Tiesa, visi kritikai sutartinai stebisi, kaip ši puiki, subtili rašytoja išlieka „slapto klubo nare“: ji – svarbiausiomis literatūros premijomis apdovanota, bet menkai žinoma literatūros meistrė. Beje, šią vasarą pasitiksianti devyniasdešimtmetį.
Prieš ketverius metus BBC romaną „Vyras be trūkumų“ įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą. J.Gardam vieno žmogaus gyvenimo portretu išskleidė visą monumentalų XX amžių. Romane ji atskleidžia mums menkai pažįstamą, skaudžią Radžo našlaičių istoriją. Radžo našlaičiais buvo vadinami vaikai, kurių tėvai tarnavo Britų imperijai Rytuose, juos, gimusius Britanijos kolonijose, tėvai dar visai mažus išsiųsdavo mokytis į Didžiąją Britaniją. Ten vaikai dažnai augdavo svetimose šeimose ar internatuose, tad daugelis jų prarasdavo ryšį su tikrąja šeima, jausdavosi svetimi ir vieniši. J.Gardam vyras Davidas Gardamas buvo Radžo našlaitis ir ji pasakoja, kad šių vaikų likimai ją visada intrigavo. „Tai būta drąsių, atkaklių vaikų. Sendami jie neretai tapdavo „manieringi“ ar net juokingi. Tokį likimą patyrė ir intelektualaus bei ironiško romano „Vyras be trūkumų“ pagrindinis herojus – Seras Edvardas Federsas.
Federso vaikystė prabėgo Malajoje Britanijos imperijos klestėjimo laikotarpiu, vėliau – mokykla prieškarinėje Anglijoje, įspūdinga karjera Pietryčių Azijoje ir grįžimas į Angliją tūkstantmečio pabaigoje – kertiniai laiko ir erdvės taškai, nužymintys jo gyvenimą. Palaidojęs žmoną ir persikraustęs į Dorsetą, kur ketina praleisti paskutinę gyvenimo atkarpą, Federsas pagaliau išsilaisvina iš profesinių ir emocinių taisyklių ir klišių, kuriomis visą laiką vadovavosi. Į nueitą gyvenimo kelią jis žvelgia sarkastišku, šaltu, viską mačiusio žmogaus žvilgsniu, tačiau jo paties istorija pagauna ir nepaleidžia. Jo istorija – tai Britanijos imperijos istorija.
XX amžiaus Dikensas
J.Gardam knygos sykiu šiuolaikiškos ir maloniai prikimštos senamadiškos pasakojimo intrigos. „Žmonės miršta, karai ateina ir praeina, namai iškyla ir sugriūna, žmonės išprotėja ir vėl ateina į protą, vaikai užauga, visi žemynai pajuda iš vietų“, – apie jos knygas sako kritikė ir rašytoja Courtney Cook. Atrodo, kad toks klasikinių britiškų romanų dvasios persmelktas ir pačios J.Gardam gyvenimas.
Nors J.Gardam pirmąją knygą išleido jau įžengusi į penktąją dešimtį, rašymas visada buvo jos gyvenimo dalimi. „Visada žinojau, kad tapsiu rašytoja. Tai atrodė vienintelis normalus užsiėmimas“, – sako J.Gardam. Vaikystėje ji rašinėdavo slaptas istorijas, kurias slėpdavo kamine savo kambaryje. „Sykį susirgau vėjaraupiais. Anuomet Jorkšyre židinį kambaryje užkurdavo tik tuo atveju, jei sunkiai susirgdavai. Taigi jie užkūrė ugnį. Įkišau ranką į kaminą ir ištraukiau saują pelenų.“ Atrodo, kad tai būtų galėję nutikti seserims Brontë. Jas, kartu su Hardy ir Dikensu, J.Gardam mini kaip autorius, žadinusius jos vaizduotę.
Visą laiką svajojusi apie literatūrą, tačiau pirmiausia savo laiką skyrusi šeimai, J.Gardam rašyti ėmėsi iš karto, kai vaikai tapo savarankiškesni. Būtent tą dieną, kai trečiasis vaikas pradėjo lankyti mokyklą. „Mane visada persekiojo jausmas, kad jei nukreipsiu dėmesį nuo vaikų, atsitiks kažkas blogo. Taigi laukiau.“ Nuo to laiko J.Gardam nuolat rašė, ji yra išleidusi daugiau nei 30 knygų.
Nuo 1987 m. J.Gardam gyvena Sendviče – simpatiškame miestelyje netoli pietrytinės pakrantės už poros valandų kelio traukiniu nuo Londono. Jos namas, kuriame po vyro mirties 2010 m. rašytoja gyvena viena, mena dar XIV a. ir gali pasigirti nuostabiu gėlių sodu, apsuptu tvora. Panašiu kaip ir Betės iš „Vyro be trūkumų“.
Visą laiką svajojusi apie literatūrą, tačiau pirmiausia savo laiką skyrusi šeimai, J.Gardam rašyti ėmėsi iš karto, kai vaikai tapo savarankiškesni.
Nepavyko Londone – bandyk Honkonge
J.Gardam atskleidžia, kad rašyti pradeda nuo ryškaus, kartais visiškai banalaus vaizdinio. „Vyras be trūkumų“ prasidėjo nuo... plastikinio vamzdžio. Rašytoja pastebėjo, kad dukters kaimynai namo vartuose įtaisė plastikinį vamzdį, kad paštininkas per jį galėtų įmesti laikraščius. Šis vamzdis užvaldė autorės vaizduotę, kol galiausiai iškilo vaizdinys: du kaimyniniai namai ir jų gyventojai, du senyvi vyrai, buvę teisininkai, kadaise mylėję tą pačią moterį. Istorija jos galvoje ėmė skleistis, pradėjo aiškėti pagrindinio veikėjo vaikystė ir vėlesnė karjera. „Niekada nepradedu knygos nuo istorijos. Kažką miglotai numanau, bet tiek. Klajoju, mąstau, ilgiausiai nieko neveikiu, o tada puolu karštligiškai rašyti“, – aiškina J.Gardam.
Romano „Vyras be trūkumų“ pagrindinio veikėjo Edvardo Federso J.Gardam irgi neišgalvojo. Senojo Filto personažą įkvėpė vyriškis, išeinantis iš viešbučio Londone. „Jis praėjo pro mane kaip tik tada, kai vienas žurnalas manęs paprašė kuo skubiau sukurpti kalėdinę istoriją. Jis atrodė nepriekaištingai, vilkėjo gražiais rūbais, nešėsi portfelį, visai kaip mano vyro Davido, gerokai aptrintą. Pamaniau, kad jis tikrų tikriausias praeities vaiduoklis“, – pasakoja J.Gardam.
Dalį Filto istorijos J.Gardam sudėjo ir iš vyro, Radžo našlaičių likimą išgyvenusio advokato, pasakojimų. „Gali būti, kad apie jį sužinojau prieš daugybę metų, kai mano vyras vieną dieną grįžo iš teismo juokdamasis iš žmogėno, panorusio sužinoti, ar turi šansų tapti Aukščiausiojo Teismo teisėju. Jam buvo atsakyta, kad ne, bet jis tik atšovė – na, nieko tokio, tuomet tapsiu teisėju Honkonge. Ar tik nebūsite Filtas? – paklausė kažkas. Filtas – frazės „Nepavyko Londone – bandyk Honkonge“ trumpinys (angl. Failed in London Try Hong Kong). Šiaip tai senas anekdotas, bet nebuvau jo girdėjusi, ir man jis pasirodė visai juokingas.“
„Nėra labai paprasta sukelti skaitytojų simpatijas introvertiškam, humoro jausmo neturinčiam advokatui, bet man tokie žmonės visada kėlė intrigą. Juo labiau, jei jie – Britų Indijos palikuonys. Tai buvo drąsūs ir atkaklūs vaikai. Sendami jie neretai tapdavo „manieringi“ ir juokingi. Ir keliantys užuojautą“, – pasakoja rašytoja.
Per literatūrinius renginius jos dažnai klausia, kas nutiko vienam ar kitam veikėjui pasibaigus knygai, tačiau J.Gardam nemėgsta konkretumo.
Kaltės perlai
Nešališkas J.Gardam požiūris į savo veikėjus, gebėjimas regėti juos kupinus slėpinių turbūt yra viena iš paslapčių, kaip jai pavyksta sukurti daugybę tarpusavyje susietų pasakojimų ir keistai prikaustančių personažų, kurių veiksmus dažnai nulemia nematomi vaikystės randai. Literatūros kritikai, pastebi, kad kiekvienas jos veikėjas nuo galvos iki kojų yra savimi.
Pasak kritiko Ph.Hoare'o, J.Gardam rašo puikiai struktūruotas knygas, tačiau jos užauga organiškai. Niekada nežinai, kur pakryps istorija, kol ji neužrašyta. Ji leidžiasi vedama veikėjų. Ji kalba apie juos taip, tarytum tai būtų realūs žmonės, ir skaitytojus tai traukia. Per literatūrinius renginius jos dažnai klausia, kas nutiko vienam ar kitam veikėjui pasibaigus knygai, tačiau J.Gardam nemėgsta konkretumo. Tik pasiūlius Ph.Hoare'ui, „Vyro be trūkumų“ pabaigoje ji įterpė laišką, kuris galų gale atskleidžia veikėjo paslaptį. „Galbūt ji kartais per subtili. Ji nemėgsta aiškinti. Vengia interpretacijų. Tarytum nenorėtų, kad skaitytojai suprastų, ką visa tai reiškia, lyg bijodama sugadinti visą grožį, – pastebi Ph. Hoare’as.
„Kaltės perlai“ – vienas subtiliausių įvaizdžių romane „Vyras be trūkumų“. Dieną prieš savo mirtį žmona užkasa meilužio perlus sode kartu su tulpėmis, kurias sodina. Jos santuoka buvo beaistrė, bevaikė. Bet vėliau vėrinį aptinka vaikas, ieškantis savo futbolo kamuolio. J.Gardam mums padovanoja labai gražų ir subtilų simbolį.
Beje, šie kaltės perlai taip pat atkeliauja iš tikrų patirčių. J.Gardam jaunystėje studijavo XVIII a. literatūrą, kuri padarė neabejotiną įtaką jos kūrybai. J.Gardam prisimena, kaip būdama 21-ejų rinko medžiagą disertacijai ir aplankė rašytojos aristokratės Marijos Vortli Montagu palikuonį. Ekscentriškas Montagu palikuonis, vedęs vyras, bandė ją suvilioti ir pasisiūlė nupirkti brangesnius perlus nei tie, kuriuos ji segėjo. Taigi niekada nežinai, kaip praeities įtaka po daugelio metų gali sugrįžti ir veikti vaizduotę.
Jane Gardam. Vyras be trūkumų. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. Tyto alba, 2019.
