TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Romanas „Ugnis nedega“ – tik klaidingas žingsnis padaro tango tobulą

Knygos viršelis
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Ralfas Rothmannas – šiuolaikinis vokiečių rašytojas, poetas, dramaturgas, daugiausiai rašantis romanus ir savo šalyje garsėjantis keliais romanais apie Berlyną, taip pat autobiografiniais romanais, vaizduojančiais Ruro sritį. Autoriaus kūryba Vokietijoje įvertinta net šešiolika reikšmingų literatūros premijų, tačiau už šalies ribų jis nėra plačiai žinomas ar verčiamas į užsienio kalbas. Keletas jo knygų išverstos į anglų kalbą, tarp jų ir ką tik į lietuvių kalbą išverstas romanas „Ugnis nedega“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.

Nors autoriaus kūriniai pasauliniu mastu nėra leidžiami, lietuviams skaitytojams romanas „Ugnis nedega“ (į lietuvių kalbą išverstas Reginos Ivanauskienės), savo temomis nebus svetimas, netgi atpažįstamas. Romane rašytojas piešia Berlyną praėjus kone dvidešimčiai metų po sienos griuvimo. Pasakodamas apie pagrindinio veikėjo rašytojo Volfo kūrybines kančias, vienatvę bei laviravimą tarp dviejų moterų, autorius primena suskaldytos tautos tragediją, apie dirbtinai tarp žmonių atsiradusius skirtumus, išankstinius stereotipus, netgi tam tikrą priešiškumą, kuris lietuviams, buvusiems už „geležinės uždangos“, tikrai atpažįstamas. 

Knyga „Ugnis nedega“ – daugiasluoksnis kūrinys. Tai Berlyno romanas su turtingu istoriniu fonu, tai aistros, ilgesio ir geidulingumo kronika, kurioje „poetinė logika visuomet tikslesnė už bet kurią kitą“. Per pagrindinį veikėją – sėkmingą, tačiau jau pradedantį senti, savimi abejoti rašytoją Volfą – romano autorius pirmiausiai atskleidžia vyro kūrėjo psichologinį portretą, mintis, požiūrį į moteris, kūrybą, patį save, supančią aplinką. Volfo mintys dėliojamos tarsi dienoraštyje – be jokių slapstymųsi ir pagražinimų. 

Snobas, egoistas, šovinistas? Tokie apibūdinimai gali suktis galvojant apie rašytoją Volfą, kuris ką tik mylėjęsis su meiluže Šarlote, grįžta pas Aliną ir kuo greičiau ir su ja nori lovon vien dėl to kvaitinančio jausmo, kad jis būdamas tokio amžiaus gali per trumpą laiką paeiliui patenkinti dvi reiklias meilužes. Tuo labiau, kad tai, jo akimis žiūrint, nereiškia neištikimybės ar piktnaudžiavimo Alinos pasitikėjimu („ji lygina jam marškinius, kuriuos atseginėja Šarlotė“), veikiau tai „mėnulio pilnaties ar hormonų prišaukta slaptybė“, po kurios Alina jam vėl pagražėja, regisi tauri, švelni, o santykiai tik sutvirtėja, nes jis nė sekundės nebando abiejų moterų lyginti, tiesiog ieško skirtingo pasitenkinimo.

Labai atviras, detalus vyro portretas, jo santykiai su moterimis, sekso scenos – tai vaizduojama ir labai atidžiai stebimos aplinkos fone. Volfas, nuo skaitytojų nepaslėptas jokiu vertinimų iš šalies, įsivaizdavimų šydu, taip pat atvirai ir ironiškai apmąsto savo aplinką – menininkų būrį, iš kurio nei vieno kūrėjo nelaiko savo tikru draugu, kūrybos vakarus, skaitymus, kuriuose (netgi autoriniuose) nepaisant pasisekimo vis taip pat jaučiasi nepatogiai, niekam nereikalingas ir neįdomus, skirtumus tarp Rytų ir Vakarų Berlyno, jo gyventojų. 

Romane atsiskleidžia šiuolaikinio Berlyno vaizdas, dar neišsitrynę skirtumai tarp Rytų ir Vakarų: „Juo ilgiau jie gyvena tame miesto rajone, juo labiau stiprėja vidinis jo nusistatymas prieš nuolat prastai nusiteikusius žmones, kuriuos jis neva ironiškai vadina čiabuviais. Jie skleidžia kažin kokį bukumą, paslėptą grėsmingumą, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, Volfas seniai nebenori tikėti kliše, kad taip yra dėl to, jog jie jaučiasi nuskriausti ir nesaugūs, palygti su vakariečiais, ar atkakliai rezignuoja dėl septynmyliais žingsniais lekiančios istorijos. Dalies žmonių, kuriems didieji pokyčiai išėjo į gera, gyvensena rodo, kad jie net ir nenorėtų vargintis perimdami Vakarų Vokietijos pavyzdžio kapitalizmą. Aukštinamos sodų tvoros, chromu tviskantis Harley užvedamas riaumoja taip, kad tirta langų stiklai ir nugriaudėja išsyk į Los Andželą alyva suteptais raumenimis. Kalėdų proga žmonoms ir dukroms dovanoja plastines operacijas, gatveles užkemša džipais tamsintais stiklais, ant ryškiai geltono namo įrengia gausybę stebėjimo kamerų, stogą uždengia violetinėmis čerpėmis.“

Žmogaus netobulumas, egoizmas, užsimiršimas, klaidos – tai yra pagrindinės romano temos, nei bandančios moralizuoti, nei teisti. „Tik klaidingas žingsnis padaro tango tobulą“ – toks yra gyvenimas pagal Ralfo Rothmanno romaną „Ugnis nedega“. 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau