Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 5d. 18:08

Senos knygos naujam gyvenimui: „Žmogus be savybių“, „Pataisos“, „Jaunosios savižudės“, „Vilko dvaras“

Knygų viršeliai
Knygų viršeliai / Knygų viršeliai

Tikrai ne visuomet naujos knygos yra labiausiai vertos dėmesio – kartais knygynuose derėtų pastebėti ir kūrinius, kurie naujais leidimais prikelti antram gyvenimui. Šįkart apžvalgoje – kelios leidyklos „Sofoklis“, kuri pastaruoju metu serijoje „Kultinės knygos“ nemažai dėmesio skiria būtent išliekamąją vertę turinčių kūrinių perleidimui, knygos.

Robert Musil „Žmogus be savybių II tomas“

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Yra knygų, kurių vertimai jau seniai dingę iš knygynų lentynų ir kurias knygų mėgėjai „medžioja“ įvairiuose forumuose ar senų knygynų lentynose, siūlydami už jas didelius pinigus. Prie tokių galima buvo priskirti kad ir Jameso Joyse'o „Ulisą“ – jo lietuviškasis leidimas buvo tapęs retenybe. Tol, kol galiausiai Rašytojų sąjungos leidykla šį monumentalų veikalą perleido.

Panašus ir šio Roberto Musilo kūrinio likimas. Ilgus metus šios knygos vertimo į lietuvių kalbą rasti buvo beveik neįmanoma, ir galiausiai „Sofoklis“ perleido šią knygą dviem tomais. Pirmasis išleistas prieš Vilniaus knygų mugę, antrasis – visai neseniai.

Ši knyga – tai filosofinė savęs pažinimo kelionė.

Rimtąja literatūra besidomintiems žmonėms šios knygos ir šio rašytojo pristatyti nelabai ir reikėtų. Austrų rašytojas Robertas Musilis (1880–1942) laikomas vienu reikšmingiausių ne tik visų laikų austrų autoriumi, bet ir vienu įtakingiausių XX amžiaus rašytojų – tiesa, reikia pastebėti, kad jo reikšmė buvo suprasta ne iš karto. Dabar jis statomas šalia Marcelio Prousto ir kitų, padėjusių pagrindą moderniajai literatūrai, taip pat formavusių didžiąsias idėjas ir kėlusių esminius moralinius klausimus. Romanas taip ir nebuvo baigtas, tačiau tai, ką rašytojas sukūrė šiame kūrinyje, neretas kritikas vadina plačiausio literatūrinio užmojo veikalu. Plačiai paplitęs ir apibūdinimas, kad tai yra vienas intelektualiausių XX amžiaus romanų.

Yra žmonių, kurie teigia grįžtantys prie šio romano kiekvienais metais. Tai idėjų romanas, kuris visiškai nepavaldus laikui. Taip, jis sudėtingas, jis reikalauja visiško susikoncentravimo, tai ilgo skaitymo, įsigilinimo romanas, toks romanas, kokie dabar, skubėjimo laikais, atrodo sunkiai įmanomi.

Ši knyga – tai filosofinė savęs pažinimo kelionė, kurios turinys sunkiai apibūdinimas, tačiau kiekvienam skaitančiam paliksiantis nuosėdų atmintyje apie esminius prieštaravimus, moralines dilemas, gėrio ir blogio kovą, Ulricho kelią vidun.

„Scanpix“ nuotr./Hilary Mantel
„Scanpix“ nuotr./Hilary Mantel

Hilary Mantel „Vilko dvaras“

Iš anglų kalbos vertė Gintaras Kaminskas

Istoriniai romanai pastaruoju metu išgyvena populiarumo bangą. Tam yra daugybė priežasčių, – tarp jų minima ir tai, kad sudėtingais laikais žmonės nori istorinio pagrindo, atsakymų į klausimus, kodėl taip vyksta dabar, kaip formavosi valstybės, tapatybė, kultūra.

Tačiau neretai būna, kad literatūrinio žanro iškilimui tereikia vieno kūrinio, kuris kerta ribas, sulaukia tokio populiarumo, kad išjudina ir kitus rašytojus. Hilary Mantel turbūt yra vienas tokių atvejų. Jos knyga „Vilko dvaras“ tapo viso istorinio romano žanro atgimimu, apie šią knygą buvo kalbėta visoje rimtesnėje žiniasklaidoje, ši knyga, niekam dėl to pernelyg neabejojant, pelnė „Man Booker“ premiją (beje, vėliau šią premiją gavo ir antroji trilogijos dalis „Pateikite kūnus“, ir Hilary Mantel tapo pirmąja moterimi, pelniusia šią premiją du kartus). Dabar ši knyga laikoma vienu svarbiausių visų laikų istorinių romanų.

Anksčiau leidykla „Sofoklis“ jau buvo išleidusi šią knygą, ir tai buvo eksperimentas – knyga buvo labai geros poligrafinės kokybės, tačiau kainavo daugiau nei daugelis tuo metu leidžiamų knygų, tai tarsi buvo kolekcinis variantas, o 300 egzempliorių buvo pasirašyti pačios autorės. Sunku pasakyti, kaip sekėsi tas leidybinis eksperimentas, tačiau dabar turime ir platesniam skaitytojų ratui prieinamą variantą.

Akivaizdu, kad autorė itin kruopščiai rinko viską, ką tik įmanoma surasti apie aprašomąjį laikotarpį, jos tyrimas buvo nuodugnus, trukęs penkerius metus.

