Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 20d. 19:08

Rimvydas Stankevičius: „Jei šios knygos nebūčiau parašęs, negalėčiau savęs vadinti išsipildžiusiu poetu“

Rimvydas Stankevičius Interviu
Žanetos Stankevičienės nuotr. / Rimvydas Stankevičius

Kalbant apie ką tik išleistą naują poezijos knygą „Kiaurai kūnus“ (dail. Deimantė Rybakovienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) poetas Rimvydas Stankevičius prisipažįsta, kad jam „keista ir nuostabu skaitant stebėti, kaip šis pandemija ženklintas laikas keičia ir praplečia eilėraščių kontekstus“.

Poetas, išleidęs jau devintąjį poezijos rinkinį apgailestauja, kad kol kas negali savo džiaugsmu pasidalinti su bičiuliais, pakviesti jų ir visų poezijos gerbėjų į pristatymą. Nors dėl pandemijos jo knyga liks paženklinta dramatiško laiko ženklo, Rimvydas Stankevičius neabejoja: „Labai nedaug yra mano kūrinių, kuriais esu visiškai patenkintas, bet šis eilėraščių ciklas – vienas tokių.“ Apie naujausią knygą „Kiaurai kūnus“, jos sukūrimo ir išleidimo kontekstus poetą Rimvydą Stankevičių kalbina Dalia Linkevičiūtė.

– Praėjus keleriems metams po rinkinio „Šermuonėlių mantija“ pasirodo nauja tavo eilėraščių knyga „Kiaurai kūnus“ – tikras džiaugsmas Rimvydo Stankevičiaus kūrybos gerbėjams. Ar sunku yra paruošti tekstus knygai? Ar daug dirbote su knygos redaktoriumi Aidu Marčėnu? Ar knygai pasirodžius yra noro ją perskaityti?

– Džiaugsmas ne tik gerbėjams, didžiulis džiaugsmas – ir man. Niekaip neįprantu (turbūt jau ir neįprasiu) prie savo būsenų, susijusių su poezijos rašymo ritmika – po kiekvienos knygos pirmiausia mane aplanko džiaugsmas ir gilus nusiraminimas – kurį laiką nieko iš savęs nenoriu, jaučiuosi viską suspėjęs, viską padaręs, turįs teisę tiesiog gulėti sau pievoje ir žiūrėti į dangų laimingo vaiko žvilgsniu.

Bet šis laimės periodas įprastai trunka vos mėnesį ar pusantro. Po to į širdį visuomet įsliuogia baisus liūdesys ir pasibaigusio gyvenimo kartėlis. Ūmai visa savo esybe suvokiu, kad tai buvo paskutinė mano knyga, paskutiniai eilėraščiai ir daugiau niekada niekada neparašysiu nė eilutės. Visiems artimiausiems žmonėms tiesiog išūžiu ausis savo dūsavimais, saviplaka, prisipažinimais, koks esu beviltiškas, tuščias ir niekam nebetinkamas. Visi iš manęs juokiasi, sako: „Juk žodis į žodį lygiai tą patį po ankstesnės knygos kalbėjai, prieš tai – dar po ankstesnės…“, o aš netikiu, sakau: „Ką jūs šnekat, aš gi tiksliai žinau“.

Tas tuščias periodas įprastai trunka ne taip jau ilgai – maždaug porą mėnesių, po to ima rastis naujų eilėraščių, bet baisiausia, kad pavieniai eilėraščiai (net jeigu ir jaučiu, kad jie vykę) manęs neguodžia, nejuntu to „sausros“ periodo pabaigos tol, kol kažkur sąmonėje ar pasąmonėje pilnai nesusiformuoja būsimosios knygos architektūrinė vizija.

Tada, prasideda pats maloniausias etapas – pagauna toks kūrybinis šišas, kad pats tarsi ir išnykstu – visas virstu ta rašoma knyga, praradęs laiko pojūtį, pamiršęs buitį, kasdienius reikalus, ego – kaip apsvaigusi bitė nektaro kupiname žiede, iki galo nesuvokianti, kur baigiasi ji ir prasideda žiedas.

Na, po to – laukimas, kol išeis knyga, vėl džiaugsmas jos sulaukus, džiaugsmas, supratus, kad klydau, ankstesniąją laikęs paskutine, ir vėl viskas iš pradžių…

Kai supratau, kad „Kiaurai kūnus“ išeis karantino laikotarpiu, truputį nuliūdau, kad negalėsiu suruošti jai deramo gimtadienio (ir knygynai neveikia, ir draugams autografų teks palūkėti, ir pristatymo renginio padaryti kolei kas negaliu), juk kai pats džiaugiesi, norisi tuo džiaugsmu dalintis su visu pasauliu. Tačiau vėliau pamaniau, kad po kelerių metų kaip tik dėl to ji atrodys išskirtinė visų mano knygų kontekste – yra ir liks paženklinta šios dramatiškos pasaulio ištikties ženklu.

Keista ir nuostabu yra jau dabar, ją skaitant, stebėti, kaip šis pandemija ženklintas laikas keičia ir praplečia eilėraščių kontekstus – daug kam atrodys, kad rašiau ją, turėdamas šį laiką omenyje, bet iš tiesų ją rašant, koronos gi dar nė užuominos nebuvo.

Daug kam atrodys, kad rašiau ją, turėdamas šį laiką omenyje, bet iš tiesų ją rašant, koronos gi dar nė užuominos nebuvo.

Mano be išimties visų poezijos knygų redaktorius Aidas Marčėnas rankraštį taisė labai nedaug, bet tai nereiškia, kad jo įdirbis – nedidelis. Man ne tiek svarbu, kiek jis pribrauko, kiek pats žinojimas, kad jis perskaitė, suprato, palaimino. Tada jau leidžiu knygą ramia širdimi, žinodamas, kad didelių duobių ar nusišnekėjimų ten nėra, antraip šitai niekaip nebūtų praslydę pro A.Marčėno akis. A.Marčėnas yra unikalus tuo (tai, žinoma, ir ilgamečio mudviejų bendradarbiavimo rezultatas), kad geba perskaityti būtent tai, ką parašiau. Gal kam pasirodys keista, bet tokių žmonių labai reta.

– Knygą „Kiaurai kūnus“ pavadinai vienu iš svarbiausių kūrinių savo kūrybinio kelio kontekste. Ką apie tave sako ši knyga?

– Nežinau, ką ji sako apie mane. Nori tikėk, nori ne – bet rašydamas pamirštu kas tas „aš“, tikiu, kad rašau apie tam tikro „sukirpimo“ sielas. Manau, ir skaitytojai tai nujaučia, nes argi įdomu jiems būtų skaityti apie mane? Jie skaito apie save.

Viena svarbiausių knygų mano kūrybinio kelio kontekste „Kiaurai kūnus“ vadinu todėl, kad jau seniai seniai žinojau, jog privalau ją parašyti, bet ligi šiolei buvau nepakankamai stiprus ją sugromuliuoti, įveikti, suformuluoti. „Poetinė programa“ – ne šiaip sau žodžiai ir ne pats poetas tą programą pasirenka, apsprendžia. Jis tiesiog žino, ką privalo, – tai tarsi koks įsakymas iš aukščiau, kurio nė nesvarstai, tiesiog aiškiai ir neatšaukiamai žinai, kad tai turi padaryti, kad iš tikrųjų – tam čia ir esi. Kiekvienas poetas šiuos mano žodžius galėtų patvirtinti. Todėl mane visad stulbina ir prajuokina tokie nūdienos kritikų samprotavimai, kad poetas neva rašo ne tai, ką derėtų, kalba apie kažkokius poeto „sumanymus“, tvirtina, kad jo pasirinkta tema neaktuali, neatitinka nūdienos kontekstų ir taip toliau. Panašiai skambėtų kritika žmogui, kad jis „pasirinko“ gimti vienoje ar kitoje šeimoje, vienoje ar kitoje tautoje, „sumanė“ būti žalių ar mėlynų akių, kairiarankiu ar dešiniarankiu...

