nieko mes dar nematėm. Mes dar tik pamatysim. Vietoj šitų raudonų gėlių mes tuoj pamatysim raudoną kraują. Namo, sakot? Eikim, jei tie namai dar mūsų.

– Argi namus atimtų? Negali būti! Na, iš tų, kurie nešvariais būdais, kurie kyšius ėmė ir rūmus statė... Bet kada čia iš tos mažos algelės centą prie cento... Tai būtų... Viešpatie brangiausias, tai būtų... tiesiog nežmoniška! Ne, negali būti, jūs tik juokiatės.

Bet Norkaičio balse buvo jaučiamas nepasitikėjimas ir net baimė. Kone maldaudamas jis žiūrėjo į Kubiliaus veidą, lyg prašyte prašydamas nuraminimo ir kartu lyg bijodamas išgirsti dar baisesnę žinią. 

Kubilius ėjo lėtai ir tarsi negirdėjo.

– Aš tiesiog stebiuosi savim, – kalbėjo jis. – Stebiuosi savo ramumu. Aš galvoju ir apie kitus. Atrodo, kad visi turėtų bėgti, verkti, tiesiog rėkti kaip mirti pasmerkti. Juk mylim mes savo tėvynę! O dabar - nieko. Tik truputį išbalę. Žinot, kodėl taip? Mes jau apsipratom. Kai tik prasidėjo karas, kai paskui rusai atsitraukė į savo bazes, mes širdies gilumoj jautėme, kad šitaip bus, tik niekam to nesakėm. Mes jau seniai tyliai, užsidarę savy išgyvenom, išdrebėjom šitą nelaimę. Ir kas su mumis bus ateity, jau esame po keliolika kartų spėlioję. Štai dėl ko visi iš išorės tokie ramūs.

Juodu pasuko į Kudirkos gatvę. Čia buvo Norkaičio medinis dviejų aukštų namas, pilkai nudažytas. Laukinėse vynuogėse pasislėpusi stiklinė veranda. Kubilius gyveno antrame aukšte.

Juodu išsiskyrė.

Vincas Ramonas. Dulkės raudonam saulėleidy: kūrybos rinktinė. - Vilnius: Bonus Animus, 2013.- 544 p. 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą