Monografijos autorius pratarmėje sako, kad dabartinė rašyba visus suvienodino, o XIX a. kiekvieno autoriaus individuali „[r]ašyba buvo kaip DNR – unikalus asmens kodas“ (p. 15). Deja, tas Daukanto rašybos unikalumas trukdė jo amžininkams ir vėlesniems tautos žadintojams jo veikalus suprasti ir dažniausiai jų dėl keisto, nenuoseklaus rašomosios kalbos modelio, nesuprantamų žodžių niekas nenorėjo skaityti. Ši Subačiaus knyga yra „bandymas suvokti, kodėl Daukanto rašyba yra tokia įvairi“ (p. 16) ir ką mums, Daukanto darbų tyrėjams ir skaitytojams, šios įvairovės aptarimas gali duoti. Mokslininkas sako, kad jam norėjosi atsakyti į štai tokius klausimus:
Kodėl Daukantas, pats mokėjęs bent keletą kalbų, kurių rašyba buvo gana stabili, nusistojusi, kodifikuota ir netoleravo nenuoseklumų (lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių), savo labai žemaitiškuose raštuose vartojo tiek daug ortografinių variantų. Kaip, kokią ortografiją, kuriais etapais Daukantas rinkosi – ir kodėl. Kodėl atsisakydavo ankstesnių pasirinkimų ir pereidavo prie kitų, kodėl vėl persigalvodavo, kūrė papildomų rašybos sprendimų, kodėl neretai negalėdavo pasirinkti, kodėl blaškėsi ir abejojo, sprendė ir sprendimus keitė ar vėl prie jų grįžo, modifikavo, kodėl spręsdamas toleravo gausią tų pačių formų grafinės raiškos įvairovę? (p. 16)
Autorius primena, kad „Daukanto laiku Lietuvoje vyraujanti katalikų rašyba buvo ta, kuria spausdintos religinės knygos Kėdainių apylinkių šiaurės vakarų aukštaičių patarme, tradicija, užčiuopiama dar nuo pirmųjų žinomų rankraštinių lietuviškų glosų XVI a. pradžioje“ (p. 33), tačiau tiek istorikas, tiek ir kiti „to meto pasauliečiai žemaičiai, pavyzdžiui, Dionizas Poška, Antanas Klementas, Simonas Stanevičius, neretai drąsiau elgėsi su rašyba, nesijautė turintys derintis prie tradicinių katalikiškų raštų“ (p. 33). Žodžiu, ne tik Daukantas tuo metu buvo apimtas rašybos modernizavimo idėjos, bet ir kiti, tik, žinoma, ne tokiu mastu, kaip pirmasis, ir tik apie jį galima pasakyti:
Tokia rašyba – tai tarsi nestabili, mutuojanti DNR. Ir kaip tik tokia ypatinga įvairove pasižymėjusi buvo Simono Daukanto (1793–1864) ortografija. Galbūt pati nenuosekliausia ne tik tarp XIX a. lietuvių autorių, bet ir visoje lietuvių kalbos rašto istorijoje. (p. 15)
Tokia rašyba – tai tarsi nestabili, mutuojanti DNR. Ir kaip tik tokia ypatinga įvairove pasižymėjusi buvo Simono Daukanto (1793–1864) ortografija. Galbūt pati nenuosekliausia ne tik tarp XIX a. lietuvių autorių, bet ir visoje lietuvių kalbos rašto istorijoje. (p. 15)
Vis dėlto iš karto būsimam skaitytojui pasakytina, kad Subačių, jau daug metų atsidėjusiam istoriko rašybos tyrimams, šį kartą domino ir:
[b]endresnis klausimas – ką ortografijos istorija apskritai gali papasakoti kitiems, ne rašybos istorikams. Visų pirma, raidės, jų parinkimas apie žmogaus mintis neretai gali pasakyti daugiau nei jų šešėlyje likę garsai, tik įsivaizduojami, neišlikę, vien rekonstruojami iš raidžių. Antra, raidžių parinkimas ir modifikavimas padeda tiksliau rekonstruoti ir suprasti asmens lingvistines pažiūras, politines ir kultūrines nuostatas, motyvus, aspiracijas, pasidavimą įtakoms ar jų vengimą, prioritetus, pastangų lygį ir pobūdį, ideologiją, politinius orientyrus, veiklos strategiją (p. 16)
Taigi ši knyga – ir specialistams, ir besidomintiems Daukanto ar lietuvių raštijos naujienomis. Autoriaus pasirinktas palyginti originalus objektas, tikėtina, pateiks naujų tyrimo rezultatų ne tik apie Daukanto Rygos laikotarpio kūrybos pobūdį: ortografijos pokyčius, transformacijų impulsus, redagavimo motyvus, bet ir palies bendresnes mūsų istoriko kultūrines ir politines to laikotarpio nuostatas. Autoriui į klausimus atsakyti padeda gana naujos mokslo srities – istorinės sociolingvistikos – prieigos, kurias jis aiškiai ir trumpai aptaria įvade (p. 30–32).
Subačius dar 1990 ir 1991 m. straipsniuose („Simono Daukanto žodynai“, in: Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 1: Tautinės savimonės žadintojai: nuo asmens iki partijos, 1990, p. 20–32; „Simonas Daukantas: rašybos ir kūrybinių interesų kitimas“, in: Iš Lietuvos istorijos tyrinėjimų, Vilnius: Academia, 1991, p. 58–64) paskelbęs originalų metodą Daukanto rankraščių datavimui, remiantis jo rašybos kaita, dabar jį pademonstruoja beveik Istorijos žemaitiškos apimčiai prilygstančioje knygoje (474 p.). Skaitytojas greičiausiai „iš prigimties“ žino apie Daukanto atliktų darbų didumą, bet kad jam paaiškėtų jo rašybos tyrėjo Heraklio ryžtas, reikia pabrėžti, kad mokslininkas reikalingus pavyzdžius iš rankraščių rinko rankiniu būdu (sic!). Iš viso jis atidžiai ne kartą turėjo perskaityti 1845 puslapius. Pats autorius apie tai kukliai pasako: „Kitų kalbų tyrėjai neretai savo tyrimams naudoja duomenų bazes, bet lietuvių kalbai tirti daugiausia parengti tik XVI–XVII amžiaus šaltiniai. Daukanto rankraščiai tiesiog tebėra rankraščiai, su kuriais ir reikia dirbti“ (p. 32).
Tad knygoje Subačius analizuoja 10 Daukanto (iš jų 2 rašyti nežinomo nurašytojo) lietuviškų rankraštinių tekstų, kuriuos jis motyvuotai skiria Rygos periodui ir patikslina datas:
apie 1827 m. – Išrašai iš knygų (IK);
apie 1827–1828 m. – Canticula Lithuanica (CL);
apie 1828 m. ar vėlėliau – Išrašai iš knygų apie etnografiją ir istoriją (IKEI);
apie 1828 m. ar vėlėliau – Danieliaus Kleino gramatikos nuorašas (DaKlG);
apie 1831 m. – „Dikcionar. Milke. Patarles Letuwiszkas“ (DicM);
apie 1831 m. – „De Duplicitate substantivi“ (DDS);
apie 1831–1834 m. – Istorija žemaitiška (IƵ) (4 dl apie 1833 m. pirmąją pusę, 5–6 ra apie 1833–1834 m.);
apie 1833 m. pirmąją pusę ar vėlėliau – „O Niewoli Łotiskiey“ (ONŁ);
apie 1833–1834 m. – Rubinaičio Peliūzės gyvenimas (RPG);
apie 1833–1834 m. ar vėliau – Gyvatos didžiųjų karvaidų (GDKr). (p. 436)
Deja, kartu su autoriumi tenka apgailestauti, kad, matyt, ir šį kartą visuomenė, populiarindama Daukanto darbus ir jo nuopelnus, nepanorės remtis naujausiu tyrimu, ir, pavyzdžiui, Istorijos žemaitiškos datą žymės paėmę iš senųjų visokio plauko žinynų – 1838 m., nors Subačius jau gerokai anksčiau patikslino ir šį kartą itin argumentuotai nurodė 1831–1834 m. datą.
Knyga sudaryta iš penkių dalių, iš kurių penktoji – „Pabaiga“ (išsamus apibendrinimas, išvados; p. 421–442). Pirmoji dalis „Pradžios lūžiai: Išrašai iš knygų (IK), Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (DARB, DAR), Canticula Lithuanica (CL) ir Išrašai iš knygų apie etnografiją ir istoriją (IKEI)“ yra skirta įvairių mažesnių tekstelių iki Istorijos žemaitiškos parašymo rašybos rekonstrukcijai ir Rygos rašybos lūžio aptarimui. Šioje dalyje tiriami Vilniaus periodo Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių ir jau Rygoje lietuviškai rašytų ir išlikusių įvairių įrašų tekstai. Tyrėjas bando paaiškinti, kodėl istorikas apie 1827–1828 m. ėmė atsisakinėti Vilniuje vartotos rašybos. Pirmiausia, žinoma, veikė kita kultūrinė Rygos aplinka, kurios supamas, jis pirmiausia ėmė atsisakinėti lenkiškųjų rašmenų.
Kita galėjusi būti svarbi permainos priežastis – 1828 m. gegužės 15 d. naujame Vilniaus universiteto statuto projekte pateiktas sumanymas dėstyti lietuvių kalbą. Kaip tik tais metais Daukantas atostogavo Lietuvoje ir tai taip pat galėjo „skatinti norą tobulinti savo rašybą (p. 93). Vis dėlto „svarbiausias impulsas Daukantui galėjo būti Kristijono Donelaičio ir jo Metus išleidusio Rėzos autoritetai“ (p. 94). Tyrėjas pastebi, kad Daukantas ne tik Donelaičio, bet ir Rėzos darbus vertino, žinojo jo 1825 m. išleistas Dainas, o kai „[a]utoritetai susidvigubino“, istoriko dėmesys pakrypo į Rytų Prūsijos literatūrą, kuri išaugino Metus: „Daukantas rašė, jog lietuvių ir žemaičių kalba yra kitą kartą buvusi taip išdailinta, kad ja galima rašyti, tik reikia proto ir aukso plunksną turėti ir kad tai savo poemoje įrodė Donelaitis (p. 94). Subačius ir parodo, kaip Daukantas savo rašybos projektui rinkosi raides iš Donelaičio, iš kitų Rytų Prūsijos tekstų ir jungė su Lietuvos tradicija.
Čia, o ir kitur knygoje, aš pasigedau platesnių kontekstų, kurie paaiškintų rašybos lūžį, kažkodėl įvykusį Rygoje, ne Vilniuje, kur jis susipažino su Donelaičio Metais. Mokslininkas pasitenkina konstatavimu, kad jį veikė vokiška ir latviška Rygos miesto aplinka (p. 96), neliečia Daukanto Rygos lektūros, kuri turėjo įtakos požiūrio į tradicinių raštų kalbą kaitai. Ypač minėtinas 1764–1769 m. Rygoje gyvenęs Johannas Gottfriedas Herderis (1744–1803), kurio darbus Daukantas skaitė ir perėmė jo požiūrį į kalbą. Herderis akcentavo gimtosios kalbos reikšmę, kritikavo dirbtinę mokytų vyrų, gramatiškai sutvarkytą, bet negyvą literatūros kalbą. Herderis sakė, kad gyvojoje kalboje yra kur kas daugiau garsų negu juos gali perteikti 20 raidžių. Daukantas šias Herderio mintis buvo išsirašęs, ir jis į tai atsiremdamas ieškojo kuo tikslesnio garso ir raidės atitikimo. Subačius labai įdomiai pastebi:
Vis dėlto neretai jo [Daukanto] taisyklių apibendrinimas mažas, kartais siejamas tik su konkrečia leksema ar leksemų grupe, o ne su platesne fonetine išraiška. Kitaip sakant, rašmenys kartais parenkami konkrečiam žodžiui, o kito žodžio tas pats garsas ar dvibalsis gali būti užrašytas kitaip. (p. 32)
Tačiau daugiau mintis apie Daukanto rašybos ryšį su konkrečiu žodžiu neplėtojama. Jeigu atsiverstume patį Daukantą, Subačiaus pastebėjimą patvirtintų autorius, kuris Istorijoje žemaitiškoje rašo:
Jei to dar kas nenori tikėti, tegul pasako, dėl ko dar šiandien lietuvių kalboj žodžiai Dievas, tėvas, vyras etc. etc. randami yra balsė į balsę sanskrito kalboj: ne vien tie žodžiai, bet jos būdas nė su vienos kalbos užmirštos ir kalbančios būdu taip didžiai nesutinka, kaip su būdu lietuvių. (Simonas Daukantas, Istorija Žemaitiška, t. 1, parengė Birutė Vanagienė, įžangos straipsnį parašė Vytautas Merkys, Vilnius: Vaga, 1995, p. 41)
Daukanto senųjų kalbų žodžių ir jų lietuviškų atitikmenų išrašai iš to meto orientalistų, sanskritologų, indoeuropeistų darbų rodo, kad jis sąmoningai ieškojo kuo daugiau analogijų. Daukanto rašyba, nors ir savitas reiškinys, bet jos idėjinis ar net politinis pamatas remiasi į to meto Europos kultūrą ir mokslą, siauriau – filologiją. Monika Baár knygoje Historians and Nationalism: East-Central Europe in the Nineteenth Century (2013) lyginamuoju požiūriu tyrusi XIX a. istoriografiją penkiose nacionalinėse tradicijose (Čekijos, Lenkijos, Lietuvos [Daukantas], Rumunijos ir Vengrijos), priėjo prie išvados, kad ji išaugo iš Apšvietos ir Romantizmo kolizijos, iš Herderio ir Škotijos Apšvietos veikėjų idėjų. Tad nėra abejonės, kad ne tik šiais aspektais Daukantas turi būti įrašomas į XIX a. Europos mokslo kontekstą.
Antroji knygos dalis „Transformacijų kreivės: Istorija žemaitiška (IƵ)“ yra pati svarbiausia ir didžiausios apimties (p. 101–352). Ši dalis gerai argumentuota, pagyvinta gausiomis rankraščio nuotraukų iliustracijomis, lentelėmis, diagramomis, kas atspindi puikų autoriaus kompiuterio programų įvaldymą, o moksliškam naratyvui suteikia žaismės. Subačius, daug metų tyręs rankraštį, antrojoje dalyje papasakoja ne tik rašybos kaitos dinamiką, bet aptaria veikalo genezę, esančius amžininkų prierašus, svarsto veikalo rašymo intencijas ir pan. Labai įdomi mintis rašybos nenuoseklumą sieti su autoriaus estetinėmis tendencijomis. Jis rašo:
Vadinasi, grafika, tam tikras jos harmonizavimas pagal brėžių ilgumą buvo sudedamoji Daukanto įvairovės dėliojimo dalis. Tam tikras eksperimentavimas, bandymas atrasti grafikos simetriją, derinti diftongo štrichų ištęstumą su prieš jį einančio priebalsio vertikalės ilgiu tęsėsi maždaug nuo IƵ rankraščio vidurio iki l. 547r (tačiau nuo l. 547r vidurio iki rankraščio pabaigos antrasis su trečiuoju tipu vėl sulietas – tada ne tik po ilgųjų, bet ir po trumpųjų priebalsinių raidžių buvo įsivestas ilgasis ).
Taip pat reikia pridurti, kad priebalsių ir dvibalsių brėžių ilgumo derinimas nebuvo visai nuoseklus. (p. 225)
Mokslininkas primena, kad Europoje „kalbos rašybai jau esant maždaug nusistojus, autoriai rankraščiuose dar specialiai išlaikydavo kai kuriuos rašybos variantus ir tai laikė estetiniu, savotišku rankraščio ornamentikos ženklu, lyg jie būtų tapatūs kokiems nors raidės elemento užrietimams ar nutęsimams“ (p. 226). Gali būti, mano Subačius, kad Daukantas „taip pat patyrė malonumą ornamentuodamas savo rankraščio rašybą“, juk apie tam tikrą istoriko pomėgį vaizdu reikšti mintį byloja jo rankraščių paraštėse pasitaikantys paišinėjimai. Subačius, svarstydamas tokio didžiulio rankraščio „materiškumą“ labai gerai pastebi, kad „[t]am tikra prasme IƵ yra lietuvių kalbos galybės propaganda: svarbi rankraščio išvaizda, ji labiausiai ir pabrėžia tą menamą galybę, o konkreti šnekta ir ortografija lieka šešėlyje kaip antraeilis kalbos ideologijos dalykas. Pačių skaitytojų poreikiai nebuvo Daukanto prioritetas, ideologiniai tikslai jo neskatino siekti ortografinės tvarkos“ (p. 273).
Trečioji knygos dalis „Paralelių pėdsakai: „Dikcionar. Milke“ (DicM), „De Duplicitate substantivi“ (DDS) ir „O Niewoli Łotiskiey“ (ONŁ)“ (p. 355–372) – tai tarsi antrosios dalies išvadų patvirtinimas, Daukanto kūrybinio proceso detalizavimas ir jo rašybos kaitos atspindžiai kituose tekstuose. Čia prisimenamas ir jo artimas ryšys su Jurgiu Plateriu.
Ketvirtojoje knygos dalyje „Nuorašų projekcijos: Rubinaičio Peliūzės gyvenimas (RPG) ir Gyvatos didžiųjų karvaidų (GDKr)“ (p. 375–418) analizuojami neišlikusių originalų rankraščiai, kurie mums žinomi tik nuorašais, perrašytais vieno ir to paties asmens. Subačius atkreipia dėmesį, kad nuorašų rašyba atitinka Rygoje istoriko prisiimtą, bet yra įspūdinga, nes „nurašytojas itin tiksliai kopijavo Daukanto rankraščių rašybą. Tik preciziškas kopijuotojas galėjo išlaikyti tokią specifinę Daukanto įvairovę“ (p. 383).
Pabaigai aukščiau Subačiaus išsakytą mintį dar norėtųsi sustiprinti pastebėjimu, kad tokia nurašytojo atida, kai perrašant tiksliai kopijuota kiekviena raidytė, nors Daukanto viename ir tame pat pasikartojančiame žodyje galima sutikti skirtingą rašybą, daug pasako apie kopijuotojo požiūrį į Daukantą. Tik iš didžiulės pagarbos autoritetingam istorikui nurašytojas galėjo pademonstruoti tokią kantrybę, kurią pakartoti beveik po 200 metų buvo pajėgus kalbininkas Giedrius Subačius. Autorius atsargiai spėja, ar IƵ rankraščio pabaigoje atsiradusios (sutampančios su dabartinės bk) nebus įtakojęs Plateris, 1833 m. lankęsis Rygoje ir po kelionės į Karaliaučių pasiryžęs sekti Rytų Prūsijos raštais (p. 363–364). Toliau Subačius pastebi, kad Daukantas IƵ perrašė labai greitai, „greičiau nei per ketverius metus“ (p. 365). Mokslininkas ir stebisi, ir randa paaiškinimą, mat „Vilniaus universiteto absolventai rašymą laikė ypač svarbia veikla“ (p. 365). Tačiau tam nereikėjo būti, kaip mano autorius, Joachimo Lelevelio mokiniu. Reikia vėl prisiminti kitus XIX a. Europos kūrėjus, intensyviu darbu sudeginusius save, dažnai net nesulaukusius 60-ies, bet palikusius keliasdešimties tūkstančių puslapių palikimą: Honoré de Balzacą, Charlesą Dickensą ir kt.
Giedrius Subačius, Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, 472 p., 300 egz. Dailininkė Elona Marija Ložytė
