40-metis Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Yuvalis Harari parašė provokuojančią civilizacijos istoriją, patiektą su eretiško mąstymo ir netikėtų faktų pagardais. Jo „Sapiens“ kvestionuoja didįjį mūsų pasaulio istorijos naratyvą, o akrobatiniai intelekto ir logikos kūlvirsčiai tiesiog gniaužia kvapą.
Susipažinkite su trumpa knygos ištrauka.
„Peugeot“ legenda
Mums nesunku suprasti, kad „prieštvaniniai“ žmonės susiedavo savo bendruomenes tikėdami šmėklomis bei dvasiomis ir rinkdamiesi per kiekvieną pilnatį šokti aplinkui laužavietę. Tačiau nesugebame suvokti, kad šiuolaikinių mūsų institucijų veiklos pamatas yra lygiai toks pat. Kaip pavyzdį imkime verslo korporacijų pasaulį. Iš tikrųjų nūdienos verslininkai ir teisininkai yra galingi kerėtojai. O labiausiai nuo genties šamanų jie skiriasi tuo, kad pasakoja gerokai keistesnius mitus. Labai tinkamas pavyzdys čia yra „Peugeot“ legenda.
Mums nesunku suprasti, kad „prieštvaniniai“ žmonės susiedavo savo bendruomenes tikėdami šmėklomis bei dvasiomis ir rinkdamiesi per kiekvieną pilnatį šokti aplinkui laužavietę. Tačiau nesugebame suvokti, kad šiuolaikinių mūsų institucijų veiklos pamatas yra lygiai toks pat.
Stadelio liūtažmogį primenantis ženklas šiandien puošia lengvuosius automobilius, sunkvežimius ir motociklus nuo Paryžiaus iki Sidnėjaus. Šis kapoto ornamentas ženklina transporto priemones, pagamintas „Peugeot“, vieno seniausių ir didžiausių automobilių gamintojų Europoje. „Peugeot“ įmonę įkūrė viena šeima Valantinjė kaime, vos per 300 kilometrų nuo Stadelio olos. Šiandien įmonei dirba apie 200 000 žmonių visame pasaulyje, ir dauguma jų visiškai nepažįsta kitų. Ir ši visai nepažįstamų žmonių grupė bendradarbiauja gana veiksmingai: vien 2008 m. „Peugeot“ pagamino daugiau nei 1,5 milijono automobilių ir gavo 55 milijardus eurų įplaukų.
Kuo remdamiesi galime sakyti, kad „Peugeot SA“ (toks oficialus įmonės pavadinimas) egzistuoja? Taip, gatvėse matome daugybę „Peugeot“ markės automobilių, tačiau akivaizdu, kad jie nėra įmonė. Net jeigu visas „Peugeot“ pagamintas transporto priemones vienu metu suspaustų po presu ir atiduotų į metalo laužą, „Peugeot SA“ neišnyktų. Įmonė toliau gamintų naujus automobilius ir skelbtų metines ataskaitas. Įmonei priklauso gamyklos, įvairūs detalių gaminimo įrenginiai, automobilių demonstravimo salės, ji samdo mechanikus, buhalterius ir sekretorius, tačiau visi jie kartu nėra „Peugeot“. Kokia nors katastrofa galėtų nusinešti visų „Peugeot“ darbuotojų gyvybes, netgi sunaikinti visas surinkimo linijas ir įmonės vadovybės kontoras, tačiau net ir tuomet įmonė galėtų pasiskolinti pinigų, pasamdyti naujų darbuotojų, pastatyti naujas gamyklas ir įsigyti automobilių gaminimo įrangos. „Peugeot“ turi vadovus ir akcininkus, bet jie – taip pat ne įmonė. Visus vadovus ir direktorius galima atleisti iš pareigų, visas akcijas išparduoti, tačiau pati įmonė liks kokia buvus.
Tuo nenoriu pasakyti, kad „Peugeot SA“ yra nepažeidžiama ar nemirtinga. Jeigu teisėjas nuspręstų likviduoti įmonę, visi fabrikai toliau stovėtų kaip stovėję, visi darbininkai, buhalteriai, vadovai ir akcininkai toliau gyventų – bet „Peugeot SA“ tučtuojau išnyktų. Trumpai tariant, peršasi išvada, kad „Peugeot SA“ nėra susijusi su fiziniu pasauliu. Ar ji iš tikrųjų egzistuoja?
„Peugeot“ yra mūsų kolektyvinės vaizduotės produktas. Teisininkai tai vadina „teisine fikcija“. Į ją neįmanoma besti pirštu, ji nėra fizinis objektas. Bet ji egzistuoja kaip juridinė esybė. Lygiai taip pat, kaip jus ar mane, ją varžo įstatymai šalies, kurioje ji veikia. Ji gali atsidaryti banko sąskaitą ir įsigyti nuosavybės. Ji moka mokesčius, jai galima pareikšti ieškinį, net patraukti baudžiamojon atsakomybėn atsietai nuo žmonių, kuriems ji priklauso ir kurie jai dirba.
„Peugeot“ priklauso konkrečiai teisinių fikcijų kategorijai, vadinamosioms ribotos atsakomybės bendrovėms. Šių bendrovių sampratą galima laikyti vienu išmoningiausių išradimų. Nesuskaičiuojamus tūkstantmečius Homo sapiens gyveno be tokių įmonių. Kiek mums yra žinoma, didžiąją istorijos dalį nuosavybė galėjo priklausyti tik iš kūno ir kraujo sudarytiems žmonėms, toms dvikojėms būtybėms su didžiule smegenine. Jeigu XIII a. Prancūzijoje Žanas būtų įkūręs vežimų gaminimo dirbtuves, tarp jo ir verslo būtų galima dėti lygybės ženklą. Jeigu kuris nors jo pagamintas vežimas būtų sulūžęs praėjus tik savaitei po pirkimo, supykęs pirkėjas būtų asmeniškai iškėlęs Žanui ieškinį. Jeigu Žanas būtų pasiskolinęs 1 000 auksinių monetų dirbtuvėms įrengti, tačiau jo verslas nebūtų nusisekęs, skolą būtų turėjęs atiduoti išparduodamas asmeninę nuosavybę – savo namą, karvę, žemę. Galbūt jam netgi būtų reikėję į vergiją parduoti savo vaikus. Jeigu jam nebūtų pavykę padengti skolos, jį valstybė būtų įmetusi į kalėjimą arba jis būtų tapęs savo kreditorių vergu. Žodžiu, Žanas būtų buvęs visiškai ir neribotai atsakingas už savo dirbtuvių įsipareigojimus.
Jeigu jums tektų gyventi tais laikais, tikriausiai labai gerai pagalvotumėte prieš imdamasis savo verslo. Akivaizdu, kad tokia teisinė sistema nėmaž neskatino verslo. Žmonės bijojo pradėti kokią nors komercinę veiklą ir rizikuoti. Negi verta statyti ant kortos savo šeimos likimą?
Štai kodėl jie pradėjo kolektyviai įsivaizduoti ribotos atsakomybės bendroves. Tokios įmonės teisiškai yra nepriklausomos nuo jas įkūrusių, į jas pinigus investavusių ar jas valdančių asmenų. Per keletą pastarųjų amžių tokios bendrovės įsivyravo ekonominėje arenoje, o mes taip spėjome prie jų priprasti, kad užmirštame, jog jos egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Jungtinėse Valstijose ribotos atsakomybės bendrovės vadinamos „korporacijomis“, ir šis specialus terminas skamba gana ironiškai, nes jis sudarytas iš lotynų kalbos žodžio corpus, kuris reiškia „kūną“, šaknies. O būtent šio dalyko, kūno, ir stinga korporacijoms. Vis dėlto Amerikos teisinė sistema korporacijas laiko juridiniais asmenimis, tartum jos būtų tikri žmonės.
Taip pat 1896 m. pasielgė Prancūzijos teisinė sistema, kai iš tėvų paveldėjęs metalo dirbtuves, kurios gamino spyruokles, pjūklus ir dviračius, Armandas Peugeot nusprendė imtis automobilių gamybos verslo. Su šia mintimi jis įsteigė ribotos atsakomybės bendrovę. Pavadino ją savo vardu, tačiau ji buvo nepriklausoma nuo jo. Sugedus kuriam nors įmonės pagamintam automobiliui, pirkėjas galėjo apkaltinti „Peugeot“, bet ne Armandą Peugeot. Jeigu įmonė būtų pasiskolinusi milijonus frankų ir subankrutavusi, Armandas Peugeot nebūtų likęs skolingas kreditoriams nė vieno franko. Juk paskola buvo suteikta „Peugeot“ įmonei, o ne Armandui Peugeot, Homo sapiens. Armandas Peugeot mirė 1915 metais. „Peugeot“ įmonė iki šiol yra gyva ir sveika.
Kaipgi Armandas Peugeot, žmogus, įkūrė „Peugeot“ įmonę? Reikia pasakyti, kad jis tai padarė bemaž taip pat, kaip šventikai ir burtininkai, praeityje kūrę dievus ir demonus, kaip tūkstančiai prancūzų klebonų kiekvieną sekmadienį parapijų bažnyčiose kuria Kristaus kūną. Visais šiais atvejais buvo pasakojamos istorijos ir žmonės patikėdavo jomis. Prancūzijos klebonų atveju esminė buvo Katalikų bažnyčios pasakojama istorija apie Kristaus gyvenimą ir mirtį. Pasak jos, jeigu šventais savo drabužiais pasipuošęs katalikų šventikas reikiamu metu iškilmingai ištaria reikiamus žodžius, kasdienė duona ir vynas virsta Dievo kūnu ir krauju. Šventikas šūkteli „Hocestcorpusmeum!“ (1) ir – abrakadabra – duona virsta Kristaus kūnu. Matydami, kad šventikas tinkamai ir uoliai atliko ceremoniją, milijonai dievotų Prancūzijos katalikų elgiasi taip, tarsi Dievas iš tikrųjų būtų apsigyvenęs pašventintoje duonoje ir vyne.
Esminė istorija „Peugeot SA“ atveju buvo Prancūzijos įstatymų kodeksas, sudarytas tos šalies parlamento. Prancūzijos įstatymų leidžiamasis organas skelbia štai ką: jeigu atestuotas teisininkas laikydamasis visos privalomos liturgijos ir ritualų užrašys ant nuostabiai dekoruoto popieriaus lapo visus reikalingus užkalbėjimus ir šio dokumento apačioje padės savo įmantrų parašą, tuomet – abrakadabra – bus įregistruota nauja įmonė. 1986 m. norėdamas įsteigti įmonę Armandas Peugeot sumokėjo teisininkui, kad šis atliktų visas šias šventas ceremonijas. Ir vos tik teisininkas atliko visus reikiamus ritualus ir ištarė visus būtinus užkalbėjimus bei priesaikas, milijonai dorų Prancūzijos piliečių pradėjo elgtis taip, lyg „Peugeot“ įmonė iš tikrųjų egzistuotų.
Papasakoti įtikimą istoriją nėra lengva. Sunkiausia yra ne ją pasakoti, o įtikinti visus, kad ji yra teisinga.
Papasakoti įtikimą istoriją nėra lengva. Sunkiausia yra ne ją pasakoti, o įtikinti visus, kad ji yra teisinga. Vienas dažniausiai istorijos raidoje atsikartojančių klausimų – kaip įdiegti milijonams žmonių tikėjimą konkrečių dievų, tautų ar ribotos atsakomybės bendrovių buvimu? O jei tai pavykdavo, sapiens įgaudavo didžiulės galios, nes šis tikėjimas leisdavo bendradarbiauti ir bendrų tikslų siekti milijonams vienas kito nepažįstančių individų. Tik įsivaizduokite, kaip sunku būtų sukurti valstybes, bažnyčias ar teisines sistemas, jeigu mes galėtume kalbėti tik apie dalykus, kurie iš tikrųjų egzistuoja: upes, medžius ir liūtus.
Per laiką žmonės nuaudė neįtikėtinai sudėtingą istorijų tinklą. Šiame tinkle egzistuoja ir didžiulės galios įgauna įvairūs prasimanymai, o „Peugeot“ yra vienas jų pavyzdys. Akademiniuose rateliuose tokie žmonių kuriami dalykai vadinami „fikcijomis“, „socialiniais konstruktais“ ar „įsivaizduotomis tikrovėmis“. Reikia suprasti, kad įsivaizduota tikrovė nėra melas. Meluočiau sakydamas, kad šalia upės slampinėja liūtas, nors tiksliai žinočiau, jog ten jo nėra. Melas, beje, – ne koks nors ypatingas reiškinys. Žaliosios markatos ir šimpanzės irgi moka meluoti. Pavyzdžiui, tyrėjai matė atvejų, kai žalioji markata surinka „Atsargiai! Liūtas!“, nors aplinkui nėra jokio liūto. Šis pavojaus signalas nuveja šalin kitą beždžionę, kuri buvo ką tik radusi bananą, ir jis tuomet atitenka melagei.
Skirtingai nei melas, įsivaizduota tikrovė yra dalykas, kuriuo tiki visi; ir, kol gyvas, šis kolektyvinis tikėjimas veikia pasaulį. Stadelio olos skulptorius galėjo nuoširdžiai tikėti liūtažmogio, dvasios sergėtojo, egzistavimu. Kai kurie kerėtojai yra šarlatanai, tačiau dauguma jų nuoširdžiai tiki dievais ir demonais. Dauguma milijonierių nuoširdžiai tiki pinigų ir ribotos atsakomybės bendrovių tikrumu. Dauguma žmogaus teisių aktyvistų nuoširdžiai tiki, kad egzistuoja toks dalykas kaip žmogaus teisės. 2011 m. Jungtinės Tautos niekam nemelavo reikalaudamos, kad Libijos vyriausybė gerbtų savo piliečių teises, nors iš tikrųjų Jungtinės Tautos, Libija ir žmogaus teisės tėra išradingos mūsų vaizduotės vaisiai.
Nuo pat kognityvinės revoliucijos sapiens gyvena dvilypėje tikrovėje. Be objektyviosios upių, medžių ir liūtų tikrovės, mums yra įsivaizduota dievų, nacijų ir korporacijų tikrovė. Ilgainiui pastaroji darėsi vis svarbesnė ir šiandien pats upių, medžių ir liūtų išlikimas priklauso nuo malonės tokių įsivaizduotų esybių, kaip dievai, nacijos ir korporacijos.
(1) „Tai mano kūnas.“ (Lot.)
Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2016.
