Dabar populiaru
Publikuota: 2014 rugpjūčio 16d. 20:55

Romualdas Lankauskas: Paskutinieji

Romualdo Lankausko knyga "Kas nutiko ponui X"
Romualdo Lankausko knyga "Kas nutiko ponui X"

Leidykla „Versus aureus“ išleido žinomo rašytojo Romualdos Lankausko novelių knygą „Kas nutiko ponui X“ (Versus aureus, 2014, p. 125). Knygos autoriaus plunksna jau daugiau kaip pusę šimtmečio pateikia skaitytojams prozos kūrinių, tarp kurių didelę dalį sudaro žinomiausių mūsų kritikų aukštai vertintos novelės, pasižyminčios labai įvairiu turiniu, meniškumu ir savita stilistika. Tai pasakytina ir apie spalvingas, aktualios problematikos nestokojančias noveles šiame naujausiame rinkinyje. 15min.lt skaitytojams – novelė „Paskutinieji“.

PASKUTINIEJI

Ką jums sako žodžiai „paskutinis“ arba „paskutinieji“? Galbūt nieko, o gal ir labai daug, nes gali sukelti įvairių asociacijų ir prisiminimų, kaip, pavyzdžiui, paskutinis jūsų vakaras su mylima mergina ar moterim, paskutinė laiminga vasara, paskutinė duonos riekė, paskutinis vyno lašas, paskutinis atodūsis ir taip toliau.

Taigi šį žodį vartojame daugeliu atveju, visų čia neišskaičiuosi, pagaliau nėra nė reikalo. Iš tiesų – taip.

Tačiau man neretai jis primena tai, kas buvo pasakyta gana seniai, pokario metais, kai aš buvau jaunas muzikos mokytojas viename Žemaitijos miestelyje, o miškuose dar nuaidėdavo pavieniai šūviai kraujui sunkiantis į nelaimingą Lietuvos žemę.

Tačiau man neretai jis primena tai, kas buvo pasakyta gana seniai, pokario metais, kai aš buvau jaunas muzikos mokytojas viename Žemaitijos miestelyje, o miškuose dar nuaidėdavo pavieniai šūviai kraujui sunkiantis į nelaimingą Lietuvos žemę.

Tokio tada būta baisaus ir niekada nepamirštamo laiko, todėl jį vis prisimindavau naktį, pakirdęs iš neramaus miego ir nukamuotas košmariškų sapnų. Pabusdavau išpiltas šalto lipnaus prakaito ir paskui ilgai neįstengdavau užmigti. Tai būdavo gana šiurpu, bet, deja, neišvengiama. Juk mes negalime reguliuoti savo sapnų, jie, malonūs ar baisūs, mus užklumpa netikėtai, kol sulaukiame ryto ir nudžiungame, kad jų, bent iki kitos nakties, pagaliau atsikratėme.

Na, o čia bus kalbama ne apie sapnus, bet apie tikrovę, priklausančią praeities laikui iš mano jaunystės, pažymėtam sunkiais išgyvenimais ir tragiškais įvykiais.

Tas miestelis Žemaitijoje nepasižymėjo nei ypatingu grožiu, nei dideliu jaukumu ar kažkuo dar svarbesniu, išskyrus labai seną medinę bažnyčią ir moderniai prieš pat karą pastatytą kelių aukštų gimnaziją, kuri iš tolo švietė dideliais langais ir bematant patraukdavo kiekvieno dėmesį.

Žinoma, miestelis pagrįstai galėjo ja didžiuotis o man, muzikos mokytojui, buvo smagu joje dirbti erdviose klasėse, vaikščioti plačiais jos koridoriais. Iš teisybės, čia atsidūriau per nesusipratimą, nes prieš tai nedaug muzikos buvau tepasimokęs, nors gabumų jai tikrai nestokojau ir pats neblogai griežiau keliais instrumentais, dažniausiai nusitverdamas akordeoną, užtat drįsau pretenduoti į mokytojus, kai buvau išmestas iš universiteto, bandęs tenai studijuoti žurnalistiką.

Pašalino išknisę duomenis apie mano socialinę kilmę (mat ją buvau nuslėpęs) ir išsiaiškinę, kad represuotas tėvas, apkaltintas pyliavų valdžiai sabotavimu, taip pat įtarinėjamas partizanų rėmimu ir jau buvo uždarytas į Šilutės konclagerį.

Pašalino išknisę duomenis apie mano socialinę kilmę (mat ją buvau nuslėpęs) ir išsiaiškinę, kad represuotas tėvas, apkaltintas pyliavų valdžiai sabotavimu, taip pat įtarinėjamas partizanų rėmimu ir jau buvo uždarytas į Šilutės konclagerį.

Kurį laiką, pabūgęs panašaus likimo, slapsčiaus bastydamasis po kraštą, laikinai apsistodamas pas gimines, bet visa tai netrukus įgriso, tad supratu, kad reikia ieškoti geresnės išeities, ir ji netikėtai atsirado, nes gimnazijai vadovavo žmogus, kadaise artimai bendravęs su mano tėvu.

Jis surizikavo priimti mane į darbą, nes gimnazijoje labai trūko muzikos mokytojo.

Aš, Gintautas Klevas, juo ir tapau.

Bet ką tai reiškė? Tai reiškė, kad per pamokas kalbėsiu apie smuiko raktą, diezus ir bemolius, mažorą ir minorą, aukštas ir žemas natas, bet po pamokų, subūręs chorą, mokysiu vaikus dainuoti, organizuosiu saviveiklą (kokį nors dramos ratelį), o per vadinamuosius rinkimus ir bolševikines šventes ruošiu koncertus liaudžiai, kad pasijustų kaip niekad laiminga.

Ar ne toks turėjo būti tarybinis žmogus? Be abejo, kad taip, nes vienos dainos žodžiai labai aiškiai skambėjo:

Ačiū Stalinai už laimę,

vade mylimas, brangus.

Nieko sau situacija: tėvas konclageryje, brolis Sibire, o aš ruošiu choro repeticijas, kurio repertuare būtinai turėjo būti tokia arba panaši daina... Man buvo be galo koktu, kai apie tai pagalvodavau, bet ką reikėjo daryti, kaip gudrauti, kad šito išvengčiau?

Nieko sau situacija: tėvas konclageryje, brolis Sibire, o aš ruošiu choro repeticijas, kurio repertuare būtinai turėjo būti tokia arba panaši daina

Iš tiesų, bijodamas prarasti taip nelengvai gautą darbą, nežinojau, ko man griebtis, todėl elgiausi nelabai garbingai, – juk turėjau tai pripažinti. Be abejo, galėjau spjauti į viską, atsisakyti pareigų mokykloje, tačiau kur tuomet dėtis, kokiu būdu toliau egzistuoti?

Šiaip ar taip, nusprendžiau, kad neperžengsiu padorumo ribos ir nedarysiu to, kas galėtų dar labiau prieštarauti mano įsitikinimams ir niekada nesutiksiu sutepti savo sąžinės kažkokiais itin negarbingais veiksmais, jei būčiau verčiamas pasitarnauti pavergėjo valdžiai, kuriai čia ryškiausiai atstovavo aršus enkavedistas kapitonas Kukuškinas.

Pasirodo, manęs netrukus laukė nemenkas išbandymas. Tai įvyko gana netikėtai, vieną vakarą, kai namuose sulaukiau nekviesto svečio, miestelio enkavedistų ir stribų būstinės vado, kuris į mane kreipdavosi ne trečiuoju, bet antruoju asmeniu.

Kapitonas buvo smarkiai įkaušęs, jis be jokių ceremonijų prisistatė į mano nuomojamą kambarį, prieš tai gerokai išgąsdinęs šeimininkę, įžūliai išsidrėbė prie knygomis apkrauto stalo ir tarė prieštaravimų nepripažįstančiu tonu: Rytoj važiuosi su mumis.
Kur? – paklausiau jausdamas, kad šiurpulys perbėgo nugarą.
Vykdysim vieną svarbią užduotį. Tu mums padėsi. Na, numatoma tam tikra priemonė.
Ar niekur nevažiuosiu, – daug negalvojęs atkirtau kapitonui, kurį mes vadinome tiesiog Gudu, nes žinojom, kad jis iš Baltarusijos.
Važiuosi, – jau pikčiau pakartojo jis.
Ne.
Kaip drįsti atsisakyti?! Tu myli tarybų valdžią ar ne?
Aš dirbu mokykloje, ten atlieku savo pareigas, todėl palikite mane ramybėje.
Aha, koks tu gudrus. Jis, matai, dirba mokykloje, bet tai dar ne viskas. Supratai?
O ką turėjau suprasti? Ne, aš tikrai niekur nevažiuosiu, – pasakiau, pats stebėdamasis, iš kur užteko drąsos šitaip ryžtingai prieštarauti.

Jis išsprogino girtas akis, išsitraukė iš dėklo pistoletą ir, trenkęs juo į stalą, sušuko: Vadinasi, taip! Dar pamatysi... pasigailėsi, jei nevažiuosi! Mes turime susidarę savo nuomonę apie tokius kaip tu, o dabar galėjai ją pakeisti, bet gerą progą kvailai praradai.

Jis išsprogino girtas akis, išsitraukė iš dėklo pistoletą ir, trenkęs juo į stalą, sušuko: Vadinasi, taip! Dar pamatysi... pasigailėsi, jei nevažiuosi!

Aš tylėjau. Jis irgi nutilo, lyg būtų staiga išblaivėjęs, įsikišo ginklą į dėklą, kelis sykius klaikiai nusikeikė ir netrukus išsinešdino nebemėgindamas manęs įkalbinėti.

Buvau labai sunervinęs, tad ilgai tą vakarą negalėjau užmigti. Spėliojau, kas manęs po tokio bjauraus pokalbio ir aiškių grasinimų laukia. Juk, ko gero, kapitonas žino, kokia mano šeima, ir galėjo pasistengti, kad darbas mokykloje būtų baigtas. Kažko dar blogiau gal ir nevertėjo tikėtis, bet baimė vis dėlto atkakliai brovėsi į širdį.

Naktį miegojau kiškio miegu, vis nubusdamas ir galvodamas, ką tas kapitono vizitas reiškė. Gal tai buvo tik provokacija, mano lojalumo valdžiai patikrinimas? O gal jis iš tikrųjų norėjo mane kažkokiam savo tikslui panaudoti, nors apie būsimą akciją kalbėjo gana miglotai. Ar tai buvo kažkaip susiję su vadinamaisiais tuo metu vykusiais rinkimais, kai reikėjo su choru šen bei ten koncertuoti?

Nieko aiškaus negalėjau nuspręsti, veltui spėliodamas, kam ketino mane panaudoti, jeigu tai, ką sakė kapitonas, nebuvo vien tušti girto žmogėno su primityvaus fanatiko fizionomija sapaliojimai spoksant neapykantos kupinomis akimis, – neapykantos, kurią anksčiau, kai teko ne kartą susitikti, jis visada slėpė apsimesdamas man draugišku ir prielankiu valdžios atstovu.

Praslinko slogaus nerimo pilna diena, naktis, ir kitos dienos rytą mokyklos kieme aš išvydau tai, kas privertė sustingti vietoje ir atėmė žadą: taip viskas buvo netikėta ir skaudžiai smogė į krūtinėje sudrebėjusią širdį, kuri, regis, akimirkai apmirė.

Aš nesiartinau prie jų, stovėjau it suakmenėjęs ir žvelgiau į juos iš pradžių negalėdamas patikėti tuo, ką išvydau šią ankstyvojo pavasario akimirką.

Mirtis jau buvo atitinkamai paženklinusi jų veidus, todėl jie atrodė kažkokie netikri ir nenatūralūs, atgręžti į rytmečio šviesą, sklindančią iš pilko dangaus. Ant rūbų raudonavo sudžiūvusio kraujo dėmės, o nuo šalčio pamėlusios kojos styrojo basos, nes jų aulinius batus, galbūt dar visiškai gerus, kapitono Kukuškino būrio baudėjai jau buvo numovę. Aš, žinoma, buvau girdėjęs apie tokius neretus atvejus, bet dabar pašiurpęs ir sukrėstas regėjau tai savo akimis, nors ir nesinorėjo patikėti, kad iš tiesų taip yra. Protas atkakliai bandė tam priešintis. Bet veltui.

Nukautus vyrus saugojo keli ginkluoti sargybiniai, turbūt laukdami, ar neateis koks žuvusiųjų artimas giminaitis, kad juos atpažintų.

Nukautus vyrus saugojo keli ginkluoti sargybiniai, turbūt laukdami, ar neateis koks žuvusiųjų artimas giminaitis, kad juos atpažintų.

Bet niekas nepasirodė iki to laiko, kol jie iš ten dingo, bet moksleiviai, susirinkę į pamokas, be abejo, matė vaizdą kieme. Negalėjo nematyti. Mokykloje, klasėse ir koridoriuose tvyrojo keista, slegianti ir neįprasta tyla, vaikai, nebėgo į kiemą, o slankiojo pasieniais išsigandę ir kalbėjosi tik pašnibždomis, nedrįsdami garsiau šūktelėti ar išdykauti. jie buvo tartum nebe tie, kurie dar vakar žaisdami smarkiai triukšmavo.

Po kelių dienų eidamas į mokyklą gatvėje sutikau kapitoną Kukuškiną. Iš karto krito į akis, jog kapitonas pakilios nuotaikos, negirtas, švariai nusiskutęs ir turbūt pasikvėpinęs odekolonu Trojnoj.

Jis susistabdė mane ir džiugiai pasiteiravo: Matei?
Mačiau, – atsakiau aš.
Tai paskutinieji, – pasididžiuodamas tarė kapitonas man skubant tolyn nuo jo. – Pagaliau juos likvidavom. Ot taip!

Jie iš tiesų buvo paskutinieji iš miestelį apsupusių miškų, kur liko tik jų pėdų atspaudai atgimstančioje pavasario žemėje ir užgesęs laužas su pelenais tarp tyliai ošiančių šimtamečių eglių.

Štai ir viskas.

2014 m.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata