Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 14d. 12:38

Romane „Po raudonu dangum“ atgijo tragiška Antrojo pasaulinio karo Italijoje istorija

Markas Sullivanas  „Po raudonu dangum“
Knygos viršelis / Markas Sullivanas „Po raudonu dangum“

Patikėtą istoriją pateikti taip, kad skaitytojas pajustų tokius pat jausmus, kokie apėmė amerikiečių rašytoją Marką Sullivaną ją išgirdus iš pirmų lūpų: ką tik lietuviškai pasirodžiusio romano „Po raudonu dangum“ (išleido BALTO leidybos namai) herojus – italas Pino Lella, septyniolikos atsidūręs Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje.

Šešiasdešimtmetis Markas Sullivanas – keturiasdešimties romanų autorius, penkias knygas išleidęs drauge su populiariu rašytoju Jamesu Pattersonu. Šios bendradarbiavimo pamokos pravertė rašant biografine ir istorine medžiaga paremtą romaną „Po raudonu dangum“, kuris tapo „Amazon“, „The Wall Street Journal“, „Publishers Weekly“, „USA Today“ ir pasauliniu bestseleriu. Knygą Holivudas ketina perkelti į ekraną, pagrindinį vaidmenį ruošiasi atlikti naujausiuose filmuose Žmogų vorą įkūnijęs Tomas Hollandas.

Romane „Po raudonu dangum“ pasakojama apie septyniolikmetį italą, kuris gelbėjo žydus išvesdamas iš nesaugios Italijos slaptais Alpių takeliais, o vėliau tapo vieno paslaptingiausių Trečiojo reicho vadų Italijoje – generolo Hanso Leyerso – asmeniniu vairuotoju ir Italijos pasipriešinimo kovotojams teikė žinias apie slaptus nacių objektus. Romano pagrindas – dveji metai iš milaniečio Pino Lellos gyvenimo, apie kuriuos rašytojui papasakojo pats garbaus amžiaus italas. Asmeninėje svetainėje publikuotame interviu rašytojas Markas Sullivanas atskleidžia aplinkybes, kuriomis atsirado ši knyga.

– Romano pratarmėje užsimenate, kad apie Pino Lellą išgirdote sunkiu gyvenimo metu ir tragiška jo karo metų istorija jums tapo išsigelbėjimu.

– 2006-ųjų sausis buvo išties klaikus. Prieš pusmetį mirtinai prasigėrė mano brolis. Alkoholis pažeidė smegenis motinai. Pastaroji mano knyga buvo visiškai nesėkminga, maža to, buvau įsipainiojęs į ilgus metus nerimstantį verslo ginčą. Tą dieną supratau kai ką itin niūraus: mano gyvybės draudimas – kur kas vertingesnis nei pati gyvybė ir ateities galimybės. Šėlo pūga, ir aš visai rimtai svarsčiau automobiliu rėžtis į netoli namų einančio greitkelio atitvarą. Laimei, mane išgelbėjo mintys apie žmoną ir sūnus. Susijaudinęs taip, kaip niekada anksčiau, iš tiesų meldžiau Viešpaties istorijos.

Galite tikėti, galite ne, bet jau tą pačią dieną per vakarienę svečiuose (ir dar kur – Bozmane, Montanos valstijoje!) išgirdau pirmąsias Pino Lellos istorijos nuotrupas. Pažįstamas rašytojas Larry Minkoffas prasitarė šį tą girdėjęs apie Pino ir jo gyvenimą, bet pats apie tai rašyti neketinąs.

Minkoffas mane supažindino su Bobu Dehlendorfu. Anksčiau sėkmingai Volstrite dirbęs Dehlendorfas vėliau persikėlė į Vakarus ir įsigijo ūkį, kuriame Robertas Redfordas filmavo „Arklių užkalbėtoją“. Taip pat jam priklausė nedidelė slidinėjimo zona Kalifornijoje. Be to, jis itin domėjosi Antruoju pasauliniu karu.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje per ilgas atostogas Italijoje Dehlendorfas atsitiktinai susipažino su Pino ir susibičiuliavo. Niekam anksčiau apie tai nepasakojęs Pino nutarė, jog atėjo metas, ir leidosi kalbėti apie pabėgėlius, tėvą Re ir nacių generolą, kurį vežiojo po šalį. Dehlendorfas apstulbo: kaip gali būti, kad tokia istorija skamba pirmąsyk? Visai taip pat reagavau ir aš. To pakako, kad atsidurčiau lėktuve, skrendančiame į Italiją.

Elizabeth Sullivan nuotr./Markas Sullivanas
Elizabeth Sullivan nuotr./Markas Sullivanas

– Iš pradžių Pino Lella netryško noru papasakoti savo istoriją?

– Kai pirmą kartą paskambinau, tikino nesuprantąs, kodėl juo domiuosi. Paaiškinau, kad jo gyvenimo nuotrupos, kurias išgirdau, liudija nepaprastą didvyriškumą. Vyro balsas pasikeitė. Tuomet ir prisipažino save laikąs veikiau bailiu nei didvyriu.

Tokios kalbos tik pakurstė mano smalsumą. Po dar kelių pokalbių telefonu Pino sutiko, kad atvykčiau į Italiją ir savo ausimis išgirsčiau visą istoriją. Pirmąsyk nuskridęs jo aplankyti pasilikau trims savaitėms. Vyras ėjo aštuoniasdešimtus metus ir gyveno pamažu yrančioje senoje viloje nuostabiame Lesos miestelyje į šiaurę nuo Milano, ant Madžorės ežero kranto. Įsikūriau apartamentuose ketvirtame vilos aukšte – iš čia atsivėrė nuostabi raudonomis čerpėmis dengtų stogų, pakrantės ir tolumoje stūksančių Alpių panorama.

Pino daugiau nei trisdešimt metų gyveno Kalifornijoje, tad vertėjo neprireikė. Valandų valandas šnekučiavomės jo svetainėje, kur stovėjo rojalis, pūpsojo krūvos senų gobelenų, paveikslų ir kitokių dalykų, primenančių ilgą, neįtikėtiną gyvenimą. Klausantis jo lūpose nubudusios praeities bėgo valandos, dienos, galiausiai – ir savaitės.

Deja, kol likimas suvedė mudu su Pino, praėjo daugiau nei šeši dešimtmečiai. Prisiminimai ilgainiui kinta ir blėsta. Be to, kančios nukamuota širdis sąmoningai blokuoja žiauriausius įvykius, palaidoja juos giliai pasąmonėje arba išblukina taip, kad žmogus viską prisimena abejingai, lyg tai būtų nutikę labai seniai ir ne jam.

Kartais Pino vengdavo klausimų. Apskritai jis itin savikritiškas, tad neretai tyčia nuvertindavo savo vaidmenį ir patirtus pavojus. Dažnai tekdavo jį spausti tiesiog atpasakoti įvykius, užuot košus juos per savo interpretacijų sietą. Tada ir išniro gilesnė istorija.

Mes juokėmės. Verkėme. Susibičiuliavome. Galų gale ši patirtis tapo viena jausmingiausių ir vertingiausių mano gyvenime.

– Kol kiti drebėdami stebėjo vykstantį karą, Pino rizikavo gyvybe. Vis dėlto, kad ir koks atsidavęs buvo kitiems, svarbiausią akimirką pasirinko gyvenimą, o ne meilę. Ar jam pavyko su tuo susitaikyti?

– Klausantis istorijos, jo bebaimiškumas ir nesavanaudiškumas pribloškė ir mane. Būdamas vos septyniolikos, Pino per patį viduržiemį žydus iš katalikų berniukų mokyklos per Alpes vedė į Šveicariją. Kartais jam tekdavo net šliuožti slidėmis, užsikėlus žmones ant nugaros. Vėliau, tapęs įtakingo nacių pareigūno vairuotoju, o kartu – šnipu, jis vėl ne kartą rizikavo gyvybe, kad išgautų italų partizanams ir Sąjungininkams itin reikšmingos informacijos.

Pino nešiojo vokiečių kariuomenės uniformą, todėl nieko neįtardami dėl šnipinėjimo daugelis jį laikė išdaviku – netgi brolis. Vienatvę ir atskirtį vaikinui padėjo ištverti romanas su Ana, nacių generolo, kurį vežiojo, meilužės tarnaite. Deja, atėjo akimirka, kai Milaną užvaldė chaosas ir anarchija, o Pino buvo priverstas rinktis tarp meilės ir savo paties gyvybės. Ta scena – viena jautriausių visame romane, bet, nuo įvykių praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų, man teko ją pešte iš jo išpešti.

Pirmąsyk Pino nenoriai ir abstrakčiai papasakojo, kas atsitiko Anai. Paklausė, ar galėtume kalbėti apie ką nors kita. Išties pakeitėme temą, tačiau popietei ritantis į vakarą šiaip jau nuotaikingas Pino paniuro ir vis labiau irzo. Paprašė leisti jam pailsėti iki ryto.

Vėlyvą tos dienos vakarą gulėdamas savo apartamentuose viršutiniame aukšte išgirdau jį skambinant rojaliu. Audringos, veržlios melodijos neįstengiau pažinti. Kitą rytą Pino atrodė išsekęs ir prasitarė miegojęs prastai. Dar kitos dienos rytą veidas išdavė, kad visai palūžo – jis prisipažino daug kartų sapnavęs košmarus. Apie košmaruose matytus įvykius senasis vyras pasakojo įspūdingai detaliai, o juos prisiminus pakriko tiek mintys, tiek jausmai. „Nieko nepasakiau. Nieko nepadariau“, – kūkčiojo jis.

Toks tyras ir kone apčiuopiamas Pino sielvartas mane labai palietė. Pasielgiau taip, kaip tokią akimirką galėjau pasielgti: apkabinau ir laikiau glėbyje tol, kol jis liejo savo gedulo kančią.

Romane skaitytojui pateikiu baisiosios Pino dilemos sapno versiją, nes tikiu, jog ji – kur kas arčiau tikrovės ir kur kas tiksliau atskleidžia, ką jam teko patirti paskutinėmis baisiausiomis karo dienomis Milane. Norėjau, kad ir skaitytojas žengtų tuo pačiu širdį klaikiai aitrinančiu taku.

– Anksčiau dirbote žurnalistu – rengėte tiriamuosius straipsnius. Kodėl Pino istorijos neužrašėte kaip tikslaus dokumentinio pasakojimo?

– Iš pradžių ketinau, bet po beveik dešimtmečio, sugaišto stengiantis atkapstyti tikslius faktus ir patikimus dokumentus, nuleidau rankas.

Juk daugelis kitų istorijos veikėjų jau mirę, o naciai sudegino pasakojimui aktualius dokumentus, tad, informacijos paieškai ir tyrimams paskyręs tiek metų, apie kai kuriuos istorijos fragmentus išvadas tegalėjau daryti iš konteksto. Pagaliau su tuo susitaikęs supratau, kad atsidūriau istorinio romano srityje.

Iš negrožinės ir grožinės literatūros kūrėjų tikimasi skirtingų dalykų. Pirmieji privalo laikytis dokumentuose įamžintų faktų ir tiesioginių liudijimų. Antrieji turi ieškoti gilesnės, jausminės tiesos. Patraukiau ta kryptimi – dabar dėl šio sprendimo labai džiaugiuosi.

– Pagalius į ratus jums kišo tam tikra kolektyvinė Italijos ir italų užmarštis, susijusi su Antruoju pasauliniu karu. Istorikai tai vadina „pamirštuoju frontu“.

– Išties sugaišau itin daug laiko ieškodamas faktų apie įvykius, kurių fone vystėsi Pino istorija. Nepamirškite, kad iš pradžių ketinau rengti dokumentinį tekstą ir troškau kuo tiksliau argumentuoti kiekvieną aprašytą smulkmeną.

Daugelį metų vykdydamas įvairius projektus, vis ištaikydavau po kelias savaites pasikapstyti nacių karo archyvuose Vokietijoje, JAV archyvuose. Man nuolat kliudė tai, kad daugelis svarbių dokumentų paskutinėmis karo dienomis dingo nacių Todto organizacijos (arba TO) laužuose.

Vadinamoji TO – kažkas tarp JAV armijos inžinierių ir intendantų korpusų. Ši organizacija rengė įtvirtinimus ne tik Italijoje, bet ir kitur Europoje, gamino arba vogė viską, ko tik galėjo prireikti vokiečių kariuomenei, pradedant patrankomis ir amunicija, baigiant uniformomis ir maisto produktais. Tam pasiekti kiekviename Europos fronte naudotasi vergų darbu. Milijonų vergų.

Kaskart, kai užimdavo naują valstybę, Hitleris surinkdavo tvirtesnius vyrus, juos vadino „prievartiniais darbininkais“. Tai šie vergai įtvirtino Rytų frontą. Tai jie surentė vakarinę sieną – įrengė atspariąsias ugniavietes, spąstus tankams ir vietas artileristams, – ten buvo sutikti Normandijoje išsilaipinę amerikiečiai. Tai jie statė Žaliąją ir Gotų karo linijas Italijoje. Jų rankomis pastatytos ir koncentracijos stovyklos.

Vokiečiai lyg apsėsti fiksavo dokumentuose kiekvieną smulkmeną, bet išlaisvinus Italiją beveik neliko TO veiklos ir, manoma, daugiau nei milijono okupacijos metais nacių išnaudotų vergų aprašų. Kad ir kur būčiau žvalgęsis, atsimušdavau į tą pačią sieną. Tikima, jog visoje Europoje TO dirbo apie vienuolika milijonų žmonių, tačiau tai įrodantys dokumentai neužima nė trijų stalčių.

Prabilus apie Antrąjį pasaulinį karą, atsiranda tam tikra kolektyvinė Italijos ir italų užmarštis. Iš dalies tai lėmė žiaurumas, kurio liudininkais paskutinėmis konflikto dienomis tapo daugelis italų – tokių kaip Pino Lella. Šiaurės Italiją užvaldė anarchija, viešos skerdynės. Siaubas pasirodė toks didžiulis, kad nemažai narsių partizanų nė karto gyvenime neprasitarė, ką savo akimis regėję tada, kai naciai patraukė Austrijos sienos link.

Vienas senas partizanas man sakė: jie buvo jauni ir troško kuo greičiau užmiršti košmarą. „Italijoje niekas apie karą nekalba todėl, kad niekas to neprisimintų“, – aiškino jis.

Man taip pat atrodo, kad daugelis istorikų į Italiją nekreipia dėmesio dėl to, kad 1944-ųjų pavasario pabaigoje generolas Dwightas Eisenhoweris nusprendė daugelį dalinių iš Italijos perkelti į Prancūziją. Kai tų pačių metų birželį buvo išlaisvinta Roma, šalyje dar likusios nusilpusios Sąjungininkų pajėgos vargiai įstengė žengti toliau. Žurnalistų, istorikų ir rašytojų dėmesio centre atsidūrė išsilaipinimo Normandijoje drama ir jos pasekmės.

– Nors vos pasibaigus karui kai kurios keršto žudynės toleruotos, Italijos valdžia apskritai iškėlė palyginti nedaug bylų nacių kolaborantams. Vienas iš tų, kuriems teismo diena taip ir neišaušo, – generolas Hansas Leyersas.

– Ši istorija – tai dar viena priežastis, dėl kurios karas Italijoje nesulaukė deramo dėmesio. Konfliktui nurimus, Sąjungininkų prokurorai beveik dvejus metus rengė ieškinius įtakingiems naciams, kaltindami juos karo nusikaltimais Italijoje. Vienas iš tokio teismo laukusių vokiečių buvo ir vyras, kurį po šalį vežiojo Pino, – generolas majoras Hansas Leyersas, TO vadas Italijoje, tiesiogiai pavaldus Adolfui Hitleriui.

Leyerso galią nuvertinti būtų sunku. Formaliai jis buvo Reicho ginkluotės ir karo gamybos ministro įgaliotinis Italijoje. Teoriškai įgaliotinio titulas suteikė jam tokią valdžią, kokią savo rankose spaudė Reicho ministras Albertas Speeras. Iš tikrųjų įtaka jis prilygo pačiam Hitleriui. Leyersas statė, gamino arba vogė visa, ko įsigeisdavo Hitleris ar jo generolai. Visai kaip Egipto faraonų statybų meistrai, šioms užduotims jis pasitelkdavo vergus. Vežiodamas Leyersą, Pino savo akimis matė ištisas armijas generolo vadovaujamų priverstinių darbininkų. Regėjo vyrus, kuriuos žiauriai engė Leyerso pavaldiniai, o darbas galop nuvarė į kapus.

Vis dėlto generolas teismo nesulaukė – iš karo belaisvių stovyklos netoli Insbruko jį išleido praėjus dvidešimt trims mėnesiams nuo karo pabaigos. Ilgus metus nė nenumaniau kodėl. Tik 2016-aisiais Vokietijoje, gavęs progą pabendrauti su Leyerso dukra, buvusiu dvasininku ir buvusiu pagalbininku, išgirdau, jog generolas buvo paleistas, kai slapčia paliudijo prieš Hitlerio architektą Albertą Speerą – visos Europos TO galvą, vienintelį vidinio fiurerio ratelio narį, Niurnbergo teismuose už karo nusikaltimus išvengusį kartuvių.

Už vergų išnaudojimą Speerą galiausiai nuteisė dvidešimt metų nelaisvės Špandau kalėjime. Kunigas ir Leyerso padėjėjas taip pat tikino, kad prokurorams Leyersas pateikė įrodymų per nacių okupaciją padėjęs žydams ir katalikams, kuriems Italijoje buvo kilęs mirtinas pavojus. Tiesa, žinoma, ne tokia paprasta. 1947-ųjų pavasarį pasauliui nusibodo tebevykstantys Niurnbergo teismai. Visi troško pamiršti praeitį ir gyventi toliau. Išaugus Italijos komunistų galiai, Sąjungininkai susirūpino, kad atviri grandioziniai fašistų ir nacių teismai gali dar labiau sustiprinti Rusijos įtaką. Kalbos dėl planų rengti itališkąjį Niurnbergą pamažu nutilo. Teismai taip ir neįvyko.

Nusikaltimai ir kaltinimai buvo palaidoti, o Leyersas ir kiti klaikių nusižengimų vykdytojai išlaisvinti. Dėl šios priežasties vėlesnių italų kartų prisiminimai apie tai, kas tiksliai karo metais dėjosi Šiaurės Italijoje, menkučiai ir migloti.

– Kodėl Pino Lella daugiau nei šešiasdešimt metų niekam nepasakojo, ką jam teko išgyventi?

– Ieškodamas knygai informacijos sužinojau, kad Italijos karo fronto didvyriai ir tragedijų aukos – visai ne retenybės, ir dažnai jiems tyčia šykštima pripažinimo ar gedulo. Pino ir begalė kitų, išgyvenusių karo metus Italijoje, sąmoningai nuvijo šalin prisiminimus apie patirtą siaubą. Visai kaip jis, daugelis regėjo daugybę ir kilniai, ir žvėriškai besielgiančių vyrų bei moterų. Kaip ir Pino, jie nuo vieno iššūkio žengė prie kito, įveikė juos, kuo skubiau palaidojo prisiminimus tiek apie pergales, tiek apie nesėkmes ir niekada apie juos nebeprakalbo.

Savo kailiu patyriau, kad vyresni italai neįstengia laisvai kalbėti apie karą. Jaunimui jis – tarsi visai nebuvęs. Kalbėjausi su senu partizanu: jis prisipažino, kad kai neseniai vieno istorijos mokytojo paprašytas papasakoti apie karą nenoriai nuvyko į vidurinę mokyklą Milane, mokiniai iš jo tik pasijuokė. Jų teigimu, tokie dalykai, kokius jis matė savo akimis, – neįmanomi.

Komentarai
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:12
39:35
01:36

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas