Kaip tarė, taip ir atidarė užrašų knygelę ar kokį kompiuterį ir parašė„Iš gyvenimo laumių“, naujų laikų sakmę apie magiškąjį ir tikrąjį pasaulį, susipinantį mūsų skaitytojui „po nosimi“ – Anykščiuose, festivalio „Velnio akmuo“ metu.
Viename Lietuvos mieste pilkokas dienas stumia Jaunius. Jis svajoja išvažiuoti į Angliją, dirbti inžinieriumi, išsivežti savo mergaitę Onutę. Jam nesmagu ir gaila tėvų, pavargusios mamos Sofijos ir geriančio, skatikus uždirbančio tėčio Artūro, jis nemyli jų vaikelio, savo broliuko Alfuko. Jo ir Onutės tėvai visus metus taupo festivaliui „Velnio akmuo“, nes tik jame jie atsipalaiduoja, klausosi metalo, linksminasi ir gyvena iš tiesų. Jaunius nesupranta tos muzikos, bet vis tiek kasmet važiuojair apsimeta klausąs Onutės, jai kalbant apie naujas grupes,grosiančias „Velnio akmeny“.
Kitame Lietuvos gale smagiai ir nerūpestingai dienas leidžia pašėlusi laumė Barbora. Ji gyvena saloje su gervėmis, gulbėmis ir kartais atsiiria luotu į Anykščius pasismaginti. Tada nemandagiems žmonėms mieste krypsta kojos, sprogsta dviračių padangos, o laumę gerbiantys netikėtai suranda kokį pinigą ant žemės. Saloje pakabintas ant šakos mamutės laukia Laumiukas, keistas, nejudrus ir nekalbus Barboros vaikelis. Jis prisimena gyvenimą žvaigždėse ir mąsto apie pasaulio būtį. Barbora pasiima Laumiuką į laumių sąskrydį ir taip pat užsuka į „Velnio akmenį“ pasižmonėti.
Visų veikėjų likimai, istorijos susipina „Velnio akmeny“, festivalyje, į kurį kiekvieną atvedė skirtingi keliai. Jame susidūrus mistiškojo ir realaus pasaulio gyventojams, juos skiriantis šydas prasiskleidžia.
„Iš gyvenimo laumių“ – lietuviška sakmių sakmė, artimai magiška knyga. Joje pinasi miestas ir gamta, alksniai ir betonas, rūkas ir išmetamosios dujos, mėtomis kvepiantys laumės plaukai ir gaižus alaus tvaikas. Skaitytojas jose atpažins mitologines būtybes, užkerėjimus, burtus, padavimus. Jis taip pat atpažins ir Jaunių, jo tėtį Artūrą, mamą Sofiją, ar bent jau jų prototipus, kažkur girdėtus, matytus, sutiktus. Visiems jiems suteikiama teisė kalbėti, šiame autoriaus sulipdytame pasaulyje visų jų istorijos svarbios – nuo Jauniaus, Onutės, laumės Barboros iki žmogžudžio, nejudraus Laumiuko, dar tik pradedančio mąstyti Alfuko ir vilko, vis besivaidenančio festivalyje. Kiekvienas iš jų turi ką papasakoti.
„Mes čia susirinkom gyventi“, – sako Onutė. Dviejų pasaulių veikėjai susirinko gyventiir kalbėti iš knygos puslapių, o mes, kitoje knygos pusėje, rinkimės jų klausyti.
