-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

„Šilko rūmų“ ir „Moriarčio“ autorius įsibrovė į A. Conano Doyleʼio galvą

Trylikos jis norėjo gauti dovanų kaukolę (ir gavo), o dabar jis – daktaro Votsono pasekėjas. Anthony Horowitzas puikiai žinomas dešimtmečių–dvylikamečių berniukų tėvams, mat vaikams labai patinka jo romanai apie keturiolikmetį Londono moksleivį Aleksą Raiderį, tapusį slaptuoju agentu. Dauguma tokio amžiaus berniukų mieliau leidžia laiką prie kompiuterio arba žaidžia videožaidimus, tad matydami vaikų susidomėjimą knygomis tėvai ir mokytojai trina iš džiaugsmo rankas.
Anthony Horowitzas
Anthony Horowitzas / Leidyklos nuotr.

Suaugusiųjų pasaulyje jis žinomas kaip serialų „Foilo karas“, „Puaro“, „Midsomerio žmogžudystės“ scenaristas ir daugybės romanų autorius. 2011 metų sausį į jį kreipėsi Arthuro Conano Doyleʼio teisių paveldėtojai ir pasiūlė jam prikelti gyvenimui Šerloką Holmsą. Nepraėjus nė metams pasirodė jo romanas „Šilko rūmai“ (praeitais metai išleistas lietuviškai, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė; „Tyto alba“), pasakojantis apie įvykius, kuriuos Votsonas ryžosi atskleisti tik po garsiojo seklio mirties. 2014 m. skaitytojus pasiekė dar vienas Horowitzo romanas apie Šerloko Holmso epochą – „Moriartis“ (2016 m. taip pat išverstas Rasos Drazdauskienės). Abi knygos sulaukė milžiniškos sėkmės ir puikių atsiliepimų.

Anthony Horowitzą kalbina dienraščio „Die Welt“ žurnalistas Martinas Scholzas.

– Teko girdėti, kad motina Jums vaikystėje skaitė „Frankenšteiną“ ir „Drakulą“. Ar tai tiesa?

– Taip. „Frankenšteino nuotaka“ ir „Drakulos sugrįžimas“ buvo mano mėgstamiausios vakaro pasakaitės.

– Nieko sau pasakaitės... Nesapnuodavote košmarų po tokių istorijų?

– Ne. Matote, motina man ne romanus skaitydavo, o perpasakodavo matytų filmų siužetą. Turiu galvoje tuos filmus, kur Frankenšteiną vaidino Borisas Karloffas, o Drakulą – Christopheris Lee. Man rodos, tada buvau septynerių ar aštuonerių metų berniūkštis. Bet tos perpasakotos istorijos buvo veikiau komiškos nei šiurpinančios. Pačius filmus aš pamačiau tik po daugelio metų.

– Taip pat girdėjau, kad trylikos gavote dovanų žmogaus kaukolę. Kas čia per istorija?

– Dabar, kai kalbuosi su jumis, ši kaukolė spokso į mane iš lentynos virš mano rašomojo stalo. Tai tikra žmogaus kaukolė. Kai man buvo trylika, aš labai domėjausi smegenimis – man buvo įdomu, kaip jos veikia, kaip mes galvojame ir panašiai, tad norėjau turėti kaukolę. Man atrodė, kad kaukolė – tai savotiškas kokpitas, dėžė, kur įtaisytos smegenys – viską kontroliuojantis organas. Svajojau patyrinėti „dėžę“ iš vidaus ir paprašiau motinos, kad Kalėdų proga ji padovanotų man kaukolę. Nežinau, kas keisčiau, ar tai, kad trylikametis norėjo tokio dalyko, ar tai, kad motina išties išpildė mano norą,bet galiu jus nuraminti: aš labai gerbiu šią kaukolę ir niekada į ją nedėčiau ledinukų. Kaukolė kasdien man primena, kad mano laikas šioje žemėje yra ribotas, kad nedera jo švaistyti, kad nuolat turiu judėti į priekį ir rašyti naujas knygas.

