Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Romano „Susitiksime Paryžiuje“ autorė: „Man patinka priversti skaitytojus pasukti galvas“

Michelle Gable
Leidyklos nuotr. / Michelle Gable
Šaltinis: 15min
0
A A

Amerikiečių rašytoja Michelle Gable – ir mums puikiai žinomo romano „Butas Paryžiuje“ autorė. Šis romanas prieš porą metų pateko į „New York Times“ ir „USA Today“ perkamiausių knygų sąrašus. Lietuvoje išleistas praeitais metais,„Butas Paryžiuje“ sulaukė nepaprasto populiarumo.

Neseniai knygynuose pasirodė antra Michelle Gable knyga – „Susitiksime Paryžiuje“ (iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė, išleido „Tyto alba“). Ji skirta vienos gražiausių ir labiausiai pašėlusių pasaulio moterų – Gladys Deacon, Molboro hercogienės, gyvenimo istorijai.

Michelle Gable – finansų analitikė, užaugusi rašytojų šeimoje ir visuomet troškusi rašyti pati. Laisvalaikiu, kai nedirba su investuotojais ir nerašo romanų, ji žaidžia lauko tenisą, mankštinasi sporto salėje arba aistringai mojuoja poroloniniais pirštais stadione per San Diego „Chargers“ futbolo rungtynes. Michelle su vyru ir dviem dukterimis gyvena Kalifornijoje, Kardife, ant jūros kranto, su tingia kate ir temperamentingu triušiu. Pasak Michelle‘s, ji šiaip taip pakenčianti pastarąjį įnamį, nors kartą jam pasprukus, išnaršė visus sodo krūmus ir užkaborius, kol surado.

Interviu knygų apžvalgininkė MM Fink kalbasi su Michelle Gable apie hercogienę Molboro, savo vaikystę, futbolą ir, žinoma, rašymą.

– Pradėkime nuo pradžios. Kur Jūs užaugote?

– Saulėtajame San Diege, tiksliau, palei vandenyną besidriekiančiojeŠiaurės apygardoje. Mano tėvai tebegyvena mano vaikystės name.

– Kokia buvote vaikystėje, paauglystėje?

– Esu tipiška pirmagimė – veržli, atsakinga, gyvenanti pagal taisykles. Anksti pradėjau ryti knygas, buvau draugiška, nors kartais tyli. Į gyvenimą visuomet žvelgiau pozityviai, optimistiškai ir net sunkiuoju paauglystės laikotarpiu nestokojau pasitikėjimo savimi.

Apskritai nedaug tepasikeičiau, tik dabar, suaugusi, šiek tiek drąsiau reiškiu mintis. Anksčiau labai nemėgdavau kalbėti viešai, bet dabar nei tiesioginiame darbe, nei kelionėse pristatant knygas manęs tai nebetrikdo.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Kada parašėte savo pirmąją knygą? Apie ką ji buvo ir kaip vadinosi?

– Tai nutiko jaunesnėse vidurinės mokyklos klasėse... Pavadinimo neprisimenu, bet knygoje buvo rašoma apie grupę paauglių, atsidūrusių Džekson Hole, Vajomingo valstijoje. Knyga buvo siaubinga.

– Apie ką romanas „Susitiksime Paryžiuje“?

– Ši knyga paremta tikra Gladys Spencer-Churchill, Molboro hercogienės, gyvenimo istorija. Šios moters gyvenimas buvo toks turiningas ir apipintas legendomis, kad medžiagos pakaktų kelioms knygoms. Praėjus beveik šimtmečiui nuo Gladys šlovingųdienų, viena jauna moteris bando įminti legendinės hercogienės mįslę. Paieškos nuveda ją iš žavingo Anglijos kaimelio į apgriuvusį dvarą, saugomą spygliuotos vielos, galiausiai – į Paryžių, kur smalsuolė pagaliau suranda atsakymus. Knygos pabaigoje ji ne tik įmina hercogienės mįslę, ji atranda ir trūkstamas savo pačios gyvenimo grandis.

– Jei neklystu, mintis sukurti šį romaną kilo renkant medžiagą knygai „Butas Paryžiuje“?

– Taip! Dailininkas Giovannis Boldinis yra vienas iš pagrindinių mano debiutinio romano „Butas Paryžiuje“ veikėjų. Tada, JAV Paauksuotajame amžiuje, buvai niekas, jei tavęs nenutapė Boldinis, tad išstudijavau visus jo nutapytus asmenis. Užtikusi Gladys Deacon istoriją, supratau, kad ji pirmoji turi būti išgarsinta būsimame romane. Ji pernelyg ypatinga, kad nugrimztų į praeitį!

Knygoje panaudojau daugybę hercogienės posakių, rėmiausi jos įpročiais ir tikrais nutikimais. Taip, ji dingo iš rūmų, opraėjus keturiems dešimtmečiams ji staiga atsirado apgriuvusiame dvare. Taip, ji vaikydavo žmones mojuodama šautuvu. Man reikėjo tik atrinkti, ką iš tų beprotiškų faktų panaudoti.

Kartu įterpiaus ir šių laikų siužetinę giją. Pamaniau, kad labiausiai tiktų po 2001 m. rugsėjo 11-osios visuomenėje susiklosčiusi atmosfera ir požiūris, nes didelė dalis pasakojimo rutuliojasi paskutiniais Vietnamo karometais. Mane domino šių dviejų karų sugretinimas: vienam iš jų buvo pritariama, bent iš pradžių, kitas – vertinamas labai nepalankiai.

– Abiejuose romanuose iš praeities keliaujate į nūdieną ir vėl grįžtate į praeitį. Kuo jus traukia toks šiais laikais pamėgtas „šokinėjantis“ istorinis stilius?

– Man patinka rašyti apie skirtingus laikotarpius, nes pati mėgstu skaityti tokias knygas. Anksčiau esu parašiusi knygų, kuriose praeities įvykiai dėstomi nuosekliai, bet daug smagiau įtraukti ir dabartį. Tikriausiai todėl, kad man patinka pasakoti sudėtingai ir priversti skaitytojus pasukti galvas!

– Jūsų knygose daug kruopščiai surinktos medžiagos. Kokiais naudojatės šaltiniais? Ką patartumėte rašytojams, kuriems reikia informacijos apie mažai žinomas epochas arba geografinį foną?

– Tyrinėti–smagiausia mano, kaip rašytojos, darbo dalis. Man patinka rankioti faktus ir siužetus, pajusti to laikotarpioatmosferą. Tam tinka internetas, interviu, laikraščiai, senos knygos, knygų kolekcijos bibliotekose, seni žurnalai ir, be abejo, kelionės! Pažiūriu ir televizijos laidas, jei jos bent kiek siejasi su mano aprašomu laikotarpiu. Rašydama „Susitiksime Paryžiuje“ žiūrėjau „Folčio viešbutį“, visus „Merės Tailer Mur šou“ epizodus. Tai nėra „tikras“ medžiagos rinkimas, veikiau taip pajutau tam tikrą, „reikalingą“ nuotaiką!

Pradžiai kuo puikiausiai tinka internetas. Galima greitai apmesti kontūrus, o paskui, remiantis dokumentais, knygomis ir pokalbiais, suteikti jiems daugiau gelmės ir tikslumo. Visuomet pradedu nuo svarbiausių įvykių, nutikusių tuo metu, kai plėtojasi knygos veiksmas, – karų, prezidento rinkimų ir netgi futbolo rungtynių. Tai pradžia. Dažniausiai pradedu nuo vikipedijos. Ne dėl to, kad kliaučiausi joje pateikiama medžiaga, bet jos straipsniuose glaustai pateikiama informacija leidžia lengvai suvokti pačią esmę. Paskui prasideda tikrasis tyrimas.

– Kokius kitus istorinius periodus Jums būtų įdomu patyrinėti?

– Mano trečiosios knygos, kuri išeis 2017 m., veiksmas plėtojasi Nantaketo saloje daugiausia penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Jungtinės Valstijos įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą. Kaip ir daugybė kitų skaitytojų, aš domiuosi knygomis apie šį karą, bet norėjau apžvelgti, kas tuo metu dėjosi Valstijose, nenukelti veiksmo, kaip įprasta, į Europą.

Ketvirtoji mano knyga veikiausiai bus apie Pilietinio karo laikus. Kol kas neketinu gilintis į tolimesnę praeitį nei devynioliktas amžius...

– Koks Jūsų rašymo procesas? Kiek laiko skiriate tik medžiagai surinkti? Per kiek laiko parašote romaną? Ar naudojatės „bandomųjų“ skaitytojų ar kritikų paslaugomis? Ar epizodus kuriate nuosekliai, ar, pavyzdžiui, parašote visą istorinę dalį, o paskui kuriate dabartinę?

– „Susitiksime Paryžiuje“ – pirmoji knyga, kurią turėjau įteikti nustatytu laiku. Užbaigti ją teko vasarą, kai mano dukros dalyvavo mažojo beisbolo Visų žvaigždžių turnyre. Kartais per vieną savaitgalį būdavo žaidžiama iki dvylikos rungtynių, jos vyko dulkėtuose atokiuose stadionuose įvairiosepietų Kalifornijos vietose. Nedrįsau vežiotis kompiuterio, tad visą knygą parašiau pieštuku, sėdėdama už žaidėjų suolelio arba automobilyje. Kiti tėvai turbūt manė, kadaš skautė. Paaiškėjo, kad toks rašymo būdas padėjo geriau pajusti savo veikėjusir siužetą, o rinkdama tekstą kompiuteriu jį suredagavau. Dabar rašymas ranka – mano kūrybos proceso dalis.

Prieš pradėdama rašyti kelis mėnesius skiriu medžiagai rinkti. Tai maloniausia darbo dalis. Kai ateina laikas, siužetą apmetu ant kartotekos kortelių. Nors vėliau daug ką pakeičiu, paranku turėti nužymėtą taką, net jeigu jis nuvingiuoja kita kryptimi.

Nubrėžusi kontūrus, gan greitai parašau pirmąjį variantą. Stengiuosi per dieną parašyti 1500 žodžių. Mano knygose maždaug 100 tūkstančių žodžių, vadinasi, užtrunku apie 2–3 mėnesius. Ranka parašytą tekstą suredaguoju rinkdama kompiuteriu. Pabaigusi juodraštį, dar porą mėnesių redaguoju, tada siunčiu savo agentui ir redaktoriui. Redaguodama dar papildomai pasirankioju medžiagos. Kai siužetas būna daugiau ar mažiau sukurtas, lengviau sužiūrėti, kad visi ypatingiakcentai būtų sudėlioti.

Paprastai prieš peršokdama į kitą laikotarpį parašau ilgokas vienos epochos dalis, ketvirtadalį ar trečdalį to laikotarpio. Redaguodama dukart peržvelgiu visą knygą ir kiekvieną laikotarpį padalinu į keletą ciklų. Galiausiai porą kartų garsiai perskaitau visą knygą. O kartu dirbančių kritikų ar skaitytojų neturiu, tik agentą ir redaktorių.

– Kokį prasmingiausią arba naudingiausią patarimą esate gavusi per savo rašytojos karjerą?

– Rašyti sustok kokio nors epizodo ar pastraipos viduryje, tada kitą dieną bus lengviau tęsti darbą. Taip darydavo Hemingway’us, šia gudrybe mielai naudojuosi ir aš.

– Ką patartumėte rašytojams, kurie leidyboje dar naujokai?

– Nesustokite, užbaikite knygą. Niekada nepasiduokite. Jeigu pirmoji knyga prastai perkama, rašykite kitą ir dar kitą, o po jos – dar kitą. Nuolat rašykite ką nors nauja. Net jei knyga ir išėjo! Niekuomet nesikrimskite, jei jūsų nepripažįsta arba sulaukiate neigiamų atsiliepimų (aš jų neskaitau). Rašykite, kol išbrisite iš nepripažinimo ar negatyvumo.

– Kokios rinkodaros priemonės ir būdai jums pasirodė veiksmingiausi?

– Sunku nuspręsti, kas geriausiai veikia. Kai „Butas Paryžiuje“ išėjo kietais viršeliais, aš sąmoningai nusprendžiau visą gautą avansą išleisti rinkodarai. Ji buvo sėkminga, bet kurie būdai buvo naudingiausi, deja, nustatyti neįmanoma.

Rengiau įvairias kampanijas per rinkodaros tarnybą „Author Buzz“, pirkau reklamas svetainėje „Goodreads“ ir kitur internete, reklamavau feisbuke, rėmiau tokias svetaines kaip WWWB. Mano reklamos agentas atliko didvyrišką darbą, kad knyga patektų į įvairių tinklaraštininkų rankas, pasiektų žurnalus.

Kai leidome knygą minkštais viršeliais, pasamdžiau reklamos agentūrą, dirbančią tik su radijo stotimis, ir tai buvo nepaprastai naudinga. Prieš pasirodant romanui „Susitiksime Paryžiuje“, mano leidėjas „Buto Paryžiuje“ reklamai pasitelkė tarnybą „BookBub“, ir tą savaitę mano knyga pateko į „New York Times“ ir „USA Today“ perkamiausių knygų sąrašus. Reklama pavyko, bet manau, iš dalies dėl to, kad buvo reklamuota ir anksčiau.

– Kokias knygas skaitote dabar?

– Ką tik baigiau Lisos Jewell „Namą, kuriame užaugome“ (The House We Grew Up), – nepaprasta knyga. Esu įpusėjusi Sarah McCoy „Žemėlapininko dukterį“ (The Mapmaker’s Daughter), ji mane visiškai pakerėjo.

Pagal booksbywomen.org parengė Vilija Vitkūnienė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau