Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 28d. 15:38

Rimtosios literatūros šedevras „V.“ – žvilgsnis į bedugnę, glūdinčią kiekviename iš mūsų

„V.“
Knygos viršelis / „V.“

Lietuviškai pasirodė šiuolaikinės rimtosios literatūros šedevras – Steve’o Sem-Sandbergo romanas „V.“. Romaną iš švedų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Kaip apie romaną atsiliepė knygos redaktorė Irena Daugirdaitė, norisi skonėtis ir svaigintis tokiu tekstu. „Nenustoja stebinti rašytojai, kurie tokias knygas parašo, ir vertėjai, kurie jas išverčia“, – sako I. Daugirdaitė.

Steve’as Sem-Sandbergas (gim. 1958) – švedų publicistas, vertėjas, vienas svarbiausių šiuolaikinių Europos rašytojų, intelektualiosios prozos atstovas. Kaip rašytojas, debiutavo 1976 m., tačiau tikroji jo literatūrinė karjera prasidėjo 1997 m., kai buvo išleistas romanas „Teresė“, kurio pagrindinė herojė – prieš visą Vokietijos valstybę kovojanti teroristinės organizacijos RAF narė Ulrikė Mainhof, pravarde Teresė.

Tarptautinio pripažinimo rašytojas sulaukė 2009-aisiais, išleidęs romaną „Melo imperatorius“, kuris pasakoja apie Lodzė žydų geto įkūrėją Chaimą Rumkovskį. Už šią knygą autorius buvo apdovanotas pagrindiniu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. Knyga buvo išleista dvidešimt aštuoniuose šalyse (lietuviškai pasirodė 2015 m.). Už literatūrinį meistriškumą, intelektinį užmojį, istorinį dabarties pojūtį ir empatišką veikėjų vaizdavimą S.Sem-Sandbergas apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, už kūrybinius nuopelnus nominuotas Šiaurės šalių tarybos literatūros premijai, „Independent Foreign Fiction Prize“ apdovanojimui Didžiojoje Britanijoje, Jano Michalskio premijai Šveicarijoje. 2016 m. už romaną „Išrinktieji“ gavo prestižinę „Prix Médicis“ premiją Prancūzijoje.

Literatūros kritikai S.Sem-Sandbergo kūrybą apibūdina kaip tikros moralinės jėgos kupinus naratyvus. Pasak apžvalgininkų, autorius rašo ne tam, kad susitaikytume su praeitimi, o tam, kad pamėgintume suprasti tai, kas atrodo nieku gyvu neatleistina. Rašytojo kūriniams būdinga kone dikensiška veikėjų plejada ir kinematografiškai ryškios detalės.

Stefan Tell/Steve’o Sem-Sandbergo romanas „V.“
Stefan Tell/Steve’o Sem-Sandbergo romanas „V.“

Naujausias autoriaus romanas „V.“ – įkvėptas Georgo Büchnerio pjesėje „Voicekas“ pavaizduotų realių įvykių. Ši pjesė ne kartą pastatyta Lietuvos teatruose. Romanas pasakoja apie karų plėšomą Europą – žemynas trupa, nors jo gyventojai svajoja apie naują požiūrį į individą kaip į socialinę būtybę. Tai negailestinga pažeidžiamos žmogaus prigimties studija ir žvilgsnis į bedugnę, prarają, kuri pasak G.Büchnerio, glūdi kiekviename iš mūsų.

Pagrindinis romano veikėjas lenkų kilmės vokietis V. (Voicechas) suimamas už buvusios meilužės nužudymą ir tardomas kalėjime. Jis nesigina ir kaltės neneigia, o apklausų metu jį tiriančiam psichologui papasakoja apie savo praeitį. Įvykių laikas – apie 1800 metus. Gimęs neturtingoje šeimoje, anksti netekęs tėvų, jis išleidžiamas mokytis perukų amato ir dirba pameistriu. Jis patiria daug skriaudų, tačiau jos neakcentuojamos – V. veikiau kaip lapas, nešamas vėjo tai vienur, tai kitur, o skriaudos – daugiausia susijusios su pažeminimu ir gėda dėl nederamos aistros ir nelaimingos meilės.

Kartą pamilęs merginą ir jos atstumtas, jis pats ją paniekina ir iš pykčio sužaloja jai veidą, todėl turi bėgti ir įstoja į rekrūtus olandų armijoje, tačiau jau pirmame mūšyje patenka į švedų nelaisvę. Kaip karo belaisvis pirma pristatomas prie darbų, o paskui paimamas į švedų armiją kautis su rusais Suomijoje.

Romane nėra jokių aiškių atsakymų. Žinoma, V. žudikas, tačiau jo pasakojimas kelia atjautą, tarsi jis turėtų būti „aplinkybių auka“.

Rašytojas akcentuoja karo beprasmybę ir laipsnišką proto netekimą nuolat kažko laukiant, kenčiant badą ir šaltį, regint aplinkui vieną po kito krentančius būrio draugus. Per klaidą nužudęs savo būrio vadą, jis grąžinamas į Stokholmą, tačiau, aplinkybėms susiklosčius, lieka nenubaustas ir vėl stoja tarnauti į kariuomenę – šįkart jo būrys išsiunčiamas padėti Napoleono armijai, žygiuojančiai į Maskvą. Jie seka prancūzų armijos pėdomis per jų nusiaubtas Lietuvos žemes – ne kartą minimi Lietuvos miestai Memelis, Kaunas (Kowno), Žiežmariai (Zyzmory), Vilnius (Wilno) – ir tolyn Rusijos fronto link. Voicechas, po vieno iš nedaugelio susidūrimų su priešu ant šliaužtų vilkdamas sužeistą draugą, nusilpęs atsilieka nuo būrio ir susiduria su pora prancūzų dezertyrų, su kuriais tuo pačiu keliu per Vilnių patraukia atgal. Šioje kelionėje vis augusi beprasmybės ir žvėriškumo įtampa pasiekia kulminaciją ir pratrūksta žiaurumais, kurie įsirėžia jam į sąmonę.

Pats pasakojimas, nors ir lėtas, labai žodingas ir įtraukiantis, kupinas V. gyvenimo atradimų, įžvalgų, sapnų ir regėjimų. Į tekstą įsipina psichologo išvados iš šalies, taip pat tų laikų medicinos ekspertų pastabos apie beprotybės kilmę, ištraukos iš G.Büchnerio dramos.

Romane nėra jokių aiškių atsakymų. Žinoma, V. žudikas, tačiau jo pasakojimas kelia atjautą, tarsi jis turėtų būti „aplinkybių auka“, tarsi jo nusikaltimas kiltų iš gyvenimo sužalotos sielos, tačiau ir taip iki galo nėra. Taip, jis jautrios sielos, mato tai, ko nemato kiti, jis myli, turi darbščias rankas, tačiau nesipriešina jį nešantiems įvykiams, nemoka atleisti, kelia ranką iš pykčio. Ar jis ligonis? Ar vertas gailesčio, atleidimo?

Romanas nominuotas Augusto premijai ir apdovanotas Švedijos nacionalinio radijo romano prizu („Sveriges Radios romanpris“, 2020).

Pranešimas spaudai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

03:04
01:08
07:46

Esports namai

URBAN˙/