Apartamentai kadaise priklausė Martai de Florian, juose buvo pilna Belle Époque, gražiosios epochos, laikų lobių. Apdulkėjusioje slėptuvėje rasta daugybė antikvarinių baldų, medžiaginis Peliukas Mikis ir nežinomas vieno garsiausių XIX amžiaus dailininkų Giovanni‘o Boldini‘o tapytas moters portretas. Paveikslas galiausiai buvo parduotas aukcione rekordiškai brangiai.
Ši istorija taip sudomino Michelle Gable, kad ji keletą metų praleido tyrinėdama buto šaimininkės gyvenimą. Marta de Florian priklausė demimondui, prašmatnioms moterims, išlaikomoms vieno arba kelių turtingų globėjų. Savo romane Michelle Gable meistriškai pina dvi istorijas – šių dienų Sotheby‘s aukciono baldų ekspertės ir gražuolės demimondo atstovės, gyvenusios Belle Époque. Tai subtilus ir įtraukiantis pasakojimas apie painius žmonių santykius, meilę ir istoriją.
Michelle Gable kalbina rašytoja Jan Moran.
– Kaip galėtumėte vienu sakiniu apibūdinti savo knygą?
– Sotheby‘s aukciono namų europinių baldų ekspertė Eiprilė Vout išvyksta į Paryžių aiškintis paslapčių, kurios slypi už septyniasdešimt metų neatvertų buto durų, podraug tikėdamasi išspręsti asmeninio gyvenimo problemas.
– Kodėl panorote tapti rašytoja?
– Visada šito troškau! Jau paauglystėje, skaitydama fantastikos romanus iš serijos „Sweet Valley High“, rašymą ėmiau vertinti kaip savotišką darbą, o ne laisvalaikį.
Skaitydamas tartum grįžti į senus gerus laikus. Taip, čia dūžta širdys, bet kiek grožio ir žaismės!
– Papasakokite apie savo romaną. Kodėl jį vertėtų perskaityti?
– Skaitytojai turbūt jau anksčiau buvo girdėję apie butą Paryžiuje, kuris pusę šimtmečio išbuvo užrakintas. Jo nuotraukos pasklido ne taip seniai, bet aš apie jį perskaičiau dar 2010 metais. Ši istorija ir įkvėpė rašyti romaną. Šiame bute gyveno Belle Époque kurtizanė Marta de Florian. Čia buvo rastas ir jos portretas, nutapytas vieno garsiausių to meto dailininkų Giovanni Boldini. Aukcione jis buvo parduotas už daugiau nei du milijonus eurų.
Ponia de Florian mirė 1935-aisiais. Po penkerių metų Martos anūkė užrakino namus, išvyko į Prancūzijos pietus ir niekada čia nebegrįžo. Kas nutiko Martai de Florian? Kodėl jos anūkė nenorėjo net artintis prie buto, kurio kambariai grūste prigrūsti neįkainojamų meno vertybių? Mėginau atsakyti į klausimus, žvelgdama į šiuos įvykius Sotheby‘s darbuotojos Eiprilės Vout ir pačios Martos de Florian akimis.
Kodėl knygą vertėtų perskaityti? Ją įkvėpusi istorija labai keista ir įdomi, o aprašomas pasaulis turtingas ir turiningas: geras maistas, puikus vynas ir, žinoma, – Paryžius! Skaitydamas tartum grįžti į senus gerus laikus. Taip, čia dūžta širdys, bet kiek grožio ir žaismės!
– Kokios Paryžiaus vietos jums pačiai labiausia patinka? Kuo mėgstate užsiimti? Ar skaitytojai gali tai atpažinti jūsų knygoje?
– Juk rašau apie Paryžių! Čia nesuskaičiuojama daugybė mėgstamų vietų. Butas yra Devintojoje apygardoje, dešiniajame upės krante, netoli Opéra Garnier, Folies Bergère muzikinio teatro ir Pigalio raudonųjų žibintų rajono.
Buvo be galo smagu tokioje erdvėje kurti Martos gyvenimą. Mano knygoje ji dirba Folies Bergère muzikiniame teatre. Didžioji dalis aprašytų spektaklių ir įvykių – visiškai realūs.
Dabartinių dienų veiksmas rutuliojasi visame mieste, svarbiausi epizodai – ant Menų tilto ir Vogėzų aikštėje, mano mėgstamiausiose Paryžiaus vietose. Keletą romano veiksmo vietų esu pažymėjusi net savo bloge michellegable.com
– Ko, be dažniausiai užduodamų, įprastų klausimų, dar būtų galima jūsų pasiteirauti?
– Puikus klausimas! Keisčiausia, kad niekam, be savo šeimos ir artimiausių draugų, nesigyriau apie ketinimus rašyti knygą. Kai ji pasirodė, net nuosavas vyras paklausė: „Ji apie ką?“, o gyvename kartu jau keturiolika metų! Manęs galima būtų paklausti: „ Kiek žinau, tai jūsų debiutinis romanas. Bet ar pirma knyga?“ O aš atsakyčiau: „Nieko panašaus!“
Kai ji pasirodė, net nuosavas vyras paklausė: „Ji apie ką?“, o gyvename kartu jau keturiolika metų!
Regis, daugelis įsivaizduoja, kad man tiesiog pasisekė, o iš tiesų aš ne vienus metus sunkiai dirbau. Norėčiau, kad žmonės tai žinotų – tiek skaitytojai, tiek rašytojai, ypač tie, kuriems galbūt sunkiau sekasi, – šis procesas skausmingas, kupinas kančių. Bet tikrai įmanoma pasiekti kitą krantą!
– Kokie Jūsų mėgstamiausi rašytojai?
– Pati mėgstamiausia mano knyga – Johno Irvingo „Malda už Oveną Minį“ . Nedaug atsilieka Lily King romanas „Father of the Rain“. Trečioje vietoje – Keitho Maillardo knyga „Gloria“. Iš neseniai skaitytų patiko Philipo Margulies‘o „Belle Cora“. Ir jau tikrai visi pasaulyje turėtų perskaityti Cheryl Strayed knygą „Tiny Beautiful Things“.
Be abejo, Irvingas – vienas mylimiausių mano autorių, tikras literatūros didvyris. Jo knygos mane įkvepia. Dar labai patinka T. Greenwood, Monica Wood, Alison Winn Scotch, Amanda Eyre Ward, Megan Abbott, J. Courtney Sullivan, Rainbow Rowell, Tasha Alexhander ir Amy Hatvany.
– Ar savo knyga norite skaitytojams pasakyti ką nors svarbaus?
– Jokios ypatingos žinios pranešti nenoriu. Tiesiog viliuosi, kad mano pasakojama istorija žmonėms patiks, gal net įkvėps ką nors nuveikti: leistis kelionėn ar pradėti rašyti, o gal paprasčiausiai leis trumpam atsiplėšti nuo įprasto gyvenimo.
– Kas jus įkvepia rašyti?
– Be abejo, kiti rašytojai! Arba tai, kas man įdomu. Bet esmė ne čia. Dažnai sakoma, kad rašyti reikia apie tai, ką išmanai geriausiai. O man atrodo, kad reikia rašyti apie dalykus, kuriuos nori išsiaiškinti. Kūrybos procese mane labiausiai žavi galimybė tyrinėti, sužinoti ką nors nauja, man patinka išbandyti tai, ko dar nesu patyrusi. Gal truputį per vėlu keisti profesiją, bet kaip smagu buvo apsimesti, kad esu Sotheby‘s baldų ekspertė, ir pažvelgti į pasaulį savo herojės Eiprilės akimis!
Daugybė žmonių kalba, kad norėtų parašyti knygą, bet turbūt 90 procentų iš jų nuleidžia rankas nė nebaigę, pasiduoda be kovos
– Ką patartumėt pradedantiesiems rašytojams?
– Nepasiduokite! Daugybė žmonių kalba, kad norėtų parašyti knygą, bet turbūt 90 procentų iš jų nuleidžia rankas nė nebaigę, pasiduoda be kovos. Pabaigęs rankraštį atsiduri šimtą kartų arčiau tikslo, nei jį įpusėjęs. Pabaigti knygą yra sunku, neįtikėtinai sunku, o tobulinti ir taisyti tekstą – dar sunkiau. Jei pavyksta padaryti tuos du dalykus – tai jau milžiniškas laimėjimas. Aš dar naujokė šitame pasaulyje, bet tikrai galiu pasakyti, kad tik atkaklumas atveria kelius į rašytojystę.
– Ar turite kokių slaptų talentų, kuriais galėtumėt pasigirti skaitytojams?
– Aš visai neblogai žaidžiu tenisą! Ir labai gerai išmanau „Excel“ programą. Mėgstu žaisti su visokiomis lentelėmis ir skaičiuoklėmis (tai, beje, mano darbas!). Be to, žinau daugybę keisčiausių faktų ir statistikos apie įvairias sporto šakas, ypač futbolą.
– Ar Jūsų romano veikėjai turi realius prototipus, ar tai vaizduotės sukurti personažai?
– Ir viena, ir kita. Romano pagrindas – tikra istorija, tad ir dalis veikėjų iš tiesų egzistavo, bet aš leidau sau laisvai modeliuoti jų kasdienį elgesį ir veiksmus. O dabartinių laikų veikėjai – visi išgalvoti. Nors Eiprilei sukūriau brolį Brajaną, labai jau panašų į mano brolį Brajaną. Abu technokratai, abu mėgsta plaukioti banglentėmis.
– Kada pradėjote rašyti?
– Jau dešimties metų rašiau „romanus“. Vaikystės draugės šaiposi, kad per pižamų vakarėlius versdavau jas rašyti knygas, nors jos daug mieliau būtų žiūrėjusios filmus ar dariusios viena kitai manikiūrą.
– Ką norėtumėt pasakyti savo skaitytojams?
– Raskite laiko skaityti knygas! Skaitykite tai, kas jus džiugina ir daro laimingesnius. Remkite savo mėgstamus autorius, pirkite jų knygas. Tai tikrai nėra labai brangu. Pora puodelių kavos gyvenimo nepakeis, o knygos pakeisti gali.
– Ar kokia nors moteris dabar ar praeityje yra įkvėpusi jus kurti?
– Marta de Florian buvo „Buto Paryžiuje“ įkvėpimo šaltinis. Ypač po to, kai pamačiau tuose namuose rastą jos portretą. Apie ją žinių nėra daug. Tai ir gerai – galėjau leisti savo vaizduotei šėlti. Tiesą sakant, labiausiai mane įkvėpė Liane de Pougy, kurtizanė – kunigaikštienė – vienuolė. Kai aptikau jos tekstus, supratau, kad Marta privalėjo rašyti dienoraštį!
– Kuo Jus žavi kūrybos procesas?
– Man patinka skaityti knygas, kurios verčia lįsti į google ir ieškoti informacijos. Lygiai taip pat patinka rašyti knygas, kurioms reikia surinkti daug informacijos. Žinių semiuosi ne tik iš interneto – tenka kalbėtis su žmonėmis, ieškoti specialios literatūros, retų knygų, išleistų prieš pusšimtį metų ar dar seniau, peržiūrėti asmenines bibliotekas ir, žinoma, keliauti! Paskui tenka prisiversti liautis rinkti medžiagą ir sėsti prie rankraščio.
– Kokią literatūrą mėgstate?
– Per savaitę perskaitau 2–3 knygas, pačias įvairiausias: tiek populiariosios, tiek rimtosios literatūros. Mėgstu istorines knygas, mistiką ir meilės romanus, skaitau tiek paauglių, tiek suaugusiųjų literatūrą. Patinka memuarai, biografijos, humoras, net ir knygos apie karus. Tiesą sakant, man patinka visokios knygos.
– Koks miestas ar vieta yra mieliausia jūsų širdžiai?
– Pirmiausia mano gimtasis Kardifas Kalifornijoje, San Diego apygardoje. Tai nedidelis miestelis vandenyno pakrantėje, čia jaunuoliai basi traukia tiesiai pro mano namus, pasikišę po pažastimis banglentes. Čia kiaurą dieną gatvėje žaidžia vaikai. Čia visi draugiški, vienas kitą pažįsta ir į bet kurį miesto galą galima nueiti pėsčiomis. Taip pat ir į paplūdimį. Kardifas yra visai greta San Diego ir labai netoli nuo Los Andželo, tad turi ne tik mažo miestelio, bet ir didmiesčio privalumų.
Be Kardifo, mėgstamiausi miestai yra Londonas, Vašingtonas ir, žinoma, Paryžius!
– Kokį įsimintiniausią skaitytojo laišką esate gavusi?
– Tai buvo ne laiškas – perskaičiau viename bloge. Skaitytoja rašė: „Michelle Gable romanas „Butas Paryžiuje“ buvo kaip tik ta knyga, kurios man reikėjo, kai netikėtai atsidūriau ligoninėje. Paprastai aš nepasakoju apie save viešai, bet šį kartą nesusilaikysiu: ta knyga leido man bent mintimis ištrūkti iš ligoninės palatos ir atsidurti kitokiame pasaulyje.“ Tai, kad knyga padėjo jai tokiu sunkiu metu, mane neįtikėtinai sujaudino.
– Kur svajojate nukeliauti?
– Šią vasarą su vyru, dukterimis ir tėvais keliausime į Londoną ir Paryžių. Mano vyras tik kartą yra buvęs Londone, bet nė karto nesilankė Paryžiuje, o mergaitės iš viso nėra niekur keliavusios. Seniai apie tai svajoju, dabar jos jau pakankamai didelės, tad galime leistis į tokią kelionę. O dar vienos iš mano būsimų knygų veiksmas vyksta 1920–1940 metais Kenijoje, tad be galo trokštu nukeliauti tenai. Sunkiausia bus įvilioti vyrą į laivą. Jis mieliau žaistų golfą Havajuose.
– Kada Jūs rašote?
– Kai tik ištaikau laiko! Dirbu didelėje programinės įrangos kompanijoje, mano darbo diena gana įtempta. Be to, auginu dvi dukreles ir neturiu auklės. Mėgstu anksti keltis, tad dažniausiai rašau rytais – šį paros laiką labiausiai mėgstu. Nors kartais negali rinktis, turi tenkintis tuo, kas lieka. Darbo reikalais daug keliauju, todėl rašau ir lėktuvuose, ir oro uostų laukimo salėse. Naudoju vieną mažą gudrybę – rašyti visada baigiu viduryje svarbaus sakinio, nebaigiu epizodo arba minties ir, kai kitą kartą prisėdu prie teksto, nereikia kankintis galvojant nuo ko pradėti.
– Su kokiomis knygomis palygintumėte šį savo romaną?
– Kai kas mano knygą lygina su Tatianos de Rosnay romanu „Sarah‘s Key“ („Saros raktas“) – man tai didelis komplimentas! Kartais lygina su Therese Anne Fowler knyga „A Novel of Zelda Fitzgerald“ („Romanas apie Zeldą Ficdžerald“), Daisy Goodwin „The American Heiress“, Paulos McLain romanu „Paryžiaus žmona“. Kitiems ji panaši į Kathleen Tessaro „The Parfume Collector“ („Kvepalų kolekcininkę“) ar Saros Gruen romaną „Vanduo drambliams“.
Parengė Eglė Albinaitė