Na, ir jeigu akimirkai pamirštume tokią dorybę kaip kuklumas, dar pridurčiau, jog tai geriausia lig šiol mano parašyta poezijos knyga.

Tiesiog, jei šios knygos nebūčiau parašęs, negalėčiau savęs vadinti išsipildžiusiu poetu. Na, ir jeigu akimirkai pamirštume tokią dorybę kaip kuklumas, dar pridurčiau, jog tai geriausia lig šiol mano parašyta poezijos knyga.

– Vartus į šią knygą atrakinusio pokalbio telefonu su Donaldu Kajoku metu jo pasakyta frazė tapo skyriaus „Ne iš žmogaus“ epigrafu. Kuo tau svarbus šis skyrius?

– Šis skyrius yra visos knygos stuburas ir branduolys. Ta Donaldo Kajoko ištarta frazė: „Poezija yra tai, ką kažkur kažkada jau esi girdėjęs. Bet ne iš žmogaus – iš medžių ar paukščių“ man patvirtino, kad tai, ką aš visą gyvenimą nujaučiau, kad visi tie balsai, tas ne mano, bet man tarsi siuntiniais siunčiamas žinojimas, patirtys, būsenos, kaži kokios ne garsinės, tačiau tobulos emocinės-prasminės melodijos – nėra mano keistumas ar beprotybė, o tiesa, realybė, dėsnis, ištinkantis ne tik mane, bet ir kitus žmones. Panašiai kaip mama išgirsta verkiant kelių mėnesių savo kūdikį, ir, nors pati nežino iš kur, bet jau žino, ko tas kūdikis nori, nors šis dar nemoka kalbėti. Čia viskas identiškai, tik vietoj kūdikio – visas pasaulis, drauge ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus, ir tai, ko niekad nebuvo ir nebus, bet tam tikru nepaaiškinamu būdu – vis tiek yra. Tie D. Kajoko žodžiai mane pradžiugino, nuramino ir suteikė drąsos visa tai, ką girdžiu ne iš žmogaus – imti ir išrašyti ant popieriaus.

Labai nedaug yra mano kūrinių, kuriais esu visiškai patenkintas, bet šis eilėraščių ciklas – vienas tokių. O po to, kai D.Kajokas, perskaitęs jį, pasakė: „Žinai, Rimvydai, tiesiog ėmė ir nukirto mane šitie tavo eilėraščiai. Seniai tokio poezijos poveikio nebuvau patyręs. Maniau, kad jau ir nebepatirsiu“, – pasijutau be jokių išlygų laimingas.

– Dailininkė Deimantė Rybakovienė knygos iliustracijoms panaudojo dailininko Jeronimo Boscho paveikslų fragmentus. Kaip sako D. Rybakovienė, „Boscho darbai pasirodė tinkantys iliustruoti R. Stankevičiaus poeziją: sapnai ir erdvės, esančios tarp gyvybės ir mirties“. J.Boschą galima rasti ir tekste „Sapnininkas“. Kaip tu vertini knygos dizainą ir ar iliustracijomis pavyko papildyti tekstus, perteikti knygos atmosferą?

– Puikiai pavyko. Pranoko visus mano lūkesčius. Žinai, jei atvirai, kai mirė mano mylimas puikus jūsų leidyklos dailininkas Romas Orantas, nemaniau, kad dar kam nors pavyks mano būsimų knygų išvaizdą taip tiksliai atspėti. Klydau. Kaip džiaugiuosi, kad klydau. Labai dėkingas esu Deimantei Rybakovienei. Ji – nepaprastai talentingas žmogus. Kažkada buvau užsimanęs paklausti jos, kodėl mano visos knygos – mėlynos, bet persigalvojau. Jeigu ji taip mato mano poeziją – lai tik mato. Kas gi aš toks, kad su ja imčiau ginčytis?

