Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2012 kovo 2d. 21:32

Romaniste tapusi psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė: „Kaip keistai mes gyvename“

05-bonckute
Genovaitė Bončkutė-Petronienė

„Kodėl žmonės geria? Kodėl ieško meilės nuotykių? Kodėl narkotikus vartoja? Visi nori, kad gyvenimas būtų ryškus. Aš bandau kitais būdais – per meną – tą gyvenimą paryškinti“, – šypsodamasi sako psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė, išleidusi jau ketvirtą savo knygą. Šįkart – romaną „Neįvykusi terapija“.

Šio romano recenziją skaitykite čia.

Apie iš pacientų ir pažįstamų žmonių bruožų ir jų problemų sudėliotą pagrindinę romano heroję Jutą ir siekį per kūrybą atskleisti sudėtingą žmonių pasaulį su G.Bončkute-Petroniene kalbasi savaitraštis „15min“.

– Kas psichoterapeutę paskatino rašyti knygas? Juk ne pinigai?

– Oi, tikrai ne. Blogiausia, kad rašytojų profesija suryja daug laiko, o aš pacientus turiu gydyti, taigi lieka tik vakarai. Aš, kaip žmogus, esu aktyvi, neišsisakau, todėl man reikia raštu bent jau tai padaryti (juokiasi). O kaip psichologė prisiklausau labai įdomių ir vertingų dalykų. Norisi perteikti, bet taip, kad tai nebūtų pacientų išdavimas. Meninis būdas labai tinkamas: perkuri, detales panaudoji. Antras tikslas – švietėjiškas. Aš labai noriu pagerinti visuomenę.

– Švietėjiškas ar idealistiškas?

– Ir tas, ir tas. Man rūpi atskleisti sudėtingus dalykus: kas santykiuose būna sudėtinga, kaip žmonės keičiasi, kokiais keistais būdais išsprendžia problemas. Noriu, kad neskubėtume vienas kito pasmerkti. Per grožinę literatūrą labai lengva praryti psichologines žinias, o ne sausą psichologiją skaityti. Mano daugiau knygų yra psichologinių, o grožinė – tik viena. Bet ji svarbi, nes gali įtaigiau, stipriau, per didesnį jausmą žmogų pasiekti.  

– Skaitote gydymosi kūryba seminarus. Ar rašymas gali būti psichologinių problemų sprendimo būdas?

– Visiškai teisingai. Tai yra vienas iš meno terapijos būdų. Tik skirtingi tikslai. Jei rašai tam, kad išsigydytum, – nesieki meninio tobulumo. Apskritai neturi apie tai galvoti. Turi kuo autentiškiau išgriebti tą tiesą. Pasijunti savimi, užrašai: štai čia aš! Nes daug žmonių apskritai nesupranta, ką galvoja, ko nori, kad gyventų vertingą gyvenimą. Tokie susipainioję jie yra.

Kitas svarbus dalykas – gali iškrauti neigiamas emocijas nepiktybišku būdu. Tarkime, kankina apmaudas, negali atleisti kažkam. Gali parašyti apie tą apmaudą, ir, žiūrėk, jis kažkoks lengvesnis. Rašymas – kanalizacija tų neigiamų emocijų arba jų suradimas, susipažinimas. Kai rašai, net negalvoji, kad čia tavo viduje buvo. Susipažįsti, pabūni, apmąstai, kas svarbu, kas ne, ir išleidi.

Daug žmonių apskritai nesupranta, ką galvoja, ko nori, kad gyventų vertingą gyvenimą. Tokie susipainioję jie yra.

– Išdėstymas ant popieriaus yra susidūrimas akis į akį...

– Su savimi. Ir savęs susidėliojimas. Čia labai galinga terapija.

– Kalbant apie terapiją, ar pagrindinė jūsų romano „Neįvykusi terapija“ herojė Juta yra šiuolaikinės moters prototipas? Ar jos bėdos – noras pakeisti pasaulį, depresija, nemokėjimas išlaikyti ilgalaikių santykių, atspindi dabartines problemas?

– Iš principo – taip. Tai pakankamai šiuolaikinė herojė: stipri ir, kita vertus, vieniša. Sunku jai su savo jausmais. Vienintelis dalykas – Juta nėra tokia pragmatiška kaip dauguma šiuolaikinių moterų. Ji per daug idealistiška: dar viena koja stovi sovietmetyje, nes tėvai jai grūdo į galvą tą idealizmą.

– Herojė ieško atsakymo: kaip gyventi ir jaustis laiminga. Ar yra atsakymas į tokį klausimą?

– Herojė rado pakankamai gerą atsakymą, bet nežinau, ar realiame gyvenime tas atsakymas žmogui taip ilgai veiktų. Kai žmogus ilgai būna vienas, su savimi, savo mintimis, ir į jo galvą negrūdama informacija, nevyksta naujų dalykų, jis patiria tarsi meditacinę būseną, tam tikrą išsivalymą. Ir tame išsivalyme žmogus pajunta gyvybę: aš esu gyvas, ir man gerai. Čia yra sprendimas, ir jis universalus daugeliui. Jeigu kas palaikytų žmones kokias dešimt dienų pačius su savimi, jie tikrai rastų kažkokį sprendimą. Tačiau tai priklauso nuo asmenybių. Kažkam problemų sprendimas yra šeima. Kažkam – darbų realizacija.

– O koks herojės sprendimas?

– Susitaikymas su savo vienatve ir savęs pamatymas.

– Ir vis dėlto knyga vadinasi „Neįvykusi terapija“. 

– Terapija suvokiama, kad vienas žmogus gydo kitą. O čia Jutai taip niekas ir nepadėjo: joks terapeutas, joks vyras – niekas. Ji pati sau padėjo. Keisčiausia, kad tokiu būdu, jog iš principo nieko neišsprendė, paprasčiausiai pailsėjo, su savimi pabuvo. Gal jeigu būtų padariusi „stop“ ankstesniuose knygos skyriuose, jau tada būtų įvykęs nušvitimas. Gal jos visai nereikėjo gydyti.

– Knygos pavadinimas rodo užkoduotą nesėkmę: neįvykusi terapija. Skaitytojas tarsi nujaučia pabaigą – kad kažkam nepasiseks.

– Na taip... Buvo galvota, kad negerai kurti negatyvų pavadinimą. Žodį „terapija“ griežtai reikėjo panaudoti, nes viskas sukasi apie problemų sprendimą. Taigi pavadinimas yra paradoksinis: žmogus perskaito: terapija neįvyko. O kas tada įvyko? Intriga. Kita vertus, pavadinimas atspindi bendrą tendenciją: nereikia nei tų žmonių gydyti, nei jiems gydytis.

Pavadinimas atspindi bendrą tendenciją: nereikia nei tų žmonių gydyti, nei jiems gydytis.

– Čia kalba rašytoja – ne psichoterapeutė?

– Psichoterapeutas irgi daug dirba, kad žmogus save priimtų. Čia kaip tik labiau psichologė kalba nei rašytoja (šypsosi).

– Knygos pateikimo forma – dienoraštis. O mes vis dar linkę sutapatinti rašytoją su herojumi. Kiek romane galima rasti jūsų ir kiek – jūsų pacientų?

– Yra šiek tiek mano išgyvenimų. Pavyzdžiui, panaudojau autentišką kalnų medžiagą. Būtų nelogiška ją išgalvoti. Knygoje yra junginys to, ką aš patyriau ir ką sužinojau iš pacientų. Pavyzdžiui, pažįstu gyvenime žmogų, kuris nėra toks įdomus, kad būtų herojumi. Priklijuoji jam kokį nors pacientų bruožą, kažką padidini, sumažini, pataisai, ir še tau – herojus! Į realų žmogų pažiūrėjus jau gerokai nepanašus.

– Ar atsirado žmonių, knygoje pažinusių save?

– Nėra nė vieno atpažinusio, smarkiai juos pakeičiau. Labai daug kas užkaria man, kad aš čia pati. Bet kuriuo atveju, psichoterapeuto gyvenimas labai skiriasi nuo šios herojės.

– Tai ne pirma jūsų knyga. Smalsu, ar pacientai nebijo jums išsipasakoti, kad vėliau tai neatsidurtų kokioje nors knygoje?

– Nežinau, gal tie žmonės, kurie bijo, pas mane ir neateina? Bet dėl viso pikto aš pati iškeliu tą temą pirmo susitikimo metu ir pakabinau savo tinklalapyje prierašą: „Jokia paciento medžiaga nebus naudojama niekam be jo paties sutikimo.“ Jeigu rašau straipsnius apie išgijimo istorijas, paduodu pacientui paskaityti, kas parašyta. Jeigu jis sutinka – viskas gerai. Galbūt ateityje paprašysiu, kad pasirašytų, o kol kas tik žodžiu susitariame. Nes, na, baisu, įtampa, kam to reikia?

– Tikriausiai turite medžiagos dar kelioms knygoms?

– Medžiagos turiu, nes nepaprastai įdomius dalykus girdžiu kiekvieną dieną. Tikrai norisi, kad žmonės išgirstų, kaip kiti keistai gyvena. Manau, kad gal ir negali aukšto lygio literatūros rašyti dažnai, bet mokslo populiarinimu gali užsiimt nuo ryto iki vakaro – kiek turi jėgų. Tik galbūt taip greitai tų knygų rašyti ir nesinori – gali perdegti.

– Aktoriai, vaidindami personažą, labai įsijaučia į jo vaidmenį, susitapatina su juo. Ar jūs kaip rašytoja pasinėrėte į Jutos pasaulį?

– Taip, labai, ypač paskutiniuose knygos skyriuose. Man buvo keista dėl romano pabaigos. Galvojau, kaip aš išspręsčiau problemas, jei man taip atsitiktų, kad kiek bekuriu santykių, tiek jais nusiviliu ir gyvenimo viduryje pasijuntu visiškai niekam nereikalinga, nevertinanti pati savęs ir nieko gero nebesitikinti.

– Ar nesunku po to iš personažo išlįsti? Padedate tašką, baigiate knygą, ir viskas?

– Ta knyga man buvo labai miela gal porą mėnesių, aš vis atsiversdavau ją, pasigėrėdavau, o dabar atsiverčiu ir galvoju: čia ką – aš parašiau? Labai nutolau.

– Taigi esate patenkinta savo kūriniu?

– Kad ir kaip būtų keista, esu patenkinta. Norėjau, kad jis būtų toks įdomus, nelakoniškas. Jaučiu, kad tą ir norėjau pasakyti.

– Leistis į jausminius išgyvenimus – pati įdomiausia jūsų gyvenimo dalis. Kodėl?

– Aš manau, kad visiems tai patinka, tik niekas to taip atvirai nesako. Kodėl žmonės geria? Kodėl ieško meilės nuotykių? Kodėl narkotikus vartoja? Visi nori, kad gyvenimas būtų ryškus. Aš bandau kitais būdais – per meną – tą gyvenimą paryškinti.

Ištrauka is G. Bončkutės-Petronienės romano „Neįvykusi terapija“:

Dešimties virkštelių prakeiksmas

I
Kiekvienas žingsnis artina mane geležinkelio stoties link. Į veidą pučia šiltas vasaros vėjas. Kaip vis dėlto gerai sugalvojau! Kelionės mane gelbėjo visą gyvenimą. Žinoma, iš pradžių kankina abejonės, bet po to – nauji kraštai, įspūdžiai, žmonės. Išvažiuoji sunaikintas, o grįžti toks šviežias.
Nusmurgusios moterėlės į stotį tempia didžiulius krepšius. Žmonės, ir kam jūs grimztate į kančią? Reikia tik apsisukti ant kulno ir op – peršokti į kitą realybę, op – į dar kitą. Iš viso – jei kas nors negerai, liūdna, nyku, reikia suimti save į nagą ir persijungti. Persikelti į naujas spalvas ir veiklas, naujus susitikimus neišsemiamose pasaulio platybėse. Persijungimas sukuria stebuklingą tarpą, o iš perspektyvos daug geriau matyti tai, kas svarbu.

Problemos auga kuo daugiau apie jas galvoji, galų gale niekada nebūsi patenkintas gyvenimu. Gyvybės esmė – tai apytaka ir kitimas! Judėti, judėti ir dar kartą judėti, geriausia – šuoliais. Tiek kartų peršokau nuo vieno žmogaus prie kito. Ar būtų buvę geriau likti su pirmu, ar antru? Tikrai ne. Kai šuoliuoji, tikiesi iš likimo daugiau, nebekartoji klaidų, išgyveni naujo gyvenimo kūrimo stebuklą.

Prie alaus kioskelio mirksta chroniški piliečiai. Šitie užsimiršinėtojai, žinoma, persistengė. Tokiais primityviais būdais kultūringam žmogui persijunginėti neprisireikia. Galima nerti į knygas, naujas veiklas, skrieti kaip vėjui virš galimybių pilno pasaulio. Persikrauti kaip kompiuteriui, numirti ir gimti iš naujo užmirštant viską – štai kur esmė!

Perone prie spalvotų kuprinių būriuojasi turistai. Tuoj su jais susipažinsiu! Prieš kelionę mačiau tik vadą, jis man labai patiko. Visi mandagiai sveikinasi. Šalia žalio vagono kone vien moterys, vyrai kaip visad vėluoja.
– Na ką gi, laikas į traukinį, – vadas ima dėtis kuprinę.
– Nelauksim vėluojančių? Sakėt, bus dar trys vyrukai, – kažkodėl tai rūpi tik man vienai.
– Jie vakar persigalvojo. Įkelsi kuprinę pati ar padėti?

Traukinys pajuda. Užsiropščiu ant viršutinio gulto, kvepia traukinio patalyne. Keliausim be vyrų. Tai bent staigmena! Kodėl mums to nepranešė? Kita vertus, kodėl turėjo? Juk aš jų net nepažinojau. Žiūriu pro langą į lekiančius stulpus ir krūmus. Susėdę apačioje merginos pjausto sūrį, palydovė tuoj atneš arbatos. Visuose žygiuose vyrų būna daugiau nei moterų, o šitą bobų gvardiją lydi tik nuotaką apsikabinęs jaunavedys, senyvas vadas ir įsitempęs senbernis, bet net ir tie atsidūrė kitoje kupė.
– Vadinasi, esi buvusi daug sunkesniuose žygiuose? Kodėl tuomet pasirinkai šį? – stebisi bendrakeleivė.
– Tai ilga istorija, – vienu smūgiu išjungiu smalsautoją.

Tik valanda traukiny, bet mane jau apima negera nuojauta. Paaiškėja, kad niekas negeria kavos nei alkoholio, niekas nerūko, beveik visi vegetarai, matyt, dėl to jau dabar užsimanau dešros. Galvoju: gal jie ir nuodėmių neturi? „O tu tai tikrai turi“, – įsiterpia vidinis balsas motinos intonacija.
Tokią beviltišką kompaniją matau pirmą kartą. Ir nutik būtent taip, kai man labiausiai reikia užsimiršti! Jaučiu, kaip kyla noras iššokti iš traukinio ir bėgti namo. O gal išlipti, kol nevėlu? Bet grįžti į tuščius namus? Likimo ironija – šiemet man sukako keturiasdešimt, šiemet sūnus išvažiuoja užsienin, ir aš šiemet pirmą kartą nesu įsipareigojusi jokiam vyrui. Turiu gerą darbą, pinigų, esu visiškai laisva. Ir visiškai nereikalinga.

Tiek to, blogiausiu atveju atsiskirsiu nuo jų Lvove. Bet ką gi reikės daryti tris ilgas savaites? Taip įpratau dirbti, kad nieko neveikti dabar sunkiau už sunkiausią darbą. Kuo gi užsiimti? Nemaloniai trūksta oro. Langas, ko ir galima tikėtis iš sovietinio vagono, neatsidaro, naktį čia visai uždusim. Tad ką gi daryti? Lvove nusipirkti knygų? Bet ar aš noriu skaityti bet ką ir dar rusiškai? „O gal rašyti?“ – dingteli išganinga mintis stebint, kaip grupės maistininkė apačioje uoliai surašinėja paimtus produktus. Sąsiuvinį tai jau tikrai gausiu. Tai puikus daiktas savigynai.

Pagalvosiu apie gyvenimą, pasižymėsiu vieną kitą mintį, šiuo metu iš tiesų neaišku, kaip toliau gyventi. Bendradarbė, žinoma, bėgtų pas psichoterapeutus. Tik ir gieda: „Kaaaaip maan padėėėjo.“ Kodėl psichoterapeutai, su kuriais susidūriau aš, nebuvo tokie? Viena išpasakojo mano paslaptis visam miestui, o kitas išvis nenorėjo manęs klausytis. „Net tavo psichoanalitikas tavęs nemyli“, – vidinis balsas vėl mane pašiepia, tarsi chroniškai konfliktuočiau pati su savim.

Geriau jau gydysiu save pati. Psichoterapijos prisižiūrėjau į valias, prisiskaičiau psichologijos knygų, o normaliai pamąstyti apie gyvenimą niekad neturėjau laiko. Mintis suaugusio akimis pamatyti savo praeitį, atsilaisvinti nuo nepaleidžiančių jausmų ir atsakyti į kankinančius klausimus nėra tokia jau bloga. Neketinau to daryti, bet nėra kitos išeities. Aš spąstuose. O jei nieko neišeis, įteiksiu tuos užrašus psichoterapeutui, tada jis mane tikrai supras ir patars, kaip gyventi toliau. Nepaniekinsiu nė vieno būdo, visų priešų pykčiui aš vis tiek atsigausiu.

Tie žmonės man tokie svetimi. Taip trūksta kažko artimo! Jei dabar šalia būtų Benas, norėtųsi prisiglausti prie jo storo ir minkšto kūno ir pasiskųsti. Reikalavimų jis nemėgsta, o kai skųsdavausi, visad kilniai mane globodavo – guosdavo, glostydavo, vesdavosi į kavines.
– Gal kepsniuką? Ar geriau silkutės su morkomis? – tebeskamba ausyse jo balsas.
Ta skundus transliuojanti radijo stotis mano viduje buvo visada, po minutės skundai nejučia virsta meile sau, sušildo ir atgaivina. Būtų geriausia, jei gulėčiau Benui ant kelių, jis mane glostytų, o šalia sėdėtų dieviško gerumo bei išminties psichoterapeutas, kuriam aš pasakočiau ir pasakočiau savo gyvenimą.

Dabar meile sau belieka pačiai ir užsiimti. Ne meilė, o onanizmas. Tai gal bent prasmę surasiu? Studentai niekur nedings, kiek paskaitų iškepsi, tiek suės, ir vėl ateis kiti, alkani. Skysta ta prasmė. Keista, bet Benui ji veikia. Greičiausiai jis ir dabar kažką traukia iš interneto, kuria knygų projektus, apšvies tamsų pilietį kultūros šviesa ir tikrai neis žudytis. Pabuvus kartu aš irgi to norėdavau – dirbti, vadinasi, gyventi.

O gal labiau gaila prarastų namų? Peržengus Beno namų slenkstį, trumpam susitikę mūsų žvilgsniai nuslysdavo į skirtingas puses – žiūrėti nebuvo ko, viską jau matėm. Gal dėl savo mažumo, o gal dėl didelės raudonos sofos, prieš kurią mirgėjo ekranai, butas priminė gimdą, į kurią norėjosi įnerti, paplaukioti amorfinėj priešgimiminėj šilumoj ir vėl atgimti. Įsmukdavau į senamiesčio gaubiamą prieblandą ir nurimdavau. Kambario gilumoje Benas kaip Dievas kūrėjas ruošdavo valgyti, apsilaižydavo, pavadindavo patiekalą garbingu vardu, o aš laukdavau, kol būsiu pašerta. Bet nors valgiau aš, atrodydavo, jog visas butas mane įryja, o išeinant – išspjauna. Ir aš vėl likdavau viena.

Jaučiu, kaip į akis tuoj plūstelės ašaros. Tikrai ne nuo tų prisiminimų pradėjau. Tris savaites nebus jokio kambario, net tuščio savojo. Dalinsiuosi erdvę su tais pašlemėkais. Jaunavedžiai įsitaisė prie stalo mūsų kupė ir vienas kitą tik glosto. Kaip norėtųsi pasimylėti! Bent tada gyvenime jautiesi iš tikro gerai. Kada paskutinį kartą mylėjausi? Negaliu atsiminti. Įdomu, ką man išvažiavus veiks Benas, – lauks sugrįžtančios ar trauks ieškoti artumo kitur? Et, kaip bus, taip. Daugiau apie jį negalvosiu. Gerai, kad nepasiėmiau telefono. Palikau tiek vyrų, net nebežinau, aš jį atstūmiau ar jis mane. Gyvenime visko tiek daug, Benas jame tik trumpai apsilankė.
Anksčiau sapnuodavau tokį košmarą – aš išteku, o eidama link altoriaus suvokiu, kad nebenoriu tekėti, bet svečiai jau susirinkę ir mane veda kaip į skerdyklą. Tai sapnavau tiek kartų! Vedybos ir šeima ilgai man atrodė kaip nuodingas puvinys.

Moterys apačioje vis garsiau juokauja, klega. Matyt, jau ima susidraugauti.

– Juta! Ar valgysi?
– Tuoj, lipu žemyn.

Gyvenimas pasibaigė, o reikia keltis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

„Žolės“ legalizavimo laukiantys kanadiečiai mato ir grėsmę, ir verslo galimybes

Vardai

Damų diena Askoto žirgų lenktynėse: kai kurios pamiršo geras manieras ir atleido vadeles

Sportas

Šveicarija paskutinę minutę išplėšė pergalę prieš Serbiją

Laisvalaikis

Krikšto ceremonijos metu kūdikiui smogęs dvasininkas nušalintas nuo pareigų

Verslas

Kaimo turizmo sodyboms – sunkūs laikai

Gazas

Atnaujintoje sankryžoje užprogramuotas konfliktas, bet Vilniaus savivaldybė rami

Verslas

Vilniaus barai didesnio sirgalių antplūdžio tikisi tik prasidėjus futbolo čempionato ketvirtfinaliams

Vardai

E.Vitulskienė plius dydžio moterims nori įkvėpti pasitikėjimo: žiūrėkite pirmą drabužių kolekciją

Tradicinė Rasos šventė Verkių parke

Verslas

Kodėl daug prekių iš Kinijos į Lietuvą ir Europą siunčiamos tiesiog nemokamai?

Vardai

Mia nusirėžė plaukus: „Norėjau nusiskusti. Mano gyvenime – naujas etapas“

Patikrinta 15min Aktualu

Tiesa ar melas? Teisininku prisistatęs Artūras Skardžius: „Lietuvos televizijoj mokama vokeliais“, „žemės nuoma – ne verslas“

Gyvenimas

7 principai, kurie padės sukurti šeimos finansų tvarkymo modelį

15min iš Rusijos Sportas

V.Putino flirtas su FIFA prezidentais – pleištas futbolui ir provokacija Vakarams

Vardai

Rūta Ščiogolevaitė pagimdė ketvirtą vaiką: „Taip, jau galite sveikinti“

Pasaulis kišenėje

Kazachstanas: du miestai, du veidai

Gyvenimas

Moteris neapsikentė atmosferos Alytaus „Nuare“: manau, šunis užmigdė be pagrindo

Aktualu

Angelą Merkel galėtų išgelbėti Albanija?

Mokslas.IT

Futuristė: virtualiosios realybės technologijos Vakarų pasaulį pasieks bene vėliausiai

Verslas

ES sankcijos JAV: ar už amerikietiškus džinsus mokėsime brangiau?

Naujienos

Aktualu

„Žolės“ legalizavimo laukiantys kanadiečiai mato ir grėsmę, ir verslo galimybes

Vardai

Damų diena Askoto žirgų lenktynėse: kai kurios pamiršo geras manieras ir atleido vadeles

Sportas

Šveicarija paskutinę minutę išplėšė pergalę prieš Serbiją

Laisvalaikis

Krikšto ceremonijos metu kūdikiui smogęs dvasininkas nušalintas nuo pareigų

Verslas

Kaimo turizmo sodyboms – sunkūs laikai

Gazas

Atnaujintoje sankryžoje užprogramuotas konfliktas, bet Vilniaus savivaldybė rami

Verslas

Vilniaus barai didesnio sirgalių antplūdžio tikisi tik prasidėjus futbolo čempionato ketvirtfinaliams

Vardai

E.Vitulskienė plius dydžio moterims nori įkvėpti pasitikėjimo: žiūrėkite pirmą drabužių kolekciją

Tradicinė Rasos šventė Verkių parke

Verslas

Kodėl daug prekių iš Kinijos į Lietuvą ir Europą siunčiamos tiesiog nemokamai?

Vardai

Mia nusirėžė plaukus: „Norėjau nusiskusti. Mano gyvenime – naujas etapas“

Patikrinta 15min Aktualu

Tiesa ar melas? Teisininku prisistatęs Artūras Skardžius: „Lietuvos televizijoj mokama vokeliais“, „žemės nuoma – ne verslas“

Gyvenimas

7 principai, kurie padės sukurti šeimos finansų tvarkymo modelį

15min iš Rusijos Sportas

V.Putino flirtas su FIFA prezidentais – pleištas futbolui ir provokacija Vakarams

Vardai

Rūta Ščiogolevaitė pagimdė ketvirtą vaiką: „Taip, jau galite sveikinti“

Pasaulis kišenėje

Kazachstanas: du miestai, du veidai

Gyvenimas

Moteris neapsikentė atmosferos Alytaus „Nuare“: manau, šunis užmigdė be pagrindo

Aktualu

Angelą Merkel galėtų išgelbėti Albanija?

Mokslas.IT

Futuristė: virtualiosios realybės technologijos Vakarų pasaulį pasieks bene vėliausiai

Verslas

ES sankcijos JAV: ar už amerikietiškus džinsus mokėsime brangiau?

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė