Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 1d. 19:08

Rimantas Kmita: Ko mes veltui mokėmės universitetuose, arba Roberto Menassės kiaulė

Rimantas Kmita
Asmeninio archyvo nuotr. / Rimantas Kmita

Bandant perkąsti literatūros teoriją universitete smegenys užvirdavo bene labiausiai. Klausimai iš pažiūros elementarūs: kas yra literatūra, kas yra autorius, kas tekstas, kuo fikcija skiriasi nuo dokumento ar liudijimo?

Bet vos tik į juos pasižiūri iš filosofinių bokštų, iš profesorių knygų apie fiktyvumą ir įsivaizdavimą, pasirodo ne tokie paprasti. Priešingai. Autorius tai miręs, tai beprisikeliantis, teksto perskaitymui įtaką daro net ir rašalo dėmė paraštėje, o naiviai skaitantieji grožinės literatūros tekstą būdavo pravirkdomi minties, kad tekstai tėra citatų citatos.

Iš senų pokalbių su pažįstama teisininke buvau patyręs, kad apie Michelio Foucault ir kitų postmodernistų autorių konceptus ji girdėjusi nebuvo. Tapo aišku, kad literatūros ir teisės paniatkės nelabai turi ką bendro, tik teisininkų rankose gerokai rimtesni įrankiai. Juristika ir humanitariniai mokslai šiaip jau turėtų būti gana artimos, bet iš tiesų yra kaip tos sesės, kurios per kalnelį nesueina.

Ir tada supranti, kad be reikalo mes šaipėmės iš Šiaulių universiteto, kur buvo dėstomi „Chiromantijos pagrindai“. Netikintys viena ar kita disciplina jos tiesiog nesupranta ir gali gyventi apie jas visiškai nieko nežinodami, o literatūros teorijos galia visuomenėje dar menkesnė negu chiromantijos. Bet ką ten literatūra ir jos teorija su praktikom. Visa kultūra rimtų, racionalių veikėjų galvose atsiduria greta chiromantijos.

Visa kultūra rimtų, racionalių veikėjų galvose atsiduria greta chiromantijos.

„Kultūra buvo nereikšmingas skyrius be biudžeto, be svorio Komisijoje, be įtakos ir galios. <…> Prekybos ar energetikos komisarui, netgi žvejybos komisarei, prireikus per Komisijos posėdį nueiti į tualetą, diskusiją nutraukdavo ir laukdavo, kol jis ar ji grįš. Bet kai prireikdavo išeiti kultūros komisarei, kaip niekur nieko būdavo tariamasi toliau, niekas net nepastebėdavo, ar ji sėdi prie derybų stalo, ar tualete.“

Tai citata iš austrų rašytojo Roberto Menassės romano „Sostinė“ (į lietuvių kalbą vertė Kristina Sprindžiūnaitė, Tyto alba, 2019). Vargšas Europos Komisijos Kultūros komitetas romane atsakingas už pačios ES penkiasdešimtmečio jubiliejų. Ir gimsta mintis komiteto referentui Martinui Zusmanui ne šiaip renginuką surengti, bet ta proga parodyti savo srities svorį – trenkti iškilmes ne kur kitur, o Aušvice, kuris praktiškai turėtų būti ES sostinė. Kultūros komitetas, mieli lietuvių skaitytojai, girdėtas darinys pastaraisiais metais, ir mes čia turėtume medžiagos apsčiai didingam groteskui, tačiau kol kas turbūt turime tik Juozo Grušo „Karjeristus“.

Menassės romanas 2017 metais gavo svarbiausią premiją, kokią gali gauti vokiečių kalba rašantys autoriai – „Deutsche Buchpreis“.

Rafaela Proel nuotr./Robertas Menasse
Rafaela Proel nuotr./Robertas Menasse

„Sostinė“ yra apibūdintas kaip pirmasis Europos Sąjungos romanas. Ir tai, sutikite, skamba baisiai neseksualiai. Romanas apie Briuselį, apie ES biurokratiją. Daug tyrinėjimų, šaltinių, įvairiausių archyvų. Bet. Robertas Menasse visa tai perkelia į daugiabriaunius charakterius ir detektyvinę istoriją, o tam reikia tikrai gero amato išmanymo ir formos pojūčio. Robertas Menasse puikiai parodo, kad jis tai turi. Romano pradžioje Briuselio gatvėse išnyra besiblaškanti kiaulė, kurios pasirodymas miestiečius sutrikdo gerokai labiau negu šūvis viešbutyje. Ir tai juk ne tik apie biurokratus, tai ir apie mus. Juk ir mes tik trūktelėtume pečiais – šūvis? Koks šūvis? Gal ten žmonės šampaną geria ar duris tranko. O kiaulė visai kas kita, apie kiaulę tuoj visa žiniasklaida parašo. Menassės romanas baisiai juokingas. Bet autoriui pasidžiaugus premija teko „atsiimti“.

Istorikai, žurnalistai ir kiti entuziastai tuoj išsiaiškino, kad į realaus politiko, pirmojo Europos ekonominės bendrijos pirmininko (1958–1967) Walterio Hallsteino lūpas rašytojas įdėjo žodžius, kurių pirmininkas nesakė, ir visa literatūros teorija prisėdo parūkyti kamputyje. Nes kaipgi taip, įdėti į personažo lūpas žodžius, kurių jo prototipas nesakė? Viena iš tokių netikrų citatų – „Tautos panaikinimas yra europietiška idėja.“ Iš tiesų tai yra idėja, kurią nuolat kartoja pats rašytojas, sakantis, kad šiais laikais politikai, manipuliuojantys nacionalistiniais jausmais, yra melagiai, nes išspręsti esminių šiuolaikinių problemų (ekologija, saugumas ir t.t.) vienos valstybės ribose yra visiškai neįmanoma.

Dar vėliau Frankfurter Allgemeine Zeitung išsiaiškino, kad Hallsteinas savo pirmą kalbą sakė ne Aušvice, kad Menasse savo sukurtus Hallsteino žodžius naudoja ne tik romane, bet ir eseistikoje ir pasisakymuose. Šitaip sumaišius žanrus situacija komplikavosi rimčiau ir greičiausiai Carlo Zuckmayerio medalio Menasse nebūtų gavęs be paaiškinimo ir atsiprašymo. Rašytojas iš pradžių aiškino, kad citatų pažodiškumas ne taip ir svarbu, kad svarbiausia esmė. Bet mes žinome, kad medalis nėra tik medalis ir gėlės, ir net ne 30 litrų reinvynio, kuris tėra tik simbolinis priedas prie premijos. Menasse atsiprašė. Mariaus Ivaškevičiaus atvejis mūsuose šiuo požiūriu paprastesnis, nes prie šio rašytojo interviu taip pat bandyta prisikabinti, žinoma, be pagrindo.

Vokietijoje pastaruoju metu diskutuojama ne dėl vieno romano ar filmo, kuriame veikia istorinės asmenybės, o jeigu romanas yra apie Holokaustą, tai išlipti sausam iš vandens sunkiai pavyks. Bet aš grįžtu prie pamokų, kurias išmokau universitete, ir dabar galvoju, už ką buvo tie pažymiai, kam buvo tie seminarai, diskusijos ir ginčai.

Literatūros kūriniai šiandien ne tik Lietuvoje skaitomi tarsi politikų pareiškimai, literatūra įtraukiama į faktų ir feikų batalijas. Bet, mano supratimu, literatūra turbūt net negali būti apie konkretų žmogų, joje negali būti net ir faktų, kitaip ji taip ir liktų publicistika. Faktai, konkrečių žmonių vardai, biografijų fragmentai ir visa, ką mes vadintume tikrove, čia padauginama, pakeliama kubu tam, kad atsirastų apibendrinantys simboliai, daugiareikšmiškumas, žmogaus likimą ar situaciją nusakantys archetipai. Literatūra yra matrica, kurioje viskas galėtų būti, o ne buvo ar yra. Šitai įdedu į Aristotelio lūpas. Tikrinkite.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:21
00:03
03:14

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Jauskitės gražūs