Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 26d. 22:05

Save kaip autsaiderį ir triksterį suvokiančio Artūro Dubinsko eilėraščiai

Artūras Dubinskas
Asmeninio archyvo nuotr./ 15min nuotr. / Artūras Dubinskas

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo eilėraščiais dalinasi poetas Artūras Dubinskas, kuris eiliuoti išmoko skaitydamas klasikų poeziją: W.B.Yeatsą, Johną Keatsą, Dylaną Thomasą ir kitų. Viename eilėraštyje ryškios aliuzijos į Williamą Shakespeare'ą. „Man įdomus jį supantis mitas. Iki galo neaiški tapatybė jaudina, įkvepia. Tai primena, jog visgi galiausiai išlieka kūryba, o ne autorius“, – sakė poetas. Apskritai poezijoje jis ieško „paslapties ir apgaulės“: „Skaitant eilėraštį paslaptis įtraukia, užkabina. O perskaičius visą knygą jau kirba noras demaskuoti poetinę apgaulę... Rašant eilėraštį man svarbi ironija, komizmo ir absurdo efektas.“ Kalbėdamas apie savo literatūrines ambicijas jis teigia, kad nėra kaip Makaulė iš gerai žinomo filmuko ir nenori užvaldyti pasaulio. „Kol kas tiesiog norėčiau sugrįžti prie savo anksčiau rašytų tekstų ir parašyti naujų (poezijos, prozos, esė, knygų apžvalgų...). Jei jie bus verti dėmesio – ketinu juos ir toliau publikuoti. Kaip ir kiekvienas jaunas rašytojas viliuosi kada nors išleisti savo knygą. Tačiau save suvokiu kaip autsaiderį, kartais net triksterį – tokiu ir norėčiau išlikti“, – pasakojo jis.

- Artūras Dubinskas

Melagingi parodymai: iš žudiko laiškų

Niekas kitas nekaltas – tik tu, mieloji,

Kad nedvejodama nuolat meluodavai.

Diena baigias – vėl vakaras naujas,

Vyno tamsos prisipildžiusios taurės.

„In vino veritas”, – šypsena brėžias,

Rėžį palieka man dūšios žemėlapiuos,

Kortų nameliai atstojo pastogę,

Vėjas lengvai mūsų stogą kilnojo.

Jei nori pamokslą ir vėl atskaityti,

Aš pasiruošęs – įdėmiai klausau.

Žinau, kad už tavo juodų melų pinkles

Nebūdavo nieko baisiau.

Ir pats tose pinklėse tūnau lyg voras,

Galop apsipratęs – vien laukiu kas bus.

Veji savo giją po gijos lyg nuometą,

Mirusiems vasarą būna šilčiau.

Vasarvidžio naktis

Rozenkračas į orą meta monetą,

Nejau šis metimas mūs dalią nulems?

Kurią iš tiesų mes pakeistume oriai,

Išliedami tamsai dailias žvakides.

Visai nesimato nė skaičių, nė herbo,

Laimėtojai šaudo šampano žvaigždes,

O pralaimėtojai galvas nuleidę

Velkasi mūsų gyslotas rankas.

Užkliudo ir hamletą girtą it tapkė,

Šiepia jis savo tigrinius dantis.

Šekspyras įdarbint kumščius pasiruošęs,

Tik kam susitepti išvis?

Apsikabinę savižudžiai

tu taip gražiai klausais, kaip aš tyliu

nes prasmės nebegali grįžti į žodžius,

kiek kartų tau sakiau – klausykis iki galo,

ne – nebėra kalbos, tik vienišas

signifikantas –

iškritęs iš bendrų taisyklių,

žodyno, formulių, romano bėgių,

neliko laiko, tik du žmonės greitai

reikšmė ir žodis

tarsi traukinio vagonas

lekiantys

anapus

šlaito

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

11:42
10:55
10:05

Esports namai

URBAN˙/