Rakelė Pisaro – moteris, gerai žinojusi, ko nori, ir turėjusi drąsos pasipriešinti visiems, kas trukdė jai siekti laimės. Skaitytojui nebūtina išmanyti meno istorijos, žinoti, kas toks buvo garsusis Kamilis, užtenka turėti ryžto kartu su jo motina nepaklusti taisyklėms, kurių gausu XIX a. uždaroje Šventojo Tomo saloje. O talentingo žmogaus, jos sūnaus, istorija, tebūnie apdovanojimas estetiką, grožį ir talentą vertinantiems skaitytojams. Nors romanas atspindi žinomus faktus tiksliai, kaip tik įmanoma, romanas nėra sausos informacijos kratinys, jis užburia savo magiškumu, vaizdingumu, stipriais personažų charakteriais. Apie įkvėpimą, rašymą, knygų veikėjus – interviu su knygos „Priešybių santuoka“ autore Alice Hoffman.
– Besidomintiems menu Kamilis Pisaro yra pažįstamas, tačiau nedaugelis žmonių žino apie jo kūrybos pradžią, tėvus. Kaip apie ją sužinojote jūs? Kas įkvėpė jus parašyti apie Rakelę Pisaro?
– Lankiausi Pisaro parodoje Viljamso koledžo muziejuje. Ten pirmą kartą sužinojau, kad jis buvo žydas ir gimė Šventojo Tomo saloje. Anksčiau maniau, kad jis prancūzas, nes buvo vienas iš impresionizmo pradininkų. Panorau išsiaiškinti, ko dar nežinau. Pradėjusi domėtis jo motinos santuokos sukeltu skandalu, supratau, kad atradau man tinkamą istoriją. Rakelė atgijo mano vaizduotėje, vos apie ją perskaičiau. Ji buvo labai įspūdinga asmenybė.
Taip pat mane labai domino, kodėl vieni menininkai tampa didžiais – kaip Kamilis Pisaro tapo impresionizmo tėvu? Siekiau perprasti tiek jį, tiek jo motiną. Rakelė buvo pašalietė ir visuomenės atstumtoji, tad kaip galėjo tikėtis, kad sūnus bus kitoks? Jis užaugo anarchistas ir ateistas, rėmė darbininkų klasę. Nenorėjau, kad knyga būtų istorinė, bet siekiau, kad ji būtų tikra.
– Kaip vertinate moterų padėtį XIX amžiuje?
Kai pirmą kartą skaičiau Emily Bronte „Vėtrų kalną“, niekaip negalėjau suprasti, kodėl Ketė negalėjo susituokti su vyru, kurį mylėjo. Nesupratau nuosavybės teisės ir moterų suvaržymų. Nepaisant to, kad įstatymai pasikeitė, tebėra išlikę tiek daug socialinių suvaržymų ir taisyklių, kurias moterys sukuria pačios ir kurias visuomenė primeta moterims. Būti moterimi tebėra sudėtinga.
Rakelė mane sužavėjo savo maištinga dvasia. Ji nepakluso taisyklėms, nebijojo pasekmių, buvo atkakli ir ryžtinga. Tai tokia moteris, kuria ne tik žaviuosi, bet ir norėčiau būti.
– O jūs pati ar laikotės kokių nors taisyklių rašydama?
– Kuomet kuriu, negalvoju apie jokias taisykles – tuo ir žavus rašymas. Tai mano gyvenimo dalis, kur leidžiu sau daryti viską, ką noriu.
– Romano pavadinimas – „Priešybių santuoka“ – galėtų tikti bet kuriai santuokai, ar netgi bet kuriems santykiams.
– Galbūt, visgi jis pasirodė be galo tinkamas Kamilio Pisaro tėvų santykiams apibūdinti, kartu ir daugeliui kitų personažų romane. Platesne istorine prasme jis reiškia, kad žmonės iš viso pasaulio kartu atsidūrę Šventojo Tomo saloje kuria ir savo kultūrų santuoką. Susijungia ne tik skirtingos lytys, bet ir rasės, socialinės klasės, religijos.
– Žydų gyvenimas ir istorija vaidina svarbų vaidmenį jūsų romanuose. Kas traukia jus tyrinėti žydiškas temas?
– Žydiškos temos artimai susijusios su mano senelėmis, jų istorijomis ir vargais. Tai bandymas papasakoti nepapasakotą istoriją. Tuo pačiu tai yra puiki proga daugiau sužinoti apie savo pačios istoriją ir kultūrą.
„Priešybių santuoką“ laikau tikriausios motinos žydės istorija. Ir Rakelė, ir madam Pomjė – motinos, su kuriomis nelengva. Galima sakyti, Rakelė Pisaro turėjo prastą reputaciją, buvo valdinga ir kontroliuojanti, o tai yra „motinos žydės“ stereotipas. Norėjau suprasti, ką reiškia būti mama pavojingame pasaulyje, būti pašaliete, kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti savo vaikus, kad ir kiek tai kainuotų. Mano senelės buvo pavyzdžiai motinų, kurios dėl savo vaikų padarytų viską.
– Kita dažna tema Jūsų romanuose – išgyvenimas. Kodėl skiriate dėmesio šiai temai?
– Įveikiau krūties vėžį – tai nutiko prieš 17 metų. Bet netgi prieš šią negandą mane labai traukė istorijos apie išlikimą. Mane žavi tai, kad nepaisant baisių dalykų, kuriuos žmonės patiria, juos galima įveikti. Rakelės bendruomenės žydai pabėgo nuo inkvizicijos, jie kėlėsi iš Ispanijos į Portugaliją, iš ten į Naująjį Pasaulį. Stebiuosi, kiek daug visko padarė, kad išgyventų ir judėtų pirmyn, išlaikytų tikėjimą. Jaučiu, kad ši išlikimo tema yra man artima.
– Jūsų romanas tiesiog kupinas magijos, folkloro, pasakų. Kodėl taip mėgstate magiją?
– Man magija ir skaitymas yra neatsiejami dalykai. Vaikystėje nuolat skaičiau, tai leisdavo užmiršti kasdienybę ir tai mane gelbėjo. Domėjausi folkloru ir pasakomis, klausiausi savo senelės iš Rusijos pasakojimų. Jos istorijos buvo tikros, tai žodinė tradicija. Žavėjausi, ką knygos ir magija gali padaryti skaitytojui – užburti jį.
Gyvenau darbininkų klasės priemiestyje Long Ailande, prie pat ribos su Kvinsu, aplinka buvo labai slegianti. Visi namai atrodė vienodi. Medžių nebuvo. Tai nebuvo magiška vieta. Jaučiau, jeigu įstengi pažvelgti į bet kokią vietą magiškai, tuomet magijos gali būti pilna bet kur.
– Ar dar esama magiškų pasakojimų, istorijų ar laikotarpių, kurių dar neištyrinėjote ir kurias norėtumėte kada nors patyrinėti?
– Man magija yra kiekvienos istorijos dalis. Tai pirmoji istorija – mitas ir pasaka – ir aš negaliu įsivaizduoti, kaip galėčiau parašyti ką nors, kur nebūtų nė lašelio magijos.
