- Salvija Stončiūtė, vertė autorė, Adomas Zubė, Gabrielė Stončiūtė
Nauji namai
Katėms nesvarbu.
Nuo neatmenamų laikų jos čia grįžta.
Nuomininkai keičiasi — ateina, išeina
dėl boilerio, drėgmės ar dėl kaimynų,
bet katėms vis tas pats,
jie tik šeriančios rankos.
Šita lova — per daug suaugusiems.
Aš guliu joje ir galvoju — negi taip jaučiasi žmonos?
Karališko dydžio, ąžuolinė ir dar išraižyta,
su dviem pušiniais staleliais iš abiejų pusių,
kur galima akinius, knygas ir puodelius
palikt ilsėtis.
Mes žinojom, kad kažkada teks užsibaigti
šito keisto žvėries glėby,
bet dabar mes čia
ir vis tokie patys.
Aš per daug tingiu tvarkytis
tai rašau;
ir niekad teisingai neperskaitau
rūbų skalbimo instrukcijų,
kurios, nors ir turėtų būti savaime suprantamos,
yra hieroglifais sutalpintos ant mažų etikečių.
O tavo, mielasis,
įrankių dėžėje —
tik lipni juosta.
Penki dalykai, kuriuos verta žinoti prieš atsidarant parduotuvėms
Perskaitau sutryptoje laikraščio antraštėje.
Ko gero, kontakto baimė po savaičių vienatvės
privers daugumą likt namuose.
Kaukės nešiojimas padeda atbaidyti bėgikus,
kurie kitaip nepereitų gatvės. Jie kvėpuoja sunkiai
kaip mano senelis, atsargiai lipdamas laiptais
pakeliui sekmadieninei taurelei — ritualui, kuris
net per pasaulinę pandemiją negali būt nutrauktas. Kas aš tokia,
kad neleisčiau —
Aplankau juos sode.
Geriam arbatą atsisėdę toli viens nuo kito, aptarinėdami
orą ir naujas šuns kvailystes. Senelis pertraukinėdamas vis kviečia arčiau,
kad sutvarkyčiau telefoną ar dar kažką,
bet aš jam primenu, kad turime saugoti save ir vieni kitus.
Gal taip ir būtų, jei jie iš tiesų būtų čia. Gal taip ir būtų, jei jie
nebūtų toli, Lietuvoje.
Nuplauta Baltijos bangų ji išgyvena savus sunkumus,
kol aš bandau išgyvent savuosius. Čia, Glazge, žiūrėdama
kaip moteris džiauna skalbinius, škotiškai džiauna, ir sako
kaimynui: Right pandemic struggle.
Visko negaliu suprasti ir tuo esu atskirta
nuo jų visų — Glazgo ir jo skaudulių. Užsidariusi
savo saugiame prieglobstyje, verkianti savo lietuviškom ašarom,
bandanti surasti savo vietą šitos tautos skausme,
it ląstelė, skubanti susijungti su motinos kiaušinėliu,
bet mirštanti dar nepajudėjus.
Galbūt vieną dieną mano seneliai susitiks.
Jie galėtų kalbėti apie tai, kaip jiems visiems patinka bulvės
ir tai, jog lietuvių liaudies dainos tiek pat liūdnos kaip ir škotų.
Galbūt jie įpins škotišką dagilį į mano kasą.
Galbūt mes pagaliau pagirdysim žaltį pienu,
tingiai besišildantį ant akmens.
Po pietų jų tolimi žvilgsniai nusileis į pavargusias rankas
ir jie sumigs, apkabinti minkštos sofos.
Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
