Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 4d. 19:03

Literatūros kritikė J.Sprindytė apie S.T.Kondroto „Kolekcionierių“: Pasaulis – knyga, labirintas, mįslė

Jūratė Sprindytė ir knygos viršelis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Jūratė Sprindytė ir knygos viršelis

Žmogus dvidešimt metų renka saulėlydžius. Pačius įspūdingiausius uždaro dėžutėse, skardinėse ar šiaip kokiuose induose, pažymėdamas jų regėjimo datas. Šitaip gelbsti nepasikartojančias grožio akimirkas Sauliaus Tomo Kondroto novelės „Kolekcionierius“ veikėjas to paties pavadinimo prozos rinktinėje, kurią šiemet išleido „Tyto alba“.

Kodėl šitą knygą turim skaityti? Ji nepaveikta laiko. Santvarkų ir kartų kaita nėmaž nepalietė nei jos turinio, nei raiškos. Skaitykim, nes galėsime pasididžiuoti lietuviško žodžio kokybe, prilygstančia pasaulio literatūros pavyzdžiams. S.T.Kondrotas rašo filosofinę prozą, o tokios lietuvių literatūroje beveik ir nėra.

Pirmoji S.T.Kondroto knyga „Pasaulis be ribų“ (1977) iškart apstulbino antrašte. Sovietmečiu tai buvo ženkliškas ir labai pranašingas teiginys. Ne tik politine prasme – dėl Šaltojo karo ir uždarų sienų, bet ir dėl žmogaus vidinio pasaulio išlaisvinimo. Jaunesnė karta tiesiog krykštavo iš džiaugsmo, kad galima taip pavadinti knygą ir taip laisvai rašyti.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Tomas Kondrotas
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Tomas Kondrotas

Ką pražiūrėjo budri cenzūros akis? Kur šioje prozoje anuomet privaloma motyvacija, kad materija lemia sąmonę? Universalumas – pagrindinė konstanta. Gyvenimas čia traktuojamas kaip painus labirintas, kuris kartais suvis neturi išėjimo. Pirmųjų S.T.Kondroto knygų pasirodymo metais dar niekas nekalbėjo apie globalumo reiškinį, bet šiandien matome, kad skelbti pasaulį be ribų buvo ir žvilgsnis į ateitį. Kai kuriuos tekstus skiria dešimtmečių distancija (jie surinkti iš keturių rašytojo trumposios prozos knygų), bet yra ir naujesnių, kurių šviežumu galima pasmaguriauti.

Rašytojas žmoguje atpažįsta tai, kas jame slapta ir tikra.

Lietuviai visada parašydavo daugiau patirtinės literatūros, pagrįstos asmeniškai regėtais, subjektyviai patirtais įvykiais ir konkretybėmis. O S.T.Kondrotas – fikcinės literatūros meistras, kur vyrauja vaizduotė ir intelektualūs gyvenimo sampratos modeliai.

Jis sukūrė savitą magiškojo realizmo tipą, nors kartais buvo kaltinamas, kad mėgdžioja Lotynų Amerikos rašytojus. Anaiptol! Nestinga čia ir nacionalinių realijų – Seredžius, Nemunas ir Dubysa, kunigaikštis Utenis, baltiškų genčių istorijos momentai, Kauno tramvajaus – konkės atidarymas ir t. t., tik visa tai konceptualizuota mitologijos ir fantazijos priemonėmis.

S.T.Kondrotas – fikcinės literatūros meistras, kur vyrauja vaizduotė ir intelektualūs gyvenimo sampratos modeliai.

Nesvarbu kaip pavadinsi S.T.Kondroto kūrinius – pasakojimais, istorijomis ar novelėmis (nes netikėta pabaiga kaip tik yra geros novelės bruožas), visi jie verčia susimąstyti ir drauge pajusti tikros literatūros skonį. Rašytojas žmoguje atpažįsta tai, kas jame slapta ir tikra. Greta Tomo Venclovos ir Icchoko Mero – tai ne tik labiausiai pasaulyje vertinamas lietuvių autorius, bet ir esmingai paveikęs pačią lietuvių prozos raidą rašytojas, paleidęs strėlę į moderniausias tendencijas. Strėlė tebelekia iki šiol.

Kai matai, kokie šiandien esam išsibarstę, susismulkinę, subuitiškėję, tiesiog stulbina rašytojo prikeliami stiprūs jausmai, didūs užmojai, galingų impulsų valdomi veikėjai, būties mįslių gelmė. Ryžtas, minties jėga, geismas gali net namą nuo pamatų pakelti („Kabantis namas“).

Dalis kūrinių atvirkščiai – žavi subtilumu, juose nėra rėksmingų konfliktų, disonansai vidiniai, supinti iš nuojautų. Jie primena, kad gyvenime esama ir tokių dalykų, kurie suprantami vien netiesiogiai.

Kodėl vyrą kankina nerimastis, kad žmona nutolo, liūdna ir susvetimėjusi? Staiga vyras jos akyse atpažįsta svetimo vyro atvaizdą („Ko mes niekada nenorėtume“). Kodėl iš mergaitės pučia vėjas? („Vėjas“). Kaip tam tikra bendruomenė atsiskiria nuo barbarų? („Tautos gimimas“). Nuorodos į prievartinius režimus netiesioginės, bet tikslios.

Skaitydamas S.T.Kondrotą, pasiduodi sugestijai ar polėkiui lyg žingsniuotum nežinoma kryptimi.

Kornelijus sukūrė laimės mašiną, tačiau Imperijos režimas pasmerkia jį myriop, nes tik valdžia gali rūpintis piliečių laime ir gerove („Kita versija“). O ar įmanoma gyvam patirti išnykimą? („Eskizas“). Kodėl mus traukia daryti kvailystes ir dėl to jaustis laimingais?

Santykių tarp vyro ir žmonos aiškinimasis toks psichologiškai niuansuotas, kad daugelis gali atpažinti savo išvėsusios meilės priežastis, egzistencinį pasmerktumą vienatvei. Bet galima ir apakti iš meilės – tiesiogine prasme, kaip tai nutiko Aleksandrai.

Gal rašytojui padeda erudicija, istorijos, religijos, estetikos, antropologijos išmanymas, o gal tiesiog – talento kalibras.

Skaitydamas S.T.Kondrotą, pasiduodi sugestijai ar polėkiui lyg žingsniuotum nežinoma kryptimi. Vedlys atrodo patikimas, išmintingas, bet į tikslą neatveda, atsakymų neduoda. O kažkodėl įtikina net kai dėsto, regis, neįmanomas keistenybes. Atsiduri prieš paslaptį ar paradoksą.

Gal rašytojui padeda erudicija, istorijos, religijos, estetikos, antropologijos išmanymas, o gal tiesiog – talento kalibras. Dabar literatūroje vešint tiesmukam vienaplaniam kalbėjimui, jau baigiame pamiršti, kad tikros literatūros vertė matuojama tuo, kad gebama pasakyti daugiau nei tiesioginis teksto naratyvas liudija.

Ne veltui pirmoms S.T.Kondroto knygoms pasirodžius vienas išeivijos kritikas sušuko: „nauja žvaigždė prozos sietyne”! Tebespindi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/