Tad kuo patraukia šis romanas? Manau, visų pirma detalumu, tikroviškumu. Akivaizdu, kad autorė itin kruopščiai rinko viską, ką tik įmanoma surasti apie aprašomąjį laikotarpį, jos tyrimas buvo nuodugnus, trukęs penkerius metus. Tad ir šis rezultatas – istorinis romanas, kuris gali būti skaitomas kaip kone istorinis tyrimas, nukeliantis į tą epochą.

O knygoje pasakojama apie Henriko VIII valdomą Angliją, apie Tomą Kromvelį, apie dvaro intrigas, kovą dėl valdžios, manipuliacijas žmonėmis ir meilę, idealizmą ir pragmatizmą. Kaip apibūdino šią knygą „The Guardian“, tai nepaprastai humaniška knyga, tamsus veidrodis į mūsų pačių pasaulį.

„Vilko dvaras“ – ne iš tų istorinių romanų, kurie pateikia lengvą skaitinį, kurie apipinti romantiška aureole. Ne, šios knygos skaitymas reikalauja susikaupimo, panirimo į jį, tačiau tai knyga, be jokių abejonių, apdovanojanti istorinėmis žiniomis ir naujomis perspektyvomis.

Jeffrey Eugenides „Jaunosios savižudės“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė

Dar viena kultinė knyga, ir šįsyk tai kūrinys, kertantis įvairias meninės išraiškos ribas – jis mėgstamas tiek skaitytojų, tiek kino žiūrovų, tiek muzikos mėgėjų. Mat pagal šią knygą Sofia Coppola sukūrė didelio pasisekimo sulaukusį filmą, o garso takelį sukūrė grupė „Air“, šis melancholiškas albumas kai kurių melomanų įvardinamas kaip vienas geriausių šios grupės diskų.

Skaitant šią knygą kelia nuostabą tai, kad tai tik pirmoji šio rašytojo knyga – joje jis atrodo kaip savo braižą atradęs, savitą balsą turintis rašytojas. Ir, svarbiausia, sugebantis perteikti ypatingą nuotaiką – net jeigu perskaičius knygą po kelių metų siužetas kažkur pradings atminty, greičiausiai jausmas visgi išliks.

Ir, svarbiausia, sugebantis perteikti ypatingą nuotaiką – net jeigu perskaičius knygą po kelių metų siužetas kažkur pradings atminty, greičiausiai jausmas visgi išliks.

Tai – plevenančio nežinomybės, laukimo, liūdesio, melancholijos, tamsaus svajingumo atmosfera. Tai istorija apie grįžimą atgal į paauglystę, bandymas suvokti tuometę savo asmenybę, tad nostalgijos ir sentimentalumo gaubtas čia taip pat yra. Kūrinys apie penkias paaugles – Lisbonų dukteris, kurios traukia apylinkės berniukus. Įvykstanti tragedija tuo metu taip ir lieka nepaaiškinama – nei tuomet, nei prabėgus daugybei metų. Atrodytų, įprastas gyvenimas iš tiesų slėpė vis augančią emocinę tuštumą.

Jau suaugę vyrai bando suprasti ne tik tai, kas įvyko tuomet, šis pasakojimas tarsi tiesia tiltą tarp praeities ir to, kokiais jie tapo. Tai psichologiškai įtaigus, su gausybe detalių pasakojimas, akistata su laiku ir nepažiniąja tiek mūsų, tiek kitų puse.

Visiems, kam patiko ši knyga, taip pat smarkiai rekomenduoju ir dar vieną lietuvių kalba išleistą šio rašytojo knygą „Midlseksas“.

„Scanpix“ nuotr./Jonathanas Franzenas
„Scanpix“ nuotr./Jonathanas Franzenas

Jonathan Franzen „Pataisos“

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Jonathanas Franzenas – įtakingas amerikiečių rašytojas, o ši knyga jam pelnė Nacionalinę knygos premiją, „Times“ įtraukė kūrinį į geriausių knygų anglų kalba, parašytų po 1923 metų, šimtuką. Lietuvoje šis romanas nuskambėjo dar ir dėl to, kad jame aprašoma ir Lietuva – ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis ir, tiesą sakant, iškraipant tikrovę.

„Pataisos“ – sodrus, daugiaplanis romanas, įtaigus tiek psichologiniais aspektais, tiek socialine kritika.

„Pataisos“ – sodrus, daugiaplanis romanas, įtaigus tiek psichologiniais aspektais, tiek socialine kritika. Tai romanas apie kartų konfliktus, apie Amerikos nuosmukį, apie susvetimėjimą šeimoje, apie nesugebėjimą prisitaikyti prie naujų taisyklių, cinizmą ir besaikį materialinių gėrybių troškimą, problemas keliantį per didelį seksualumą. Tai naujoji Amerika, atsisakanti senųjų vertybių, tačiau nesugebanti sukurti tvirtesnio naujo pagrindo. Visgi greta šios socialinės kritikos, moralinio smukimo atvaizdavimo kone svarbiausias šio kūrinio aspektas – sugebėjimas labai tiksliai atvaizduoti santykius šeimoje. Tokiu, kokie reikalauja esminių „pataisų“.

Greta pagyrų šiam romanui reikia pastebėti ir tai, kad šis kūrinys atrodo kiek netolygus, yra čia ir nuslydimų paviršiumi, o ir iškyla jausmas, kas autorius visgi užsižaidžia, siekdamas aprėpti kuo daugiau.

Visgi tai rekomenduotina knyga – ne vien bandant suvokti Ameriką, bet ir didžiąja dalį Vakarų pasaulio bei atpažįstant tai, kaip ne vienas mūsų elgiamės šeimoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata