Savamokslis, paprastoje šeimoje augęs Matsumoto (gim. 1909) rašyti pradėjo palyginti vėlai – sulaukęs keturiasdešimties: turbūt taip nutiko todėl, kad II pasaulinio karo metais Japonijos valdžios cenzoriai uždraudė detektyvinius romanus, paskelbę juos nepatriotiškais. Kad ir kaip būtų, tarp jo per 40 metų sukurtų 450 kūrinių yra ne tik daugybė kriminalinių romanų, bet ir grožinės bei dokumentinės istorinio pobūdžio knygų. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis jau galėjo visapusiškai mėgautis žvaigždės statusu ir rašė iki pat savo mirties 1992-iaisiais.
„Taškai ir linijos“ laikomas Seichō Matsumoto šedevru ir japonų kriminalinės literatūros klasika. Skaitytoją traukte įtrauks meistriškai sukurta intriga, apimanti visas autoriaus mėgstamas temas ir motyvus, šis romanas – tarsi tobula kūrybinių užmojų kvintesencija.
Šiaip ar taip, vien išradingas siužetas būtų tiktai pamatas išmaniam pramoginiam kūriniui, o „Taškai ir linijos“ dar ir puikiai atskleidžia ypatingą žmogaus psichologijos išmanymą, rašytojo gebėjimą kurti daugialypius personažus, sudėtingus motyvus ir, sakytum, paprastus, bet labai žmogiškus, intuicija linkusius pasikliauti tyrėjus. Seichō Matsumoto kriminaliniai romanai, pasižymintys sudėtinga psichologine, beveik hitčkokiška prigimtimi, yra labai kinematografiški. Tad nenuostabu, kad dalis jų – ekranizuoti.
Uolėtoje Kašii lagūnoje, auštant žvarbiam rytui, skubėdamas į darbą darbininkas aptinka du kūnus. Jaunos poros drabužiai – nepriekaištingai tvarkingi, nematyti jokių grumtynių pėdsakų, o mirusiųjų veidai – rožinio atspalvio. Šalia guli apelsinų sulčių buteliukas. Atvykę policininkai neįžvelgia nieko įtartino. Visi požymiai rodo, kad tai – cianido su sultimis išgėrusių įsimylėjėlių savižudybė. Todėl tyrimas greitai nutraukiamas.
Tačiau detektyvas Torigai ir jaunasis jo kolega iš Tokijo Mihara įtaria, kad ne viskas taip paprasta. Kartu jie pradeda narplioti šį unikalų ir kruopščiai suplanuotą nusikaltimą. Tyrėjai pasikliauja savo intuicija, pastabumu, logika ir... traukinių tvarkarščiais. Pamažu linijomis jungiant atskirus įvykių taškus ima aiškėti visiškai netikėtas ir pribloškiantis vaizdas.
Geležinkelių sistema, kuria Japonija šitaip džiaugiasi ir didžiuojasi, tampa esminiu romano „Taškai ir linijos“ elementu, ir, atrodytų, tokį sausą dalyką kaip traukinių tvarkaraštis Seichō Matsumoto paverčia fantazijos persmelkta poetine kelione. Neprošal turėti po ranka Japonijos žemėlapį, mat veikėjai nuolat juda pirmyn ir atgal, o sekti jų judėjimą – esminis dalykas perprantant pasakojimą ir patiriant skaitymo džiaugsmą.
Traukiniai, išsamios geografinės ir regionų tarmių žinios net jei ir netampa funkciniais siužeto elementais, visada išsiskiria kaip viena iš autoriaus romanų sudėtinių dalių. Rašytojo kūryboje dažnai iškyla gimtosios Fukuokos, Kiūšiū saloje, apylinkės – šios vietos priešpastatomos Tokijui; tikriausiai, taip autorius išreiškią švelnią pagarbą savo paties geografinei ir socialinei migracijai.
Seichō Matsumoto talentas perprasti žmogaus psichiką, meistriškai perteikti socialinį kontekstą paverčia šį kūrinį įtraukiančiu, begal įdomiu skaitiniu ir itin autentišku pokario bei septintojo dešimtmečio Japonijos visuomenės portretu.
