Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 17d. 12:30

S.Sem-Sandbergo romanas „V.“: herojus, kurios sielą atėmė demonai

Steve'as Sem-Sandbergas ir jo knyga „V.“
Stefan Tell nuotr., knygos viršelis / Steve'as Sem-Sandbergas ir jo knyga „V.“

Šių metų Eyvindo Johnsono premija už romaną „V.“ buvo paskirta garsiam švedų rašytojui Steve’ui Sem-Sandbergui. Pasak rašytojui ją skyrusios komisijos narių: „Steve’as Sem-Sandbergas sukūrė įspūdingą, iškalbingų detalių ir empatijos kupiną dokumentinį romaną, pagrįstą teatrų scenose nuolat statoma Büchnerio pjese apie Johano Kristiano Voiceko likimą. Steve’as Sem-Sandbergas perskaitė autentiškus šio kareivio teismo protokolus – ištiktas pavydo priepuolio jis nužudė savo mylimąją ir 1824 m. buvo nukirsdintas.

Pasakojimas elegantiškai kaitomas iš atmosferinės kamerinės pjesės į plačią karo įvykių panoramą. Kaip ir Eyvindo Johnsono kūryboje, kiekvienas individas čia turi savo paslaptį. Ar smurto priežastis – Voiceko galvoje apsigyvenę demonai? O gal nusikalsti jį verčia badas, priespauda ir brutalumas? „V.“ – tai šedevras, didinga kruvinos Europos istorijos rekonstrukcija.“

Pasakodamas apie vieną konkretų ir istoriškai realų žmogaus likimą, Steve’as Sem-Sandbergas šiuo romanu, atlieka išsamų ir įtaigų determinizmo tyrimą. Kūrinys pasakoja tiek apie Johano Kristiano Voiceko gyvenimą, tiek apie konkretų kultūrinį ir istorinį Europos istorijos periodą, kai literatūroje dar buvo aiškiai jaučiama Sturm und Drang įtaka, o medicinos mokslas aistringai susidomėjo psichosomatika.

Romane visą laiką tvyro įtampa tarp dviejų lygmenų: permainingo žmogaus gyvenimo su visu jo chaosu, kančia ir nuolatiniais pokyčiais bei nepajudinamų visatos dėsnių, fundamentalių, pastovių principų, kurie valdo mus supančią ir nuo mūsų nepriklausomą gamtą.

Stefan Tell nuotr./Steve'as Sem-Sandbergas
Stefan Tell nuotr./Steve'as Sem-Sandbergas

Pagrindinis romano veikėjas lenkų kilmės vokietis V. (Voicechas) suimamas už buvusios meilužės nužudymą ir tardomas kalėjime. Jis nesigina ir kaltės neneigia, o apklausų metu jį tiriančiam psichologui papasakoja apie savo praeitį. Gimęs neturtingoje šeimoje, anksti netekęs tėvų, jis išleidžiamas mokytis perukų amato ir dirba pameistriu.

Rašytojas pabrėžia karo beprasmybę ir laipsnišką proto netekimą nuolat kažko laukiant, kenčiant badą ir šaltį, regint aplinkui vieną po kito krentančius būrio draugus.

Jis patiria daug skriaudų, tačiau jos neakcentuojamos – V. veikiau kaip lapas, nešamas vėjo, o skriaudos – daugiausia susijusios su pažeminimu ir gėda dėl nederamos aistros ir nelaimingos meilės. Kartą pamilęs merginą ir jos atstumtas, jis pats ją paniekina ir iš pykčio sužaloja jai veidą, todėl turi bėgti ir įstoja į rekrūtus olandų armijoje, tačiau jau pirmame mūšyje patenka į švedų nelaisvę.

Kaip karo belaisvis pirma pristatomas prie darbų, o paskui paimamas į švedų armiją kautis su rusais Suomijoje. Rašytojas pabrėžia karo beprasmybę ir laipsnišką proto netekimą nuolat kažko laukiant, kenčiant badą ir šaltį, regint aplinkui vieną po kito krentančius būrio draugus. Per klaidą nužudęs savo būrio vadą, jis grąžinamas į Stokholmą, tačiau, aplinkybėms susiklosčius, lieka nenubaustas ir vėl stoja tarnauti į kariuomenę – šįkart jo būrys išsiunčiamas padėti Napoleono armijai, žygiuojančiai į Maskvą.

Knygos viršelis/S.Sem-Sanberg „V.“
Knygos viršelis/S.Sem-Sanberg „V.“

Jie seka prancūzų armijos pėdomis per jų nusiaubtas Lietuvos žemes – ne kartą minimi Lietuvos miestai Memelis, Kaunas, Žiežmariai, Vilnius – ir tolyn Rusijos fronto link. Voicechas, po vieno iš nedaugelio susidūrimų su priešu ant šliaužtų vilkdamas sužeistą draugą, nusilpęs atsilieka nuo būrio ir susiduria su pora prancūzų dezertyrų, su kuriais tuo pačiu keliu per Vilnių patraukia atgal.

Šioje kelionėje vis augusi beprasmybės ir žvėriškumo įtampa pasiekia kulminaciją ir pratrūksta žiaurumais, kurie įsirėžia jam į sąmonę. Galiausiai grįžęs į gimtąsias vietas Vokietijoje susitinka su paauglystės meile, dabar jau našle, ir jos remiamas kurį laiką gyvena, tačiau ir toji jį išduoda. Iš nevilties jis ją nužudo.

Šios istorijos atspirties taškas – teismo procesas ir psichologinė bei fizinė kaltinamojo apžiūra, kurią Voicekas patiria kalėjime po žmogžudystės ir prieš egzekuciją. Jo gyvenimo istorija pateikiama fragmentiškai – dialogų pasažais, teisiniais ir asmeniniais laiškais bei medicininiais išrašais ir ilgu, išsamiu „Tardytojo“ ir „Nusikaltėlio“ pokalbiu kalėjime.

Šioje kelionėje vis augusi beprasmybės ir žvėriškumo įtampa pasiekia kulminaciją ir pratrūksta žiaurumais, kurie įsirėžia jam į sąmonę.

Voiceko laikų teisėjai ieško psichologinio Johanos Vust nužudymo motyvo ir ypač domisi klausimu, ar V. nusikaltimo metu buvo paveiktas afekto, ar nepraradęs savikontrolės, ar pamišęs, ar sveiko proto, taigi – ar gali būti laikomas atsakingu ir baustinu už nusikaltimą, o vis dėlto turėtų būti gydomas.

S.Sem-Sandbergas, priešingai, tiria nusikaltimo priežastis ir atskleidžia žmogžudystę kaip neišvengiamą priežastinių grandinių padarinį, kurios aukos – tiek nužudytoji Johana Vust, tiek pats Voicekas. „V.“ sugriauna visą teismo logiką ir problematizuoja atsakomybės, kaltės ir bausmės sąvokas.

S.Sem-Sandbergas vaizduoja Voiceką kaip nepaprastai įdomią ir tragišką figūrą, „gamtos vaiką“, intuityviai suvokiantį laisvos valios trūkumą ir vidinės esmės bei sielos nebuvimą. Jis jaučia, kad yra valdomas sudėtingų smegenų mikroprocesų, taip pat – išorinės įtakos ir visuomenės įvykių, į kuriuos yra įtraukiamas, nors negali nepastebėti ar nematyti juos siejančių ryšių.

Sumaišties kamuojamos žmonijos aprašymai pinasi su įspūdingais pasakojimais apie gamtą, atgyjančią žmogaus mintyse, tačiau liekančia nepaliesta jo kančios ir nerimo.

Voiceką persekioja jausmas, kad jis tiesiog stebi iš pašalies savo paties gyvenimą, stebi dvasioje kylančius impulsus ir tam tikrus veiksmus lemiančius polinkius. Jo įžvalgos apie šias patirtis jo amžininkams atrodo nesveikos ir nusikalstamos, o pats Voicekas savo išgyvenimus bando paaiškinti su religiniu prietaringumu. Suvokęs, kad neturi jokios vidinės šerdies, nieko, kas slypėtų viduje, jis tai paaiškina teiginiu, kad demonai atėmė jo sielą.

Romane nėra jokių aiškių atsakymų.

Knygoje nuo istoriškai ir biografiškai konkrečių detalių pereinama prie abstrakčių pamąstymų, nuo realybės prie haliucinacijos ir klejonių. Savo fragmentiškumu kūrinys kuria ypatingą autentiškumo formą – egzistencialistinį realizmą, kuris, ypač kalbant apie istorinį romaną, yra neįprastas ir labai įtaigus.

Romane nėra jokių aiškių atsakymų. Žinoma, V. žudikas, tačiau jo pasakojimas kelia atjautą, tarsi jis turėtų būti „aplinkybių auka“, tarsi jo nusikaltimas kiltų iš gyvenimo sužalotos sielos, tačiau ir taip iki galo nėra. Taip, jis jautrios sielos, mato tai, ko nemato kiti, jis myli, turi darbščias rankas, tačiau nesipriešina jį nešantiems įvykiams, nemoka atleisti, kelia ranką iš pykčio. Ar jis ligonis? Ar vertas gailesčio, atleidimo? Dievo paieškų ir atleidimo tema kūrinyje taip pat svarbi. Galiausiai jis nukirsdinamas, o moksliniais tikslais atlikto skrodimo išvadose užrašoma, kad jo širdis apaugusi taukais.

Romanas taip pat nominuotas Augusto premijai ir apdovanotas Švedijos nacionalinio radijo romano prizu („Sveriges Radios romanpris“, 2020).

Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:50
01:15
17:19

Esports namai

URBAN˙/