Kaukolė kasdien man primena, kad mano laikas šioje žemėje yra ribotas, kad nedera jo švaistyti, kad nuolat turiu judėti į priekį ir rašyti naujas knygas.

– Laiko veltui išties nešvaistote. Nuolat rašote scenarijus ir leidžiate naujas knygas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Be to, jums buvo patikėta prikelti gyvenimui Šerloką Holmsą ir pratęsti Džeimso Bondo nuotykius. Kaip manote, kuo nusipelnėte tokios garbės?

– Tai keista istorija. Britų grožinėje literatūroje yra du personažai, kurie iki šiol nepaprastai populiarūs ir natūraliai pereina iš kartos ir kartą. Tai Šerlokas Holmsas ir Džeimsas Bondas. Paauglystėje ryte rijau knygas apie juos, o dabar pats rašau. Man išties labai pasisekė – tai didelė garbė.

Naujos Holmso nuotykių ekranizacijos su Benedictu Cumberbatchu ir Robertu Downey Jaunesniuoju vėl išpopuliarino šį personažą tarp jaunimo. Tiesa, modernios adaptacijos mažai ką turi bendra su detektyvu, aprašytu Arthuro Conano Doyleʼio knygose.Bet Doyleʼo teisių paveldėtojai norėjo vėl sužadinti susidomėjimą šio autoriaus kūryba – ir ne vien iš išskaičiavimo, nors, be abejonės, jie puikiai žinojo, kad teisių galiojimo terminas baigiasi 2022-aisiais. Pamatę, koks populiarus „Foilo karas“, TV serialas apie Antrojo pasaulinio karo laikų detektyvą, jie nusprendė kreiptis į jo kūrėją – tai yra į mane. Be to, jie žinojo, kad mano vardas privilios ir jaunuosius skaitytojus, pamėgusius knygas apie Aleksą Raiderį, kuris yra savotiškas Šerloko Holmso ir Džeimso Bondo mišinys. Manau, būtent tai ir patraukė tiek Arthuro Conano Doyleʼio, tiek Iano Flemingo teisių paveldėtojus. Skirtumas tik tas, kad aš buvau pirmasis, kuris parašė naują istoriją apie Šerloką Holmsą su autoriaus teisių paveldėtojų pritarimu, o naujus romanus apie Džeimsą Bondą po Flemingo mirties rašė daugybė jo kolegų.

– Knygos apie Holmsą iki šiol yra puikiai perkamos, be to, nuolat kuriami nauji filmai, serialai, netgi spektakliai. Kaip paaiškintumėte tokį šio personažo populiarumą?

– Holmsas – savotiškas archetipas. Jis, galima sakyti, yra pirmasis privatus detektyvas ir visos moderniosios kriminalinės literatūros senelis. Bet aš manau, kad šių istorijų populiarumo paslaptis slypi Holmso ir daktaro Votsono santykiuose. Man rodos, tai gražiausia draugystė literatūros istorijoje. Holmsas – šaltas, daugeliu požiūrių sudėtingas žmogus, o Votsonas – inteligentiškas, žmogiškas, nuoširdus. Mums patinka šios knygos, nes mes žavimės jų draugyste.

– Jums buvo patikėta rašyti apie garsiausius Anglijos literatūros ir kinematografijos personažus. Ar nebijojote, kad jums gali nepavykti?

– Jei būčiau bent sekundėlę abejojęs, man tikrai būtų nepavykę.

– Doyleʼiui pačiam teko patirti Holmso gerbėjų nepasitenkinimą, kai numarino savo herojų. Galiausiai jis buvo priverstas atsižvelgti į skaitytojų pageidavimus ir prikelti Holmsą. Ar nebūgštavote, kad galite sukelti tokią pat audrą?

– Ne, nes aš per daug gerbiu Doyleʼį, kad pridėčiau ar išmesčiau ką nors, kas galėtų sukelti jo gerbėjų pyktį. Esu puristas. Žinau, kad Doyleʼis buvo geresni rašytojas nei aš. Šiuo atveju mano užduotis buvo sugalvoti naujus personažus, kurie veiktų jo sukurtame pasaulyje.

– Jums teko taikytis prie tam tikrų rėmų. Kaip į tokius apribojimus reagavo Jūsų, kaip rašytojo, savimeilė?

– Turėjau taikytis prie tų rėmų, bet šiaip turėjau visišką kūrybos laisvę. Doyleʼio teisių paveldėtojams aiškiai pasakiau, kad rašysiu tik apie tai, kas man pačiam įdomu, ir nepakęsiu jokių nurodinėjimų. Žinoma, galėjau išgalvoti Holmsui kokią naują draugę, jei to būtų pareikalavusi istorija, bet nenorėjau, nes tada tai būtų visiškai kitokios knygos. O aš tokių nerašau.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Ar Jūsų savigarbos nežeidžia, kad šiuo atveju esate tiesiog šešėlinis bendraautoris, eksploatuojantis jau egzistuojantį prekės ženklą?

– Aštuoniasdešimt procentų mano kūrybos sudaro originalūs romanai ir scenarijai, kuriuose rašau apie savo sukurtus personažus – Foilą, Aleksą Raiderį ir kitus. Aš labai stengiuosi, kad nebaigčiau savo karjeros kaip kitų autorių perdirbėjas. Bet Holmsas ir Bondas – mano vaikystės herojai, jie mane lydi visą gyvenimą. Be to, turiu pripažinti, kad man buvo be galo įdomu imituoti kitus rašytojus.

Imituojant kitus rašytojus svarbiausia būti nematomam, kad skaitytojas nepastebėtų autoriaus pastangų.

– Kaip vyko imitavimo procesas rašant „Šilko rūmus“ ir „Moriartį“? Ar galima sakyti, kad Jūs pritaikėte tam tikrą literatūrinę formulę, pelniusią sėkmę?

– Aš tiesiog stengiausi įsibrauti į Doyleʼio galvą. Analizavau jo kalbą ir bandžiau išsiaiškinti, kodėl tos knygos tokios populiarios, kad galėčiau atkurti jo stilių. Bet tokiais atvejais neužtenka vien analizės, čia reikia ir kūrybiškumo. Imituojant kitus rašytojus svarbiausia būti nematomam, kad skaitytojas nepastebėtų autoriaus pastangų. Man nedera stengtis būti geresniam už Doyleʼį arba rašyti kitaip nei jis. Aš turiu pasislėpti už jo kūrybos. Todėl tiek „Šilko namus“, tiek „Moriartį“ rašiau taip, kaip būtų rašęs jis. Žinote, čia reikia tam tikro nuolankumo... ir arogancijos.

– Bet argi nuolankumas ir arogancija suderinami?

– Sėsdamas rašyti romaną apie Šerloko Holmso pasaulį turi būti tikras, kad gali varžytis su Arthuru Conanu Doyleʼiu. Bet tai ambivalentiškas procesas, nes baigiantis dienai supranti, kad parašysi knygą tik tuo atveju, jei žvelgdamas į rašytoją negalvosi, kad esi jam lygus.

– Kaip ir kada susidomėjote Arthuro Conano Doyleʼio kūryba?

– Kai man sukako 17 metų, gimtadienio proga tėvas padovanojo Arthuro Conano Doyleʼio raštus – visą rinkinį. Puikiai prisimenu, su kokiu malonumu juos skaičiau, – mane žavėjo istorijos, veikėjai, XIX a. Londono atmosfera, smogas, kebai, dujiniai žibintai – visas tas pasaulis.

– Kaip Jums atėjo į galvą parašyti romaną apie Moriartį? Kodėl ne dar vieną romaną apie Šerloką Holmsą?

– Po „Šilko rūmų“ sėkmės visi tikėjosi, kad rašysiu naują istoriją apie Šerloką Holmsą, bet aš nemėgstu kartotis –nenorėjau kurti naujų bylų specialiai Holmsui, tad ėmiau svarstyti, kaip kitaip galėčiau įžengti į tą pasaulį. Ir pagalvojau apie jo priešininką – Moriartį, didžiausią nusikaltėlį pasaulio literatūroje. Tada susimąsčiau, ar sprendimas rašyti apie blogio genijų reikš, kadir knyga pulsuos blogiu.

Kiekviena knyga prasideda nuo idėjos ir tuščio lapo. O šiuo atveju aš prieš akis turėjau visą pasaulį, jau sukurtą Arthuro Conano Doyleʼio. Tas pasaulis – nuostabi dovana, ir rašydamas „Moriartį“ aš jaučiau, kad tobulėju, rašau geriau nei bet kada. Aš norėjau parašyti knygą taip, kad kartais skaitytojui kiltų noras mesti ją į šalį, bet paskui jis grįžtų, o perskaitęs viską vėl atsiverstų ankstesnius puslapius, norėdamas pasitikslinti, kaipgi ten viskas vyko.

– Spėju, kad vis tiek teko imtis papildomų tyrimų?

– Nors knygos veiksmas vyksta mieste, kurį puikiai pažįstu,tekoperskaityti daugybę knygų apie Pinkertono agentūrą, apie Robertą Lincolną ir Viktorijos laikų Londoną. Aš netgi pasisamdžiau tyrėją, kuris padėjo man išsiaiškinti tam tikras detales. Be to, aptikau keletą nuostabių tinklalapių apie tą laikotarpį – ypač man buvo naudingas www.victorianlondon.org.

– Kada supratote norįs tapti rašytoju ir iš to gyventi?

– Jau devynerių žinojau, kad noriu tapti rašytoju. Aš mokiausi gan nykioje pensiono tipo mokykloje šiaurinėje Londono dalyje ir jau tada supratau, kad man patinka skaityti knygas. Be to, dažnai vakarais prieš miegą pasakodavau bendramoksliams įvairiausias istorijas. Tiesą pasakius, tuo metu jokiais kitais ypatingais gebėjimais nepasižymėjau, tad man neliko nieko kita, kaip tik tapti rašytoju.

– Kokie rašytojai Jus įkvepia? Kas buvo Jūsų pirmasis mokytojas, vadovas?

– Pirmuoju savo mokytoju pavadinčiau Richardą Carpenterį – jo dėka gavau pirmąjį darbą televizijoje. Tuo metu jis buvo TV serialo „Robinas iš Šervudo“ scenaristas. Tais laikais buvo negirdėtas dalykas, kad visiškai nežinomas ir patirties neturintis rašytojas taptų antruoju scenaristu tokio populiaraus serialo komandoje.Bet didžiausią įtaką man, kaip rašytojui, padarė Charlesas Dickensas. Jis – šimtą kartų geresnis rašytojas, nei aš kada nors būsiu. Man patinka jo gebėjimas balansuoti ant humoro, socialinės kritikos, siaubo, nuotykių ir aistros ribos. Jo kūryboje meistriškai persipina tiek daug skirtingų dalykų... Ką jau kalbėti apie siužetus ir staigmenas naratyve! Charlesas Dickensas – mano mėgstamiausias rašytojas, gal todėl nuolat grįžtu prie jo raštų.

– Iš kur semiatės įkvėpimo? Kaip gimsta idėjos?

– Idėjos man kyla keliaujant, bendraujant su žmonėmis, svajojant, skaitant laikraščius, žiūrint televiziją arba skaitant knygas – žodžiu, jos nuolat sukasi mano galvoje. Ko gero, tas išgalvotas pasaulis man yra daug patrauklesnis už tikrovę. Matyt, žodžiai „o kas, jeigu“ yra svarbiausi mano gyvenime, ir aš nuolat juos visur pritaikau. Prieš šį klausimą man viskas nublanksta ir nupilksta. Sutikite, kartais realybė gali atrodyti pilka ir nuobodi, o vaizduotėssukurtas pasaulis visada būna sodresnių spalvų, turtingesnis...

Parengė Jūratė Dzermeikaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius