Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 22d. 21:01

Skaitytojų mylima istorinių romanų autorė Gina Viliūnė neria į ruonių pasaulį

Gina Viliūnė
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Gina Viliūnė

Rašytoja Gina Viliūnė skaitytojams puikiai pažįstama kaip istorinių romanų autorė. Jos knygos pasakoja apie ryškiausias mūsų istorijos asmenybes, atveria istorines paslaptis. O šį kartą autorė išbandė naują amplua – ėmėsi knygos vaikams. Tiesa, G.Viliūnė sako, kad ši svajonė brendo jau ne vieną dešimtmetį. Ilgai brandintos knygos „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“ herojais tapo... ruoniai.

Ruoniukai Smiltė ir Vėjus gimė Jūrų muziejuje, o kiek paūgėję buvo paleisti į laisvę – Baltijos jūrą. Smiltė ir Vėjus, kaip ir vaikai, yra linksmi, draugiški ir smalsūs, tačiau ne visada klauso mamos, todėl pasimeta ir turi įveikti ilgą kelią, kol vėl randa savo šeimą. Keliaudami jie patiria daugybę nuotykių, susiduria su pavojais, susipažįsta su jūros gyventojais.

G.Viliūnė norėjo vaikams atverti paslaptingą ir netikėtą Baltijos jūros pasaulį. „Rašydama galvojau, kad jeigu vaikai pamils Smiltę ir Vėjų, gal užaugę jie bent jau nepirks ruonio kailio kailinių. O jeigu nors vienam vaikui sužadinčiau svajonę paskirti gyvenimą ekologijai, būčiau išties laiminga.“

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Gina Viliūnė „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūra“
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Gina Viliūnė „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūra“

– Kaip istorinių romanų – gerai vertinamų ir mylimų – autorė debiutavote 2012 metais. Parašėte jų jau 5, pelnėte istorinio romano meistrės vardą skaitytojų atsiliepimuose. Ir štai – knyga vaikams apie ...ruonius. Gerokas šuolis nuo gilios senovės į gamtą, į vandenis. Kas nutiko?

– Ši knyga – sena mano svajonė, gimusi prieš 10-15 metų. Tuomet mano dukros buvo dar mažos ir, kaip visi vaikai, domėjosi gyvūnais. Kiekvieną vasarą, poilsiaudami prie jūros, su šeima aplankydavome Jūrų muziejų. Ten jos pamatė ruonius ir šie gyvūnai tapo mano dukrų numylėtiniais. Vaikai viską daro labai entuziastingai, tad namuose ėmė kauptis plakatai, paveikslėliai su ruoniais, įvairiausių spalvų ir formų pliušiniai ruoniukai. Vėliau, kai pradėjome keliauti po užsienio šalis, privalomas aplankyti objektas buvo zoologijos sodas ir jo gyventojai ruoniai. Matėme Londono, Barselonos, Berlyno, Romos ruonius.

Tačiau vaikiškų knygelių apie šiuos gyvūnus lietuvių kalba nebuvo. Tada ir sumaniau parašyti knygą. Pradėjau ieškoti informacijos, žinių, bet jų stigo, todėl knygos apmatai ilgai gulėjo stalčiuje. Prieš porą metų draugų dėka pavyko susipažinti su Arūnu Grušu, Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų paukščių ir žinduolių skyriaus vedėju. Šis žmogus tiesiog serga savo globotiniais, apie ruonius gali pasakoti valandų valandas. Jo pasakojimas ir tapo pagrindu šiai knygai.

– Kodėl ruoniai? Senovės lietuviai apie juos žinojo ir jais domėjosi? Kas jums buvo nauja?

– Tiesą sakant, neturiu tikrų žinių apie senovės lietuvių santykius su ruoniais, tačiau senovėje lietuviai darniai sugyveno su visa gyvąja gamta. Medžioklė maistui ar aprangai nekeldavo grėsmės gyvūnų populiacijai. Dabar situacija tapo kritiška, nes vyksta konkurencija su gyvūnais dėl maisto išteklių jūroje ir gyvūnai, žinoma, šią konkurencinę kovą pralaimi. Laimė, situacija pamažu keičiasi, vis garsiau kalbama apie gamtos išsaugojimą. Tam, mano manymu, reikia geriau pažinti gamtos pasaulį. Tokį tikslą ir išsikėliau rašydama šią knygą.

Dar vienas įdomus aspektas, su kuriuo susiduriu rašydama istorinius romanus, yra lietuvio santykis su jūra. Nors Lietuva visais laikais turėjo nedidelę jūros pakrantę, visgi netapome jūrine tauta. Neturėjome išvystytos laivybos, nekariavome jūroje. Ir dabar dažnam lietuviui jūra visų pirma romantinis objektas, prie kurio norisi atvažiuoti, parymoti, palydėti saulę... O kas vyksta jūros gelmėse, mums mažiau rūpi. Tikiuosi, kad pamažu šis santykis keisis ir mūsų vaikai norės pažinti bei saugoti jūrą.

– Jūsų istoriniai romanai parašyti gerai atlikus paruošiamuosius darbus – išnagrinėjus šaltinius, perskaičius daugybę literatūros apie aprašomą laiką. Ar taip pat analizavote ir ruonių pasaulį? Koks jis?

– Rašydama visada keliu sau pagrindinį reikalavimą – nemeluoti. Jeigu įmanoma rasti ir naudoti tikrus faktus, stengiuosi taip ir daryti. O rašant vaikams tai buvo dar aktualiau. Dėl to šios knygos rankraštį skaitė ir mano minėtas Arūnas Grušas, ir okeanologas Saulius Karalius. Nors „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“ yra pasaka, visi veikėjai tikri, paminėti gyvūnai tikrai gyvena Baltijos jūroje.

Ruonių pasaulis man pasirodė labai įdomus. Baltijos pilkieji ruoniai yra tikrieji jūros šeimininkai. Jie plaukioja po visą jūrą, yra didžiausi žinduoliai jūroje, praktiškai neturintys stipresnių priešų, išskyrus žmogų. Tai – socialūs gyvūnai, jie ne tik maitinasi ir dauginasi, bet ir bendrauja, yra smalsūs ir aktyvūs. Baltijos jūroje gyvena trys ruonių rūšys. Labai įdomu, kad skirtingų rūšių ruoniams būdingas skirtingas temperamentas, bendravimas ir tarpusavio santykiai. Taip pat skiriasi ir rūšių veisimosi savybės, pavyzdžiui, pilkieji ruoniai vaikus veda žiemos pabaigoje ir jaunikliai pirmas savaites turi praleisti sausumoje. O paprastieji ruoniai mažylius atsiveda vasarą, jų jaunikliai nebeturi pūkų kailiuko ir gali iškart plaukti. Šiuos ir daugybę kitų faktų sudėjau į knygą.

Jeigu įmanoma rasti ir naudoti tikrus faktus, stengiuosi taip ir daryti. O rašant vaikams tai buvo dar aktualiau.

– Dažnai knygų vaikams autoriai sako, kad ėmėsi rašyti, nes savo vaikams nebeturėjo ką įdomaus skaityti. Jūsų patirtis panaši?

– Manau, kad lietuvių kalba leidžiama labai daug puikių knygų vaikams. Niekada nejaučiau įdomių knygų trūkumo, bet ir nesibaiminu dėl pertekliaus. Jei norime, kad vaikai išlaikytų skaitymo pomėgį, turime turėti kuo įvairesnį pasirinkimą. Anktyvoje vaikystėje skaitymo temas dažniausiai nusprendžia tėvai, jie parenka, ką skaitys vaikui prieš miegą. Kai vaikas pradeda skaityti savarankiškai, jis turi rasti daugybę knygų, atitinkančių jau esamus jo pomėgius ar formuojančių naujas domėjimosi sritis, kad vieną dieną nenusiviltų neradęs nieko naujo.

– Vaikai ir gamta. Ar pakankamai jiems formuojamas suvokimas koks tai esminis, svarbus, atsakomybės reikalaujantis ryšys?

– Judėjimas už gamtos išsaugojimą plečiasi ir tai teikia vilčių. Norėčiau tikėti, kad mūsų vaikai ir anūkai bus tie, kuriems pavyks suvaldyti ekologinę situaciją. Manau, kad pradžioje reikia padėti vaikams pažinti gamtą ir ją pamilti, o tada jau natūraliai seks išsaugojimas, nes jeigu ką nors myli, tuomet ir stengiesi išsaugoti. Knyga – puiki priemonė pažinimui. Mažiems vaikams knygelių apie gamtą turime puikių, o vyresniems, man atrodo, galėtų būti daugiau. Rašydama savo knygą galvojau, kad jeigu vaikai pamils ruoniukus Smiltę ir Vėjų, gal užaugę jie bent jau nepirks ruonio kailio kailinių. O jeigu nors vienam vaikui sužadinčiau svajonę tapti Baltijos jūros tyrinėtoju ar paskirti gyvenimą ekologijai, būčiau išties laiminga.

Asmeninio archyvo nuotr./Gina Viliūnė
Asmeninio archyvo nuotr./Gina Viliūnė

– Kas beldžiasi į jūsų langą: dar viena istorinė asmenybė? Vėl Vilnius? O gal ruonių pasaulis užvaldė ilgam?

– Istorinio romano žanro neapleidžiu, šiuo metu net kelios istorinės asmenybės laukia savo eilės, o Vilnius mano istoriniuose romanuose taip pat neišvengiamas. Trumpam pakeisti tematiką ir rašyti apie ruonius buvo labai smagus ir įdomus nuotykis. Jei vaikams patiks Smiltės ir Vėjaus kelionė, galbūt nenuoramos ruoniukai iškeliaus tyrinėti kitų jūrų. Tiesą sakant, man ir pačiai maga pažinti Šiaurės jūrą, Atlanto vandenyną... Taigi, tikiuosi, kad drauge su skaitytojais tęsime jūrų pasaulio pažinimą.

– Kokį netikėčiausią vertinimą išgirdote apie savo knygas iš skaitytojų? Nuolat su jais bendraujate? Jums svarbus toks ryšys?

– Ryšys su skaitytojais labai svarbus, tai pagrindinė motyvacija rašyti toliau. Daugiausiai skaitytojų vertinimų išgirstu per susitikimus bibliotekose. Tokių renginių per metus įvyksta apie dešimtį. Taip pat esu nesunkiai pasiekiama socialiniuose tinkluose, kur irgi išsakomos skaitytojų nuomonės.

Pats netikėčiausias vertinimas, kurį esu išgirdusi net dusyk skirtingose vietose, nuskambjo pristatant romaną apie Sofiją Tyzenhauzaitę. Visada pirmiausia ją pristatau kaip istorinių romanų rašytoją, o tik po to – kaip imperatoriaus draugę. Po mano pristatymo skaitytojai išsakė idėją, kad galbūt aš praeituose gyvenimuose esu buvusi Sofija. Priėmiau tai kaip didžiausią komplimentą.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:19
01:55
02:51

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas