Gimusi, augusi ir baigusi mokslus Anglijoje, būdama vos devyniolikos Santa Montefiore išvyko gyventi į motinos gimtinę Argentiną, kur vienoje rančoje mokė vaikus anglų kalbos. Viešėdama svetur ji pamilo tą kraštą, jo gamtą, žmones bei jų papročius, todėl nenuostabu, kad net keturių jos romanų veiksmas vyksta būtent šioje šalyje. Laikas, praleistas Argentinoje, suformavo ją kaip asmenybę ir tapo jos kūrybinės atskaitos tašku, o autobiografiniai ir šeimyniniai elementai užėmė svarią vietą pasakojamuose siužetuose. Svečiuodamasi mamos gimtinėje, Santa pirmą kartą įsimylėjo ir nuo to laiko Argentina jai tapo magiška vieta. Grįžusi į Angliją, Ekseterio universitete studijavo ispanų ir italų kalbas, tačiau visą laiką ilgėjosi Argentinos. Būtent tada nusprendė kada nors aprašyti tai, ką atrado taip toli nuo Anglijos – šiltus, atvirus, tolerantiškus, jausmingus ir kupinus gyvenimo džiaugsmo ten gyvenančius žmones. Taip gimė romanas „Dvasių medis“ – didinga ir iškili šeimos saga, turtingų ir įtakingų Argentinos žemvaldžių Solanasų giminės istorija, nusidriekusi per kelis dešimtmečius, neramių ir audringų XX a. istorinių įvykių fone.
Santa Katalinos rančoje, „nedidelėje ramybės oazėje, toli nuo riaušių ir priespaudos“, turtingo aristokrato argentiniečio Pako Solanaso ir jo žmonos, neturtingos airės Anos Melodijos O‘Dvajer, šeimoje, visų mylima ir globojama auga jų išdidi ir išpaikinta duktė Sofija. Kažkada, labai seniai, Pakas sutiko Aną Londone, ir greitai abipusis susižavėjimas peraugo į gilesnį meilės jausmą, nubloškusį jaunutę Aną į tolimąją Argentiną. Tačiau palikusi gimtinę ir ištrūkusi iš rūpestingos tėvų globos po kiek laiko Ana pasijunta vieniša ir nusivylusi gyvenimu, ir vienintelis jai likęs džiaugsmas bei rūpestis, dėl kurio verta gyventi, – du jos sūnūs. Pavydėdama Sofijai nerūpestingumo ir gyvenimo džiaugsmo bei tėvo ir senelio begalinės meilės, ji sunkiai randa bendrą kalbą su dukra, kuri didesnę laiko dalį leidžia su pusbroliais žaisdama polą ir karstydamasi po susiraizgiusias magiško medžio ombu šakas. Šiam medžiui Sofija patiki savo paslaptis bei slapčiausius norus. Greitai svajonės išsipildo – jos slaptų aistrų ir dūsavimų objektas, žaidimų draugas Santjagas, ją įsimyli ir sulaukia audringo Sofijos atsako. Yra tik viena bėda – Santis – jos pirmos eilės pusbrolis, tad norėdama išvengti gėdos ir apkalbų, šeima skubiai išsiunčia Sofiją į Europą, kur toli nuo mylimojo ji galėtų pradėti gyvenimą iš naujo. Ir tik karšti meilės ir ištikimybės priesakai, ištarti po ombu medžiu, palengvina mylimųjų išsiskyrimą. Įsimylėjėliai nežino, kad praslinks daugybė metų, kol jie vėl galės išvysti vienas kitą.
Originalus romano pavadinimas – „Susitiksime po ombu medžiu“ („Meet me under the ombu tree“) ir ombu medis jame užima ne paskutinę vietą. Tai seniausias ir paslaptingiausias medis, augantis tik Argentinos ir Urugvajaus pampose. Šio medžio šakose vietiniai indėnai regėdavo dievus, ombu šiame romane iškyla kaip nerūpestingos vaikystės, tvirtybės bei slaptų norų ir paslapčių simbolis, tarp kurio „senų šakų glaudžiasi visi vakarykštės dienos atsiminimai ir į rytdieną dedamos viltys“.
Romano veiksmas, trumpam nubloškiantis herojus svetur, daugiausiai vyksta Argentinoje, „Dievo žemėje, kur saulė didelė kaip apelsinas, o padangė tokia plati, it paties rojaus atvaizdas“. Su didele meile ir nuoširdumu rašytoja aprašo Argentinos kraštovaizdį bei gamtą, piemenis gaučus, „simbolizuojančius visa, kas argentinietiška ir romantiška“, vietines tradicijas ir papročius, neperžengdama grožinei literatūrai būdingų rėmų ir nenukrypdama į nuobodų etnografinį detalumą. Itin svarbus istorinis ir socialinis fonas, kuriame vyksta šios šeimyninės draminės peripetijos: nedarbas ir infliacija, nusikalstamumas ir socialiniai neramumai, begalinės represijos ir žmonių dingimai, Folklandų krizė. Visą penkto–aštunto dešimtmečio Argentinos istoriją autorė pateikia su begaliniu nuoširdumu ir kruopštumu, nepamiršta paminėti ir romantiškos Argentinos prezidento Chuano Perono bei jo legendinės žmonos Evitos meilės istorijos. Tačiau ne gamtos, papročių ar istorinių įvykių aprašymai yra svarbiausi romano autorei. Svarbiausia čia – meilė. „Savo romanais tikiuosi nuplukdyti jus prie saulėtesnių krantų, bet kartu priminti ir visa, kas nuostabu yra šalia. Mano knygos – tai pirmiausia meilės istorijos, nes už viską svarbiausia man yra meilė. Tikiuosi, kad skaitydami jas juoksitės ne mažiau nei verksite, o svarbiausia – valandėlei užsimiršite“, teigia autorė. Norėdama padėti skaitytojams nepasiklysti gausiame Solanasų giminės būryje, knygos pradžioje rašytoja patalpino genealoginį šios šeimos medį, padėsiantį geriau orientuotis skaitant istoriją. Romanas yra skirtas Santos Montefiore vyrui, rašytojui istorikui Simonui Sebagui, kurio patarimas – rašyti iš širdies, be jokio išankstinio apskaičiavimo, vadovaujantis savo vidine nuojauta, netgi jei tektų rašyti tik „į stalčių“ – padarė tai, kad rašydama šią knygą autorė jautė didelį dvasinį pakylėjimą, kuris savaime persidavė ir skaitytojams.
Tai romantiška ir jausminga istorija apie uždraustą meilę ir atlaidumą, įtraukianti tarsi svaiginantis argentinietiškas tango į nenuspėjamą dramatiškų įvykių sūkurį su nežabotomis aistromis ir netikėta atomazga. Knyga jus trumpam privers pamiršti niūrią kasdienybę ir sugrąžins į nerūpestingą vaikystę, kai gyvenimas atrodė kaip niekada nesibaigsianti pasaka, kurios mes taip pasigendame užaugę.
