Sekite 15min Google
R.Bany Banienės gyvenimas nuo vaikystės sukosi tarp knygų, pasakojimų ir paslapčių. Suaugusi dirbo radijuje ir televizijoje, rašė žurnalams, vertė knygas apie šamanizmą, dzenbudizmą ir sapnus, mokėsi aktyvaus sapnavimo Niujorke bei sapnų jogos pas Tibeto lamas.
Parašiusi tris saviugdos knygas apie sapnus, naujausioje – „Sapnų kalba“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, dalijasi autentiškais sapnais, jų interpretacijomis ir sąmoningo sapnavimo praktikomis.
Su knygos autore R.Bany Baniene kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Rita, esu girdėjus, kad jus vadina sapnų karaliene. Įdomu, ką sapnuoja sapnų karalienės?
– Mane taip juokais pavadino kolegos iš „Žurnalų leidybos grupės“, mat labai mėgau sapnų rubriką ir jai rašydavau. Pamenu, netgi buvo keletas taip pavadintų publikacijų apie mane. Juokas juokais, o kuriai moteriai nepatinka būti karaliene? Bent jau savo sapnų...
Visaip būna... Kartais sąmoningai sapnuoju, kartais sapnai tėra tik praėjusių dienų įspaudai ar šešėliai.
– Ar užsirašote savo sapnus, ar juos prisimenate?
– Sapnus prisimeni, kai juos fiksuoji arba rašai sapnų dienoraštį. Svarbesnius, didžiuosius sapnus, apie kokius kalba Karlas Jungas, užsirašau. Ypač tuos, kuriuose patiriu ypatingą nuotaiką, bendrauju su ypatingais personažais ar sąmoningai skraidau.
Arba išsisuku iš keblios situacijos. Iš tokių sapnų gimsta kūryba, juos prisiminusi, jaučiuosi saugesnė. Juk kaip tik šito mums gyvenime pirmiausia ir reikia – meilės, kūrybos ir saugumo.
Juk kaip tik šito mums gyvenime pirmiausia ir reikia – meilės, kūrybos ir saugumo.
– Ar prisimenate pirmąjį sapną, kuris leido jums suprasti, kad sapnai nėra atsitiktiniai nakties vaizdiniai?
– Vaikystėje sapnuodavau keistas šalis, viduramžius, pasakų siužetus. Nuo keturiolikos sapnus užrašinėju. Prisimenu šviesios atminties savo babytę, kuri pasakodavo savo sapnus ir visada jų reikšmių ieškodavo smetoniškame sapnininke.
Mano tėvas buvo bibliofilas, visi daug skaitėme, namų bibliotekoje radau Sigmundo Freudo „Sapnų aiškinimą“ lenkų kalba. Kadangi skaičiau lenkiškai, ėmiausi šios knygos. Ne viską joje tada supratau, bet sapnai mano gyvenime tapo svarbūs.
– Mokėtės Roberto Mosso aktyvaus sapnavimo mokykloje. Kaip anuomet ten patekote?
– Sovietmečiu skaičiau daug ezoterinės literatūros. Tada ir atradau R.Mossą ir jo knygas. Jau Nepriklausomybės metais, kai Lietuvos radijuje dirbau laidų redaktore ir reportere, turėjau galimybę išvykti į JAV, į kūrybinę komandiruotę.
Niujorko „Himalajų“ knygyne pamačiau R.Mosso knygą, nusipirkau, perskaičiau ir parašiau autoriui elektroninį laišką. Jis man atsakė, gavau kvietimą į seminarą, jame susipažinome.
Apsisprendžiau likti Amerikoje, nors pradžioje kas pusmetį skraidžiau pirmyn ir atgal. Keletą metų pragyvenau Valstijose, mokiausi aktyvaus sapnavimo mokykloje, važinėjau į meistro seminarus.
– O paskui atsidūrėte pas Tibeto lamas, kur mokėtės sapnų jogos? Kuo ši praktika ypatinga?
– Tibeto budizmas irgi atėjo savaime. Vyresni mano sutuoktinio draugai buvo budistai. Nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą atvyko Dalai Lama, pamenu, Latvių gatvėje įvyko mūsų susitikimas su Tibeto lyderiu ir dvasiniu mokytoju.
Vėliau susipažinau su dzogčeno mokytoju Namkchai Norbu Rinpoče, jis irgi buvo atvykęs į Lietuvą. O tada prasidėjo mano kelionės – klausytis mokytojo paskaitų ir mokymų važinėjau į Italiją, Lenkiją, Vokietiją. Atsirado ir daugiau tibetiečių lamų, mokytojų, kai kurie iš jų jau iškeliavę į parinirvaną.
Sapnų jogos praktikoje žinios perduodamos tiesiogiai iš mokytojo, ne iš knygų ar nuogirdų.
Sapnų jogos praktikoje žinios perduodamos tiesiogiai iš mokytojo, ne iš knygų ar nuogirdų. Sakyčiau, čia svarbu energija ir praktika, kurią patvirtina tūkstantmečiai.
– Pasakykite – geriau sapnuoti ar nesapnuoti?
– Mes visi sapnuojame, tą įrodė mokslas – tyrinėtojai, jų moksliniai darbai. Tačiau ne visi sapnus prisimename, teikiame jiems reikšmę ar prasmę. Tarkime, dabartinis mano zen mokytojas, japonas Shodo Harada sapnų nesureikšmina, nors japonų zen ir šinto tradicijose į sapnų patarimus būdavo atsižvelgiama.
– Ar kiekvienas žmogus sapnuodamas gali suvokti, kad sapnuoja?
– Žinoma, reikia tik praktikos, įgūdžių, laiko ir noro. Intencijos, ketinimo.
– Kas yra sąmoningas sapnas? Ar tai reiškia, kad galima sapnuoti, ką nori? Keisti sapno eigą?
– Sąmoningas sapnas yra tada, kai mes žinome, kad sapnuojame. Kai, išvydę tam tikrą sapno signalą, suvokiame esantys sapne, o ne šioje tankioje tikrovėje.
Kai suprantame, kad mūsų sąmonė paslaptingai kuria vaizdus, galime juos keisti.
Kai suprantame, kad mūsų sąmonė paslaptingai kuria vaizdus, galime juos keisti. Košmaruose, pavyzdžiui, nusiraminti, susidraugauti su nuožmiausiais persekiotojais arba savo šešėline puse.
Tada suvokiame, kad sapno personažai tėra tik mūsų proto projekcijos – mūsų susapnuoti priešai ar draugai. Juk sapnuoja mūsų sąmonė, ji projektuoja vaizdus ant vidinio mūsų ekrano.
– Ar sapnuose galima repetuoti būsimus pokalbius, įveikti baimes, ieškoti kūrybinių sprendimų?
– Įrodyta, kad treniruodamiesi sapne, sportininkai pasiekia geresnių rezultatų, rašytojai, kompozitoriai parašo įdomiausių kūrinių, mokslininkai atranda naujų įžvalgų, padaro atradimų.
Sąmoningame sapne paprasčiau nugalėti baimes, nes plazminį sapno audinį galima keisti, jis takus, ne kietas, kaip kad šioje tikrovėje. O pakeitę daiktą ar įvykį sapne, lengviau keičiame požiūrį į problemą, kuri kankina šitoje tikrovėje.
– Man atrodo, jei nuolat valdome savo sapnus, sapno paslapties tarsi nebelieka...
– Sapnas, kaip ir ši tikrovė ateina iš to paties šaltinio. Tibeto budistai šaltinį vadina tuštuma – šunyata, kinai – daosai-dao. Krikščionys – Dievu Kūrėju.
Mes negalime visko kontroliuoti, o ir nereikia, neįmanoma. Galime tik suvaldyti pagrindinį siužetą, kažkiek paveikti personažų veiksmus, savo reakcijas.
– Kur sapnuose baigiasi psichologija ir prasideda mistika?
– Riba labai plona. Žmogus visais laikais buvo ir yra linkęs viską aiškintis. Paprastai tariant, dalykai, kuriuos išsiaiškiname, tampa psichologija, mistikai lieka tai, kas nepažinta, paslaptinga, sunkiai pasiduoda kontrolei, racionaliam suvokimui.
Reikia išsiugdyti tam tikrą nuolankumą, kad imtum jausti mistinius dalykus.
– Ar tikrai sapnai pranašauja tai, kas bus ateityje?
– Tikrai esama pranašingų sapnų. Rašydami sapnų dienoraštį, galime patikrinti, kiek jų išsipildė.
Aiškindami pranašingus sapnus, vieni pasitelkia psichologiją, kiti – mistiką. Ezoteriniai dalykai pasaulio universitetuose dėstomi šimtmečiais. Džiugu, kad Vilniaus universitete šiais metais taip pat pradėtos ezoterikos studijos.
Džiugu, kad Vilniaus universitete šiais metais taip pat pradėtos ezoterikos studijos.
– Ar tiesa, kad sapnuose esame perspėjami?
– Rašantys sapnų dienoraštį, dažniausiai tai visgi moterys, perskaito, įmena sapnų perspėjimus ir imasi priemonių, jei tik joms palankios aplinkybės. Galiu tai paliudyti iš savo praktikos – daugiau nei 20 metų dėsčiau sapnų terapiją įvairiuose psichologiniuose ir ezoteriniuose centruose.
Mūsų pasąmonė visada žino daugiau nei sąmoningas ar kritinis mūsų protas. Tik reikia mokėti įspėjimus perskaityti. Juos dažniausiai sufleruoja nuotaika – baugi arba džiaugsminga. Ji ir nusako įvykio baigtį. Taigi, svarbu sapne dėmesį atkreipti į nuotaikų niuansus.
Dėl savo empatijos, nuotaikų, gebėjimo jausti kančią ir atjautą žmogus yra ir visada bus daugiau nei mašina ar dirbtinis intelektas. Esame dieviški kūriniai, – man toks požiūris artimas.
– Ką dažniausiai sapnuoja šiuolaikinis, nerimo ir informacijos perteklių patiriantis žmogus? Ar egzistuoja kokie nors bendri, panašūs sapnai?
– Mano manymu, ne. Nors algoritmai bando... Šiuolaikiniuose sapnuose jau atsiradę išmanieji telefonai, internetas. Žmonės dėl informacijos pertekliaus ir visokiausių naratyvų, pasakojimų patiria daugiau nerimo.
Į mūsų sapnus persikelia ir kolektyvinės krizės – karai, pandemijos, visuomenės baimės. Apie kolektyvinę pasąmonę ir jos veikimą bei įtakas rašė dar Jungas. Jis ir pats sapnavo pranašingus sapnus apie Antrąjį pasaulinį karą.
Į mūsų sapnus persikelia ir kolektyvinės krizės – karai, pandemijos, visuomenės baimės.
Priešnuodį nerimui kuria gamta, taip pat – dvasinės praktikos. Esu tuo įsitikinusi. Gamtą būtina saugoti, nebus jos, nebus žmogaus. Tai kam tada robotai ir civilizacija, kuriuos kuriame?
– Kada sapno aiškinimas, sapnininkas žmogui gali padėti, o kada jam reikėtų kreiptis į psichologą ar gydytoją?
Sapnų terapija tapo madinga Freudo laikais buržuazinėje Vienoje. Šveicarijoje XX amžiaus pradžioje ir vėliau Karlas Jungas stropiai analizavo savo pacientų ir jų artimųjų sapnus. Sapnų praktikomis Lietuvoje susidomėta visai neseniai – prieš du, tris dešimtmečius...
Jei sapnuojate košmarus, galite kreiptis į sapnų specialistą, jungistą, freudistą, bet jei kankina nemiga, galbūt reikia psichoterapeuto pagalbos. Jis nustatys priežastį – gal persidirbote, o gal kankina neišspręstos vaikystės traumos? O gal reikėtų konsultuotis su neurologu?
– Kokias paslaptis apie sapnus sudėjote į knygą „Sapnų kalba“?
Gimiau leidėjo ir knygininko, bibliofilo šeimoje. Brolis irgi buvo leidėjas. Aš – rašytoja ir vertėja, sapnų tyrinėtoja. Mūsų šeimos karma susijusi su knygomis. O knygose atskleidžiamos paslaptys.
Knygos pavadinimą pasiūlė leidėjai, jis skambėjo intriguojančiai. Į knygą sudėjau kai kuriuos įdomesnius savo ir pažįstamų žmonių nutikimus bei sapnus.
Kita vertus, kokios ten paslaptys, visi turim panašių išgyvenimų, jie mums atrodo labai ypatingi, tačiau iš tiesų tėra tik atspindžiai vandenyje, kaip yra sakęs mano didis dzogčeno mokytojas Loponas Tenzinas Namdakas.
– Ką sakote skeptikui, kuris mano, kad sapnai tėra naktinis smegenų triukšmas?
Kiekvienas laikosi tokio pasaulio aprašymo, koks jam priimtinas. Galbūt tas žmogus nepamena sapnų, galbūt pernelyg racionalus ir visai užgniaužęs savo psyche, savo sielą?
Jo reikalas. Matyt, jam taip saugiau gyventi.