– Turbūt ne viena aš kalbeles kalbėjau bandydama sutramdyti ašaras, prišaukti meilę, ištverti kelionę, surasti užsimetusius daiktus ar ant prasikaltusios širdies patupdyti vorą. Apsidžiaugiau knygoje radusi „Kalbelę, padedančią peradresuoti skausmą“. Ar tai naujai parašytas užkalbėjimas, ar jis tiesiog laukė savo eilės, nepatekęs į 2010 m. pasirodžiusius „Pačius paprasčiausius burtažodžius“?

– Ačiū tau, Dalia, kad išbandei tas kalbeles praktikoje ir ačiū, kad nepridūrei dabar, jog jos – neveikia. Taip, šios kalbelės vieta – „Pačiuose paprasčiausiuose burtažodžiuose“, bet ką gi galiu padaryti – jos dar nebuvau parašęs. Tiesą sakant, ir į šią knygą ji vos spėjo – šis eilėraštis atsirado, kai rankraštis jau buvo baigtas ir visi eilėraščiai jau turėjo tikslias savo vietas. Jie truputį paniurzgė, kad teko „pasispausti“, bet priėmė. O skaitytojai, manau, savo sąmonėje jį nukels ten, kur reikia.

– Knygoje yra eilėraštis pavadinimu „Degantis liūtas“. Taip pat jį randame ir eilėraščiuose „Kiaurai“ ir „Akimirkos – pačios sau“. Kas yra degantis liūtas?

– Meilė?.. Gyvybė?.. Visa ko esmė?.. Neįsikūnijęs Dievas?.. Ne, visa tai – nepakankamai tikslu. Jei būčiau gebėjęs įvardinti kaip nors kitaip – būčiau įvardijęs, o dabar tai – degantis liūtas, ir nėra čia ko klausinėti.

– Eilutės „...gulime veidrodžiais pievoje, / veidais į viršų, / o lyja“ sujudino vasarų prisiminimus, akimirką užuodžiau pievų kvapą palijus. Sakyk, kada paskutinį kartą gulėjai žolėje suvokdamas, kad niekam nieko nebeturi įrodyti?

– Perkeltine prasme – guliu taip po kiekvienos knygos. Net ir šiuo metu šitaip guliu. Tiesiogine – irgi retsykiais tenka, bet tobuliausias prisiminimas išliko iš vaikystės: Kalninių Mijaugonių piliakalnis iki apkvaitimo kvepiantis čiobreliais. Aplink dūzgia bitės, virš galvos čirena vieversiai... Vienoje pusėje – laukai, kitoje – miškas. Kažkur klonyje šieną grėbia tėvai, jaunesni už dabartinį mane, visai dar pyplys – vyresnėlis brolis... O aš guliu ant staltiesės, patiestos pačioje kalno viršūnėje, šalia – tėvo marškiniais apdengtas trilitrinis stiklainis vandens, jais ropoja miniatiūrinis ryškiai raudonas voriukas... Ir įstabiausia – jaučiuosi esąs savo vietoje, jaučiuosi esąs namie. Tiesą sakant, taip stipriai namie nuo tos dienos – niekur ir niekada nesu jautęsis.

Bet eilėraščio genezė – kiek kita. Kažkada, ne taip ir seniai – draugui, besikraustančiam gyventi į sodo namelį, padėjau persivežti daiktus. Kadangi sunkvežimis buvo nuomotas, viską paskubomis iškrovėme pievoje prie namelio, o jau tik paskui po truputį nešėme į vidų, stengdamiesi daugiau mažiau racionaliai įkurdinti daiktus būsimuose jo namuose. Pievoje „veidu į viršų“ iš tikrųjų gulėjo veidrodis ir iš tikrųjų ėmė lynoti. Pažvelgęs į veidrodyje atsispindinčius tuo pat metu ir artėjančius, ir smengančius gilyn, ir šaunančius į viršų iš veidrodžio gelmės lašus – apstulbau nuo tokio, regis, visus fizikos dėsnius paneigiančio vaizdo: lietus, pratęstas iki begalybės! Tiesą sakant, to neįmanoma papasakoti – būtina savo akimis tai pamatyti. Štai ir užsiliko tas vaizdas manyje, laukdamas, kol galės „persikraustyti“ į eilėraštį. Atrodo, pagaliau, ir jam padėjau įsikurti.

Rimvydo Stankevičiaus „Kiaurai kūnus“
Rimvydo Stankevičiaus „Kiaurai kūnus“

– Knygoje daug vaikystės prisiminimų, dažnai sapnų, ypač skyriuje „Ne iš žmogaus“. Pataisyk mane, jei klystu, bet ankstesnėje tavo kūryboje jos tiek nebuvo. Skaitant „Kiaurai kūnus“ atrodo, kad greta stovi mažas berniukas, žvaigždėtais nakties marškiniais. Iš ko visa tai ir kodėl dabar?

– Žinoma, kad anksčiau tiek nebuvo. Juk sakiau, kad anksčiau niekad nepavykdavo į poeziją tiek visko sutalpinti. Pirmiausia – buvau tam per jaunas, nebuvau taip įvaldęs nei žodžio, nei rankos, po to – smarkiai gėriau, todėl buvau pernelyg silpnas tokiam rašymui, dar vėliau – kaip ir kiekvieną žmogų, į visas puses mane ėmė vaikyti visokie darbai bei rūpesčiai, tuo metu atrodę neatidėliojami, todėl neįstengiau pajungti kūrybai visos savo turimos jėgos... Ir štai dabar – tik dabar tas bežodis energijos gniutulas, kurį daugel metų savyje nešiojau – virto tuo, kuo ir svajojau, kad virstų. Todėl tilpo čia ir berniukas, žvaigždėtais nakties marškiniais, ir sapnai, ir Dievas, ir viskas, kas nepažinu, ir vaikystė, ir senatvė, ir pomirtinis gyvenimas.

Matyt, ir vaikystė, kaip kokia vaivorykštės pradžia – akims atsiveria tik tada, kai kojomis jos jau nebeprieisi.

Be to, šiame pasaulyje esama dalykų, kurie matomi tik iš toli. Matyt, ir vaikystė, kaip kokia vaivorykštės pradžia – akims atsiveria tik tada, kai kojomis jos jau nebeprieisi.

– Yra jaunųjų poetų, kuriems labai svarbi tavo nuomonė apie jų kūrybą, naujos knygos įvertinimas. Sakyk, ar yra poetų, kurių vertinimas yra svarbus tau? Kieno įspūdžių lauksi apie „Kiaurai kūnus“, o gal jau ir sulaukei?

– Didžiosios daugumos nesulauksiu, nes jie – jau anapus. O tų, kurie dar čia – didžiosios daugumos jau sulaukiau – tarp jų ir Algimantas Baltakis, ir Ramutė Skučaitė, ir Donaldas Kajokas, ir Aidas Marčėnas, ir Arnas Ališauskas, ir Aivaras Veiknys... Dar, prisipažinsiu, labai smalsu, ką apie šią mano knygą pasakys Viktorija Daujotytė. Ir lai nedrįsta niekas ištarti, esą ji – ne poetė. Poetė, ir dar kokia! Pakanka perskaityti jos „Gyvenu viena“ arba „Tai parėjau“, arba „Balsai ūkuose“ – ir amžiams nustosi tuo abejojęs.

– Pernai pasirodė Andriaus Bialobžeskio režisuotas spektaklis „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“, atidaryta dailininko Eugenijaus Marcinkevičiaus tavo eilėraščių paveiksluose paroda. Sakyk, ką tau reiškia kitos tavo tekstų formos, kaip jas priimi?

– Na, jaučiuosi taip, tarsi iš mano degtų plytų kiti žmonės būtų pastatę namą ar, tarkim, bažnyčią. Kūrinys, akivaizdu, kad ne mano, o tų, kurie statė – tačiau truputėlį vis tiek tarsi mano. Ką ir kalbėti, žinoma, kad tai yra labai malonu, juo labiau, kad man ir tas Andriaus Bialobžeskio spektaklis labai patiko, ir Eugenijaus Marcinkevičiaus paveikslai. Patiko kaip meno vartotojui, net nepaisant, ar šie kūriniai – iš mano eilėraščių prasidėję, ar iš kieno kito. Be to, visuomet svajojau apie menų ir menininkų bičiulystę, bendrystę, jei tai įmanoma – ir apie jų simbiozę.

Kažkur jau esu sakęs, kad menų ribos ir menininkų, skirtingų menų atstovų griežta takoskyra, pabrėžtinis nesidomėjimas vieni kitais – man visuomet primena kelius tarp dviejų rajonų. Važiuoji vienu rajonu – kelias puikus, gražiai išasfaltuotas… Staiga, pačioje dviejų rajonų sandūroje – kokie du šimtai metrų neasfaltuoto žvyrkelio, o po to, kitame rajone, vėl – gražus asfaltuotas kelias. Tie du šimtai metrų neasfaltuoto kelio – tarsi kažkokia niekieno žemė, kuri niekam nepriklauso, todėl niekam ir nerūpi. Bet juk nuo to nukenčia ir vieni, ir kiti, ir, bendrai paėmus, visų Lietuvos kelių kokybė.

Lygiai taip yra su tarpais, tomis „niekieno žemėmis“ tarp menų. O juk jose labai daug grožio, labai daug įdomių ir netikėtų dalykų telpa. Todėl labai smagu, kad atsiranda tokių, kurie ryžtasi jungtis. Dar smagiau, kad ta jungtis randasi tiesiai per mane patį. Ką gi, dainų mano tekstais jau nemažai esama, dabar jau esama paveikslų ir teatro kūrinių… Belieka kam nors sukurti pagal mano eilėraščius kino filmą – ir būsiu pilnai užganėdintas.

Vieno mudviejų pokalbio telefonu metu esi pasakęs, kad eilėraščius matuojamės kaip drabužį, tai yra perskaitome juos per savąsias patirtis. Todėl laikui bėgant galime atrasti vis kažką kito, vėl tinkamo. Šį palyginimą galime taikyti bene visoms meno rūšims. Kokius muzikos, dailės ar literatūros kūrinius matuojies pastaruoju metu?

Kalbant apie muziką – tai visas, sunkiai aprėpiamas spektras nuo Wolfgango Amadeus Mozarto iki Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus dainų, iš dar tik kuriamo žemaitiškai įdainuojamo albumo. Daugiausia – tie kompozitoriai ir atlikėjai, kurių ir ligi šiol klausydavau, bet esama ir pačiam netikėtų atradimų. Visuomet sakydavau, kad džiazas – ne mano muzika, bet vis dažniau ir dažniau mano ausinėse (ir širdyje) skamba Cheto Bakerio kūryba, ir, turiu prisipažinti, kad jis man velniškai artimas.

Su daile – sunkiau. Karantinas leidžia „matuotis“ tik tai, ką savo „garderobe“ turiu. Na, tiesa, jau minėtasis Eugenijus Marcinkevičius virtualiai parodo naujausių savo darbų, tarp kurių ir paveikslas „Gentis“, tapytas pagal mano eilėraštį iš naujosios knygos. O šią knygą rašydamas – labai atidžiai ir daugybę kartų „matavausi“ Hieronymuso Boscho „Paskutinįjį teismą“, norėdamas kuo sklandžiau įlysti į mano aprašomo nykštuko, perdurtu pilvu ir juokdario kepure ant galvos, kailį.

Neseniai perskaičiau Aido Marčėno, Ernesto Noreikos, Indrės Valantinaitės naująsias poezijos knygas, dar neišleistą, dar galutinio pavadinimo neturinčią Aivaro Veiknio poezijos knygą… Šiuo metu, kažkodėl, itin godžiai skaitau Henriką Čigriejų – ir poeziją, ir novelistiką – viską iš eilės, ką tik turiu savo bibliotekoje… Su žmona kartu garsiai skaitome Stepheno Hawkingo „Trumpą laiko istoriją“, dar kartelį perskaičiau jau ne kartą skaitytas Axelio Munthe's „Knygą apie San Mikelę“ bei Felixo Timmermano „Šventojo Pranciškaus arfą“ (karantino metu vis užsimanau ko nors jaukaus), vis dažniau „jutūbėje“ pasileidžiu Josifo Brodskio poezijos. Nors J.Brodskis man niekada nereiškė tiek daug, kiek mano bičiuliams Aidui Marčėnui bei Arnui Ališauskui – jo kalėdiniai eilėraščiai tiesiog nesveikai patinka. Na, o nuo tos dienos, kai atnešei man į namus – jau antrą kartą skaitau „Kiaurai kūnus“. Pirmą kartą perskaičiau ieškodamas klaidų (neradau), o dabar – tiesiog mėgaujuosi.

Tiesa, prieš porą dienų jau minėtoje „jutūbėje“ perklausiau Dantės „Dieviškąją komediją“ rusų kalba. Perklausiau ir suėmė pavydas. Su visa pagarba Sigitui Gedai bei Aleksiui Churginui – vis tiek sakau: nepakenktų mums ir dar vienas vertimas.

– Apniukusią dieną, kažkur tarp Katedros ir tilto per Vilnelės ir Neries santaką, gali sutikti Rimvydą Stankevičių nešiną skėčiu. Ar daug skėčių esi pametęs, kažkur palikęs?

– Šventa tiesa – man nuolat dingojasi, kad būtent tarp Katedros ir Vilnelės tilto visada lyja. Skėčių išties esu palikęs, pametęs, pamiršęs – daugybę, bet įstabiausia yra tai, kad jie visada vėl pas mane sugrįžta. Vieną sykį laikrodžių taisyklos meistras iš Centrinio pašto grąžino man pamirštą skėtį po gero pusmečio, o kartą, į mobilųjį paskambino taksistas ir griežtai liepė nusileisti į kiemą savo skėtį pasiimti: „Jeigu nereikalingas – mesk į šiukšlių dėžę, o man jo nereikia dar labiau“.

– „Kiaurai kūnuose“ dangum nubėga apsisapnavęs berniukas, o knygoje „Laužiu antspaudą“ medžiais lyg šiurpas nubėga nuoga med. sesuo. Ar jie kada nors susitiks?

– Kadangi tas „apsisapnavęs berniukas“ – aš, o ta „nuoga med. sesuo“ atkeliavusi iš Georgo Traklio poezijos, tai galiu ne tik patvirtinti, kad jie jau susitiko, bet galiu pasakyti net ir kada: 1993 metais, Vilniaus Universitete, Filologijos fakultete, Visuotinės literatūros paskaitoje.

– Ir pabaigai – ar po karantino ateisi į knygynėlį išgerti kavos?

– Ateisiu, būtinai. Tai dar viena, itin svari priežastis laukti karantino pabaigos. Nes kas gi gali būti maloniau už kavą su Knygynėlininkėmis. Nebent – pusryčiai pas Tifanį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

00:20
01:04
01:42

Esports namai

URBAN˙/