Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 26d. 20:03

Ryškiausi 2019 metų verstinės grožinės prozos kūriniai

„eureka!“
Ričardo Šileikos nuotr. / „eureka!“

Šiųmečiu verstinės grožinės prozos derliumi nuoširdžiai džiaugiuosi, nes sulaukėme ne tik neblogos ar geros literatūros, bet ir tikrų knygų–įvykių. O tai – jau puikus įrodymas to, kad pasaulinės prozos tendencijos – ryškios ir įdomios. Džiaugiuosi, kad mūsų leidėjai puikiai jaučia šių tendencijų pulsą, imasi versti ir leisti vertingus, savitus kūrinius.

Prisipažinsiu, kad 15min organizuojamuose „Metų knygos“ rinkimuose man asmeniškai visuomet būna sunkiausia į penkioliktuką sutraukti verstinę grožinę literatūrą, ir kartais skaudama širdimi tenka atsisakyti gerų kūrinių. Taip ir čia – visko aptarti ir sudėti į vieną apžvalgą neįmanoma, koją kiša ir subjektyvumo faktorius, tačiau, tikiu, kad šiokį tokį panoraminį vaizdą pateikti pavyks. Kai kurių, gruodžio gale pasirodžiusių, kūrinių dar nespėjau įtraukti ir galiu pasakyti, kad jau kitų metų pradžios skaitymams lieka tikrai gerų romanų, pavyzdžiui, László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“, Anna Burns „Pienininkas“ ir Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“.

Asmeniniai favoritai – bėgimai per ir į mūsų vidinę visatą

Savo asmeniniams favoritams priskirčiau būtent keturis tokius kūrinius-įvykius: Trento Daltono romaną „Berniukas nuryja Visatą“, Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“, Olgos Tokarczuk knygą „Bėgūnai“ ir Philipo Rotho romaną „Kiekvienas žmogus“. Visų šių knygų autoriai sugeba unikaliai interpretuoti universalius egzistencinius dėsnius, suranda naujų prieigų žmogaus prigimčiai tyrinėti, tiksliai, talentingai ir tinkamu kampu aštrina kalbos peilį.

Leidyklos nuotr./Trentas Daltonas „Berniukas nuryja visatą“
Leidyklos nuotr./Trentas Daltonas „Berniukas nuryja visatą“

Romanas „Berniukas nuryja visatą“ – bene paskutinis didysis atradimas. Itin pagauliai papasakotoje dviejų brolių brendimo istorijoje stebina autentiškas erdvėlaikis ir kontekstai, žiaurumo ir švelnumo sintezė, o tradicinė „gėrio-blogio“ skirtis čia įgyja naują kvėpavimą ir dimensiją. Apie tai, kaip svarbu turėti tvirtą stuburą, koks reikšmingas berniuko gyvenime gali būti pirmas pamiltas vyras, apie plieno tvirtumo pažadus, laukines svajones, ypatingą mėlynąją karetaitę ir jos pranašaujamą galą, apie nepaprastus vaikus ir intuiciją.

15min nuotr./Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“
15min nuotr./Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“

Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“ – kitas kūrinys, kuris itin maloniai nustebino, įkrovė ir ilgam nepaleido. Pastorius su gydytojo ambicijomis ir didžioji, daug ką pakeisianti gyvenimo kelionė. Grenlandijos šaltis ir Kopenhagos gaisras, kalvės žaizdro karštis ir amžina ledynų vėsa. Visi įmanomi tikėjimo išbandymai, geismas ir mirtis, visada alsuojantys pagrindiniam veikėjui Mortenui Falkui į sprandą. Begalė vietos susitikimui su savimi, pasimatymai, atveriantys visus devynis pragarus, trauka, kuriai neįmanoma atsispirti.

Olga Tokarczuk „Bėgūnai“
Olga Tokarczuk „Bėgūnai“

Olgos Tokarczuk knyga „Bėgūnai“ – nelengva, bet labai prasminga 2019 metų Nobelio literatūros laimėtojos sukurta meditacija. Stebinanti tykumo ir jaudrumo dėmenimis, įstabiai talentingai papasakota. Apie mus, besisukančius toje pačioje orbitoje. Parodanti, jog net keliaudami įvairiomis pasaulio kryptimis, galiausiai sutinkame save ir tai, apie ką visą gyvenimą sapnavome. Nuolatinis judėjimas, kūno ir dvasios mankšta – vienintelis priešnuodis stagnacijai, nebūčiai.

Leidyklos „VAGA“ nuotr./Philipas Rothas „Kiekvienas žmogus“
Leidyklos „VAGA“ nuotr./Philipas Rothas „Kiekvienas žmogus“

Philipo Rotho „Kiekvienas žmogus“ – vienas gyvenimas ir kiekvienas gyvenimas kartu. Jautriai užčiuoptas būties paprastumas, o drauge – sūkuriuojanti, iš daugelio takelių susidedanti egzistencijos panorama. Visa persmelkiantis trapumas, pradžioje įteikiamos pabaigų užuominos, asmenybės branduolys, jo virsmai ir kaita. Nes būtina papasakoti apie kiekvieną žmogų.

Apie stiprias moteris, kultūrines traumas ir radiaciją

Šiai kategorijai priskyriau kelis įdomius ir savitus kūrinius – Naomi Alderman romaną „Galybė“, Noros Ikstena„Motinos pienas“, Alinos Bronsky – „Paskutinė Babos Dunjos meilė“ ir Grahamo Swifto – „Motinų sekmadienis“.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Naomi Alderman knyga „Galybė“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Naomi Alderman knyga „Galybė“

Naomi Alderman „Galybė“ – distopinio pasaulio elektros šokas, šaltas dušas, nuskalaujantis stereotipinius įsivaizdavimus apie lyčių santykius. Moterys, atrandančios slaptingą, žudančią galią ir jos perversijos. Intriguojantis siužetas, nevienareikšmiškas problemos traktavimas ir gebėjimas, pasitelkus fantastinius elementus, labai daug byloti apie mūsų gyvenamąjį pasaulį.

15min nuotr./Nora Ikstena „Motinos pienas“
15min nuotr./Nora Ikstena „Motinos pienas“

Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ – daugiasluoksnis, jautrus ir itin kultūriškai artimas pasakojimas. Trys moterys, trys kartos, trys skirtingi žvilgsniai į pasaulį ir viena tampri bambagyslė, nenuskalaujamas kraujo ryšys, išsekusios pieno upės. Sovietizacijos paliktos traumos, motinos ir dukros santykiai, geismas gyventi ir geismas numirti.

Alina Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“
Alina Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“

Alinos Bronsky „Paskutinė Babos Dunjos meilė“ – dar vienas šiųmetis atradimas, kompaktiškas, lengvai srūvantis, tačiau giliai užkabinantis pasakojimas, kurį perskaičiau vienu prisėdimu. Romanas, bylojantis apie filotopiją (meilę vietai), Černobylio katastrofos padarinius žmonių kūnams ir sieloms. Radioaktyvių spindulių gaubiamas Černovo kaimas ir žmonės, besistengiantys surankioti gyvenimų šipulius. Apie artėjimus ir nutolimus, apie bendrystę ir vienatvę, apie vieningumą ir ištikimybę.

15min nuotr./Graham Swift „Motinų sekmadienis“
15min nuotr./Graham Swift „Motinų sekmadienis“

Grahamo Swifto „Motinų sekmadienis“ – itin savitas ir talentingai parašytas pasakojimas. Intensyvus, preciziškai dėliojamas romano naratyvas atskleidžia ne tik vienos jaunos moters gyvenimo istoriją, bet ir daug kalba apie mūsų pasirinkimus, laisves ir nelaisves, apie mūsų gyvenimus, be motinų, patiems atrandant esminius būties orientyrus, kuriant kūno ir dvasios istorijas.

Apie įdomius vyrus, snobizmą, traumas ir istoriją

Čia atsiduria dvi labai reikšmingos ir vertingos 2019 m. knygos: Amoso Oz „Judas“ ir Edwardo St Aubyn „Patrikas Melrouzas“.

15min nuotr./Amos Oz „Judas“
15min nuotr./Amos Oz „Judas“

Amoso Ozo kūrinyje „Judas“ susipina daug reikšmingų linijų – žydų valstybės įkūrimo istorija, krauju nuplauti pasirinkimai, netektys, išdavystės anatomija, geismas, religija ir mokslas. Per kelių žmonių gyvenimo istoriją skleidžiasi skaudi visos tautos gyvavimo panorama. Apie Ben Guriono valdomą Jeruzalę. Apie tėvą, praradusį sūnų. Apie moterį, kuri turi paslaptį. Apie jos desperatiškai geidžiantį vyrą, kurį domina Jėzaus paveikslas žydų akimis ir Judo Iskarijoto poelgių motyvai.

15min nuotr./Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“
15min nuotr./Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“

Edwardo St Aubyn „Patrikas Melrouzas“ – meistriškai parašytas, ironiškas ir kandus persisotinusio sociumo paveikslas, kuriai tiktų kita proga Tomo Vaisetos pavartotas epitetas – „nuobodulio visuomenė“. Apie labai nelaimingus žmones, destrukciją ir savidestrukciją. Apie sadistą tėvą, alkoholikę motiną ir nelaimingą vaiką. Apie traumų veikimo mechanizmus, narkotinį svaigulį, kuriuo tikimasi pamiršti. Ar galima apšviesti bent kelis viduje tūnančios tamsos plotus?

Apie menininkų buitį ir būtį

Į šią kategoriją patenka trys romanai: Haruki Murakami – „Komandoro nužudymas I“, Kazuo Ishiguro – „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir Karlo Ove Knausgårdo autobiografinis romanas „Mano kova. Mylintis žmogus“.

Knygos viršelis/Haruki Murakami „Komandoro nužudymas I“
Knygos viršelis/Haruki Murakami „Komandoro nužudymas I“

Haruki Murakami romanas kvepia firminiu autoriaus braižu – į kruopščiai aprašomą ir registruojamą tikrovės registrą įsipina sukeistintos, hipnotizuojančios maginės realybės inkliuzai. Vis tik šis Murakami romanas man buvo įdomus ir menininko tapatybę, pasirinkimus, talentą bei jo kainą nagrinėjančiais klausimais. Įtraukiantis naratyvas, mįslės, geismas ir filosofija. Laukiu antrosios dalies!

15min nuotr./Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“
15min nuotr./Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“

Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ įtaigiai nagrinėja menininko būtį ir buitį istorijos minų lauke. Tai jautriai, elegantiškai, švelniai, bet kartu stipriai papasakota (ne tik) vieno žmogaus gyvenimo istorija, kylanti prisiminimų užtvanka, „anų laikų plūduriuojantis pasaulis“ ir „tamsieji amžiai“. Garsus dailininkas Masudžis Ono ir nepaprasta jo likimo linija, tikrai verta skaitytojo dėmesio.

15min nuotr./Karl Ove Knausgård „Mano kova. Mylintis žmogus“
15min nuotr./Karl Ove Knausgård „Mano kova. Mylintis žmogus“

Ne apie visas svetimas patirtis įdomu skaityti. Apie Karlo Ove Knausgårdo – tikrai įdomu. Antroji šešių romanų ciklo dalis panardina į itin tirštą, hipnotišką autentiškų patirčių druska prisotintą jūrą. Apie meilę ir nemeilę, apie santykių geluonis ir palaimą – atvirumas, kuris sukrečia ir augina. Karlas Ove Knausgårdas tęsia išskirtinę ne tik savo, bet ir mūsų visų gyvenimų epopėją. Šįkart – taip pat fundamentaliai, apie jausmų prigimtį, sankirtas, nuotolius. Apie mūsų kasdienes kovas, apie pačią būties esmę.

Keista – gerai, gerai – keista

O čia pateikiu kūrinius, kurie tikrąją to žodžio prasme išnešė į kitas orbitas ir užkariavo dar neatrastus (ne tik) literatūrinius pasaulius – neįprasti, tačiau labai pagaulūs ir įdomūs. Tai – Eka Kurniawano „Grožis lyg žaizda“, Sašos Sokolovo „Durnių mokykla“ ir Sayaka Murata „Kombinio moteris“.

15min nuotr./Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“
15min nuotr./Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“

Eka Kurniawano „Grožis lyg žaizda“ – skaičiau šią knygą per atostogas Indonezijoje – kur rasi geresnę vietą indoneziečio autoriaus romanui apie grožį ir jo paliekamas žaizdas. Šis maginio realizmo prisotintas kūrinys pasakoja ne tik apie stebuklinę virš-tikrovę – romane svarbūs ir politiniai įvykiai: kolonizacija, Japonijos okupacija per Antrąjį pasaulinį karą, kovos dėl nepriklausomybės, pilietiniai vaidai. Romane puikiai suderinamos individualios veikėjų patirtys ir visos šalies istorijos interpretacija.

15min nuotr./Saša Sokolov „Durnių mokykla“
15min nuotr./Saša Sokolov „Durnių mokykla“

Sašos Sokolovo „Durnių mokykla“ – tai kūrinys, kuriam nusakyti pritrūktu žodžių. Romanas, kuris klajoja susidvejinusio subjekto sąmonės keliais. „Nušautas“ siužetas, laiko kilpos, pokalbis su savimi, srūvantis po trupančios tikrovės tiltais. Tekstas, kvestionuojantis pastovaus asmenybės branduolio egzistavimą ir išplečiantis tapatybės sąvoką. Apie virsmus ir apie laiką.

Knygos viršelis/Sayaka Murata „Kombinio moteris“
Knygos viršelis/Sayaka Murata „Kombinio moteris“

Sayaka Murata „Kombinio moteris“ – koncentruotas ir labai talpus pasakojimas apie visuomenės (ne tik Japonijos) centrus ir pakraščius. Apie tai, ką reiškia būti „kitokiu“ griežtai sustyguotame sociume. Apie moterį, kuri savo vietą atranda eilę metų dirbdama valandine darbuotoja nedidelėje maisto prekių parduotuvėlėje – kombinyje. Apie laisvę taisyklių ir prievolių suvaržytame pasaulyje. Meilės laiškas kombiniui ir ištikimybė sau.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Yossi Avni–LevyMeilės prekeiviai“ – poetiškas, jautrus, autentiškas, įtikrovinantis mitą, kolektyvinę ir asmeninę istorijas, pasakojimas. Apie tėvystės stebuklą, vaikų ir tėvų santykio grožį ir audras, apie meilę, nepaisančią sienų. Nuostabus Herato turgų dvelksmas, šokio magija, Afganistano žydų likimas, velniški prieskoniai, jausmai tos pačios lyties partneriui, autentiško buvimo pamokos – daugiasluoksnis ir įdomus romanas.

Trumposios prozos pasažai

Įdomiausi šiais metais man buvo du trumposios prozos rinkiniai – Lucia Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“ ir Samantos Schweblin „Burna, pilna paukščių“.

Knygos viršelis/Knyga „Namų tvarkytojos vadovas“
Knygos viršelis/Knyga „Namų tvarkytojos vadovas“

Lucia Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“ – gera, sodri, išraiškinga ir originali knyga, įkvėpta autentiškų pačios autorės patirčių – vaikystės Vakarų Amerikos kalnakasybos miesteliuose, trijų nenusisekusių santuokų, alkoholizmo, tolimesnio gyvenimo etapo Berklyje, Naujajame Meksike ir Meksiko mieste, dirbant įvairiausius darbus, kad galėtų išlaikyti save ir keturis vaikus. Visu tuo – mažo, bet stipraus žmogaus ribinėmis patirtimis, netektimis, prasilenkimais, tarpusavio ryšio trapumu ir tvirtumu, unikaliu kultūriniu koloritu alsuoja ši knyga. Kai susitinkama ir tylima, besisukant viešos skalbyklos mechanizmų būgnams, kai fiksuojamas atotrūkis, o kartu ir panašumas tarp namų tvarkytojos ir namų ponios, kai liūdesiai skandinami alkoholio taurėje, kai seselės glėby sūpuojamos žaizdos.

Samanta Schweblin „Pilna burna paukščių“
Samanta Schweblin „Pilna burna paukščių“

Samantos Schweblin „Burna, pilna paukščių“. Autorę įsidėmėjau po 2018 m. lietuvių kalba išleisto romano „Prieraišumo laisvė“. Ir šioje trumposios prozos knygoje regimas unikalus, siurrealiais tonais tapomas, sukeistintas ir keistinantis pasaulis. Koncentruoti apsakymai skatina skaitytoją nagrinėti sapniškas, pasąmonei atsiveriančias patirtis, leidžia apmąstyti įvairius egzistencijos dėmenis. Jei vėlią naktį greitkelio pakraštyje sutiksite aibę nuotakų suknelėmis pasidabinusių moterų, žinokit, kad literatūrinis pasaulis vis labiau skverbiasi į jūsų tikrovę.

Tikrų istorijų įkvėpti

Pasakoti tikrus nutikimus– nemenkas iššūkis. Vis tik perskaičius šiųmetes tikrų įvykių inspiruotas istorijas, džiaugiuosi atradusi sukrėtusius, įkvėpusius pasakojimus. Tokių knygų 2019 m. būta visai nemažai, todėl pasirinkau, mano galva, kelis ryškiausius ir įdomiausius pavyzdžius: Lisos Wingate „Kol nepriklausėme jums“ ir Masaji Ishikawa „Upė tamsoje. Sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“. Dar dėmesio, mano galva vertos, Mary Lynn Bracht „Baltoji chrizantema“ ir Jasmine Darznik „Įkalintos paukštės giesmė“ (dėl nebegalinės apžvalgos apimties jų išsamiau neaptariu, bet tikrų istorijų ir stiprių moterų paveikslų mėgėjams turėtų būti įdomu!).

Knygos viršelis/Lisa Wingate romanas „Kol nepriklausėme jums“
Knygos viršelis/Lisa Wingate romanas „Kol nepriklausėme jums“

Lisos Wingate „Kol nepriklausėme jums“ . Autorė remiasi autentiškais, pelnytai vadinamais vienais skandalingiausių, JAV istorijos įvykiais. Memfio įvaikinimo organizacijos direktorė grobdavo socialiniams paribiams priklausančių neturtingų tėvų vaikus ir parduodavo juos pasiturinčiųjų šeimoms. Knygoje paraleliai pasakojamos dvi istorijos linijos, kurios vėliau susikerta. Labai jautrus pasakojimas apie meilės ir kraujo ryšio, apie santykio ir savo istorijos žinojimo galią.

Masaji Ishikawa „Upė tamsoje. Sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“
Masaji Ishikawa „Upė tamsoje. Sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“

Masaji Ishikawa „Upė tamsoje. Sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“. Tikrai sukrečianti priverstinio gyvenimo tamsoje istorija. Masadžis Išikava augo Japonijoje drauge su japone motina ir korėjiečiu tėvu. Šiaurės Korėjai svaiginant pažadais ir vykdant aktyvią repatriacijos programą, Išikavos šeima susigundo geresnio gyvenimo vizija. Tai, ką randa „naujojoje tėvynėje“, nustelbia didžiausius košmarus. Badas, represijos, alinantis darbas, skurdas, mylimųjų praradimai, žmogaus be vietos, nepritapėlio tapatybė... Apie aukas ir pasirinkimų kainą – kad perplauktume savo „upes tamsoje“.

Detektyvai ir psichologiniai trileriai

15min skaitytojams jau kadais pasakojausi atradusi detektyvų ir psichologinių trilerių skaitymo malonumą. Vis tik kuo daugiau jų skaitau, tuo reiklesnė šiam žanrui ir vis sunkiau siužeto peripetijomis nustebinama darausi. Juolab, kad tokios literatūros lietuvių kalba išleidžiama tikrai nemažai. Pasirinkau du šios kategorijos kūrinius, kurie dėmesį vis tik prikaustė. Tai – Erin Kelly psichologinis trileris „Jis pasakė. Ji pasakė” ir Jo Nesbø detektyvas „Peilis“.

Knygos viršelis/Erin Kelly trileris „Jis pasakė. Ji pasakė“
Knygos viršelis/Erin Kelly trileris „Jis pasakė. Ji pasakė“

Erin Kelly „Jis pasakė. Ji pasakė”. Kitas ir Lora – laiminga jauna pora, kurių gyvenimą ima jaukti atsitiktinai išvystas brutalus nusikaltimas. Auka – (menamai) išprievartauta, ir Lora ryžtasi liudyti teisme. Kas atsitiko, kad po penkiolikos metų Kitas ir Lora gyvena nuolatinėje baimėje, pasikeitę vardus ir įslaptinę adresą bei telefono numerius?

Romanas apie saulės užtemimus – ir tuos, mūsų sielų. Apie socialines atskirtis, paribius ir seksualinę prievartą, tarpusavio pasitikėjimą ir tai, kiek toli gali nueiti žmogus, gindamas savo pasaulį, patogų burbulą, kuriame gyvena, ar tiesiog norėdamas ištrinti juodus šešėlius savo autobiografijoje.

Knygos viršelis/Jo Nesbø „Peilis“
Knygos viršelis/Jo Nesbø „Peilis“

Jo Nesbø detektyvas „Peilis“. Po „Makbeto“ vėl paimu į rankas metų pabaigoje pasirodžiusią naujausią serijos apie detektyvą Harį Hūlę romaną. Ir savo nuostabai atrandu, kad dar ne viskas šiame romanų cikle išsemta ir skaityti tikrai įdomu. Tamsiosios sielos pusės, asmeniniai demonai, preciziškai sustyguotos detalės, įtaiga – Jo Nesbø vis dar savo kūrybiniame zenite. Romano pristatyme ant galinio viršelio teigiama, jog Haris Hūlė niekada nebuvo taip arti prarajos. Ar bus jis kada nors taip arti skaistyklos, išrišimo malonės? O gal – šio romano pabagoje?..

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį