Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 29d. 11:54

Sofi Oksanen „Šunų aikštelė“: kaip draugystė virsta kova dėl išlikimo

Sofi Oksanen
Toni Harkonen nuotr. / Sofi Oksanen
Estiškų šaknų turinti suomių rašytoja Sofi Oksanen iki šiol dažniausiai rašė apie gerai pažįstamą ir suomiams artimiausią kraštą Estiją, šios šalies netolimą praeitį susiedama su Suomija ir nūdiena („Stalino karvės“, „Valymas“). Naujausiame romane „Šunų aikštelė“ (lietuviškai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė) rašytoja gilinasi į Ukrainos pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių problemas.

Pasitelkdama jaunos moters istoriją, S.Oksanen kalba ne tik apie drastiškas permainas ir tragedijas Donecke, bet ir apie etinius klausimus – komunistinės nomenklatūros savivalę, neįveikiamą korupciją, teisės ir moralės normų netramdomų verslų įsigalėjimą. „Man lengva rašyti, – sako Sofi Oksanen, – todėl manau, kad turiu kalbėti reikšmingomis, o ne pramoginėmis temomis.“ „Šunų aikštelėje“ pasakojamą jaunos ukrainietės istoriją kai kurie kritikai lygina su sukrečiančia Estijos moters tragedija knygoje „Valymas“.

Romano „Šunų aikštelė“ istoriją S.Oksanen pradeda nuo netikėto ir nemalonaus pagrindinės veikėjos susitikimo su sena pažįstama. Jauna moteris, kaip vėliau paaiškėja, – estės ir ukrainiečio dukra Olenka, – prisimindama pažintį su buvusia drauge, epizodiškai pasakoja savo nesėkmės istoriją. Kitados dirbusi modeliu Paryžiuje, bet per tuštybę sužlugdžiusi karjerą, Olenka grįžo į Ukrainos kaimą, kur žinojo laukiant vien nepriteklius. Ukrainos kaimo, kur viskas juoda nuo anglies, ji nesiilgėjusi, mat gimė Estijoje, kur šeima, matuojant sovietiniu matu, gyveno nieko nestokodama. Tėvas buvo išradingas verteiva ir visada gebėdavo prasimanyti papildomą uždarbį, bet dešimtajame dešimtmetyje, Ukrainoje prasidėjus privatizacijai, susiviliojo galimybe lengvai praturtėti ir grįžo į gimtinę.

Vis dėlto Olenka pasilieka tėvo gimtinėje, ima ieškoti darbo ir gana lengvai užtinka aukso gyslą – keistą įstaigą, ieškančią dailių merginų. Supratusi, jog tai agentūra, telkianti donores ir surogatines motinas, ji parduoda kiaušialąstes, o netrukus joje įsidarbina ir tampa dešiniąja direktorės ranka. Olenkos klientais tampa ir turtingi ukrainiečiai, ir užsieniečiai, agentūra turtėja, o sykiu ir Olenka, nes jaunų moterų, trokštančių teikti donorystės paslaugą netrūksta.

Pranešimo autorių nuotr./Knygos viršelis
Pranešimo autorių nuotr./Knygos viršelis

Neturtingos šalies merginos, parduodamos kiaušialąstes užsidirba sotesniam gyvenimui, juolab kad šalies įstatymai to netrukdo ir tokių agentūrų verslo beveik nežaboja. Miglotų įvykių virtinė pasileidžia, kai Olenka priima į donores dailią ir gabią merginą Darją ir suveda ją su komunistinėje dirvoje išaugusiu Ukrainos verslininku, gyvenime stokojančiu tik palikuonių. Pažintis su verslininku Olenką nuveda prie tėvo konkurentų iš lemtingų privatizavimo laikų, kaltų dėl jos mirties. Vis dėlto ne viskas taip paprasta ir aišku, kaip tikina Olenka, juolab kad pasakojime ji kai ką nutyli, kai ką iškreipia savaip.

Olenka pasakoja ketinusi atlyginti Darjai už praeityje padarytą kažkokią skriaudą, tik esą ne viskas susiklostė taip, kaip ji planavo, todėl jų susitikimą šunų aikštelėje po šešerių metų smelkia kartėlis, ir pati pasakotoja kažkodėl smarkiai baiminasi dėl savo gyvybės.

Romane netrūksta įtampos, bet „Šunų aikštelė“ nėra nei detektyvas, nei moralizuojanti jaunos merginos, pražuvusios per tuštybę ir kerštavimą, istorija. Kaip ir ankstesniuose romanuose „Šunų aikštelėje“ Sofi Oksanen pirmiausia siekia atskleisti moters likimą, veikiamą nūdienos aplinkybių ir praeities procesų. Ir tai, kas vaizduojama romane (politinis dabarties fonas, moters situacija) kaip daugumoje S.Oksanen romanų, pagrįsta realiais faktais.

„Išmoningai pateikta fikcija sukuriamas sudėtingos tikrovės vaizdas. Sofi Oksanen tai daro meistriškai“, – išėjus „Šunų aikštelei“ rašė dienraščio „Turun Sanomat“ literatūros apžvalgininkas.

Romane tikrovės dramatiškumas sukasi apie vieną iš pažangiosios realybės sričių – kiaušialąsčių donorystę. Iki šiol moters tragediją ir traumas nagrinėjusi per praeities politikos prizmę, čia S. Oksanen dar kartą atsigręžia į „Normoje“ paliestą nūdienos temą – pagalbinio apvaisinimo verslą. Rašydama „Šunų aikštelę“ Sofi Oksanen ne kartą lankėsi Ukrainoje, susitiko su moterimis, „nuomojusiomis“ kūną ir pardavinėjusiomis kiaušialąstes pagalbinio apvaisinimo klinikoms, taip pat su socialiniais darbuotojais, šiandien padedančiais joms įveikti krizes.

Susipažinusi su donorystės verslu vienoje kontrastingiausių postsovietinių šalių, S.Oksanen sako, kad ją stebina ne tik šios medicinos srities pažanga, bet ir tai, jog iki šiol nėra jokių bendrų tarptautinių nuostatų tos srities verslo amoralumui tramdyti. Tokios pagalbinio apvaisinimo agentūros, kokioje dirba Olenka, iš tiesų egzistuoja, donorės atrenkamos ir vertinamos panašiai, kaip rašoma „Šunų aikštelėje“.

Nors drastiškas hormonų vartojimas žaloja ne tik fizinį kūną, bet ir psichinę donorės sveikatą, moterys noriai naudojasi verslo suteikiama galimybe pagyventi sočiau, nes niekas nekalba net apie tai, kad po kurio laiko pačios gali tapti įstaigos klientėmis. Apie galimas komplikacijas ir mirtį realybėje taip pat nutylima.

Skaitant romaną negailestinga Ukrainos tikrovė atrodo beviltiška ir panaši į neišbrendamą pelkę, iš kurios, – jei tikėsime Olenkos pasakojimu, – galima išsikapanoti tik gudrumu.

Sofi Oksanen visada rašė sudėtingomis temomis, pasakojo nelinksmas istorijas, bet jose visada švietė ir menkas vilties žiburėlis. „Šunų aikštelėje“ jo lyg ir nematyti. Romane vaizduojamas pasaulis slogus ir liūdnas, veikėjų poelgiai atgrasūs, o ir dorų žmonių tartum nėra. Kyla klausimas, ar tokioje aplinkoje, kokia vaizduojama romane, verta „įsigyti“ ir auginti palikuonis?

„Šunų aikštelėje“ vis atsigręžiama į netolimą sovietinę praeitį, kartu parodant, kad skurdas, perdėta vardą pakeitusios ir neišgujamos komunistinės nomenklatūros prabanga ir melas gajus dešimtmečiais, nes tai viena iš sovietinės būties išeičių. Melą, kaip savaime suprantamą sovietinį bruožą, ir Olenka gavo su krauju, tad skaitytojas tartum neturėtų tikėti viskuo, ką ji pasakoja, kita vertus, „Šunų aikštelėje“ meluoja visi – išskyrus silpnaprotį, prižiūrintį aguonų lauką prie Olenkos motinos namų.

Melas romane – sovietinis reliktas, tampantis ir istorijos raktu: Olenkos tėvas meluoja žmonai, partneriams, donorių agentūros darbuotojai meluoja klientėms ir donorėms, ir visi meluoja dėl tos pačios priežasties – banalaus troškimo praturtėti. Pasak Švedijos dienraščio „Dagens Nyheter“, „Oksanen meistriškai parodo, kaip lengvai nusikalstama komunistinė moralė virto vartotojiškomis privilegijomis.“

Šią mintį „Šunų aikštelėje“ atskleidžia ir kiek neįprasti, „atvirkštiniai“ lygmenys: turtingo Olenkos gyvenimo vargstančioje Ukrainoje ir skurdaus egzistavimo gerovės valstybėje Suomijoje, kur ji, atrodo, gali perkainoti ligtolines vertybes. Kitados modelių ir kiaušialąsčių agentūrose dirbusi jauna moteris turtingoje šalyje tampa valytoja ir tartum nebenori keisti savo gyvenimo.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

19:03
03:55
01:01

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Interviu 15MAX
15MAX
15MAX